Tvarumo filosofija: atsakingas elgesys dabartyje padeda išsaugoti ateitį

Regis, jau paliekame užnugaryje tuos laikus, kai nerūpestingai gyventi šia diena ir beatodairiškai tenkinti savo poreikius, nesukant galvos dėl ilgalaikių padarinių, buvo tarsi savaime suprantama ir svarbių klausimų nekelianti praktika. Nedžiuginančios ateities prognozės verčia susimąstyti ir pergalvoti tai, kaip iki šiol gyvenome. Tvarumas, arba paprasčiau – nešvaistymas, vis giliau įleidžia šaknis į visuomenės sąmonę. Pamažu įprantame savo veiksmus vertinti ir žingsnius matuoti žvelgiant iš ateities perspektyvos: kaip mano šiandien priimami sprendimai atsilieps ateityje?

Žmogus ir gamta – nuolat vienas kitą veikiantys dėmenys

Klimato kaita, teršiami vandenynai, masiškai naikinami miškai, nykstančios augalų bei gyvūnų rūšys, senkantys energijos ištekliai, žmonių socialinė nelygybė, blogėjanti psichikos sveikata – vienos didžiausių problemų, su kuriomis susiduria šiuolaikinis pasaulis. Atrodo, visai nekeista – sutrikdytos ekologinės pusiausvyros fone senka ne tik gamtos, bet ir žmogaus emocinio atsparumo resursai. Tenka prisiminti seną, bet visiems gerai žinoma tiesą – viskas tarpusavyje susiję.

Siekimas daugiau, greičiau, pelningiau, ypač juntamas nuo industrinės revoliucijos pradžios, pakeitusios gamybos, transporto ir kasdienio gyvenimo įpročius, ir prie viso to prisidėjęs informacinis amžius apnuogino tikrovę, kurioje gyvename, – nerimas išaugo, bet niokodami gamtą netenkame ir to, kas nuo seno teikė mums ne tik fizinį, bet ir emocinį prieglobstį. Globalus problemų mastas reikalauja ryžtingų kolektyvinių sprendimų ir tvirto vertybinio pagrindo, į kurį atsiremti galėtų kiekvienas šių kolektyvų narys. Galbūt dėl to tvarumas vis labiau įsigali ne tik kaip gairės, bendri principai, kuriais vadovaudamiesi galime ir turime siekti teigiamų pokyčių. Tvarumas tampa – o gal jau ir yra – filosofija, besiskverbianti ir apimanti giliausius mūsų kasdienio gyvenimo sluoksnius ir nagrinėjanti esminius jo klausimus: santykius su savimi, kitais ir aplinka.

Kas yra tvarumas?

Tvarumas orientuojasi į tai, kas turi išliekamąją vertę, yra išsaugojama ilgalaikėje perspektyvoje. Pirmą kartą tvarios plėtros principas apibrėžtas 1987 m. G. H. Brundtland pranešime „Mūsų bendra ateitis“: „Tai toks vystymasis, kuris tenkina dabarties poreikius, nesumažinant ateities kartų galimybių patenkinti savuosius“. Kitaip tariant, remiantis šiuo požiūriu, turi būti išlaikomas balansas tarp ekologijos ir modernaus gyvenimo kokybės. Tvarumo koncepcija remiasi į tris pagrindinius aspektus: aplinkosaugą, socialinį bei ekonominį vystymąsi. Visa tai aprėpia daugybę temų ir požiūrio kampų: gamtinių žaliavų naudojimą, energetiką, vartojimo įpročius, žmonių santykius, įmonių socialinę atsakomybę, technologinį vystymąsi ir kt.

Gerinti žmonių gyvenimus mažinant atotrūkį tarp turtingai ir skurdžiai gyvenančių žmonių, išlaikant pagarbą žmogaus teisėms ir užtikrinant tinkamą sveikatos priežiūrą, aprūpinimą maistu bei švariu geriamuoju vandeniu, tuo pačiu skatinti ekonominį augimą, bet visa tai daryti nekeliant grėsmės aplinkai, yra kompleksinio požiūrio reikalaujantis iššūkis ir bene didžiausias šių dienų uždavinys.

Apie pagreitį įgaunančius, žalą aplinkai darančius procesus pradėta plačiau kalbėti praėjusio amžiaus antroje pusėje – maždaug tuo metu pradėjo kurtis įvairūs žaliųjų judėjimai, organizacijos, kurios siekė spręsti gamtos apsaugos, socialinio teisingumo problemas, reikalauta globalaus valstybių dėmesio. Susizgribta, kad vertinti planetą kaip neišsemiamą duotybę yra nedovanotina klaida, galinti brangiai kainuoti ne tik ateinančioms kartoms, bet ir gyvenantiems šiandien. Jų dėka vis dažniau suvokiama, kad mažinant „patogaus“ gyvenimo padarinius, reikalingas kiekvieno mūsų sąmoningumas ir prisiimta asmeninė atsakomybė.

Tvarumas versle

Ekspertai kalba – o ir atliktos įvairios studijos liudija – kad ateityje pranašumą išsaugos ir sėkmingiausiomis išliks tos įmonės, kurios savo veiklą vykdys laikydamosi tvarumo principų ir atliepdamos pasikeitusius vartotojų poreikius. Tai, kad vartotojai sąmoningėja, rodo apklausos – pvz., Amerikos informacijos, duomenų ir rinkos vertinimo bendrovės „Nielsen“ duomenimis, net 73 proc. apklaustų pasaulinių vartotojų pakeistų savo vartojimo įpročius, kad sumažintų poveikį aplinkai. Maždaug pusė jų sutiktų mokėti brangiau už natūralius, organinės kilmės produktus.

Vartotojams tampa svarbu žinoti, kas ir kokiu būdu pagamino produktą, ar gamybai nebuvo išnaudojami žmonės ir jie gavo orų bei sąžiningą darbo užmokestį, kaip įmonė savo veikla prisidėjo prie CO2 emisijos sumažinimo? Prieš įsigyjant produktą klausiama ir savęs: ar man tikrai būtinas, reikalingas šis daiktas? Didėja poreikis turėti mažiau, tačiau rinktis kokybiškus, ilgaamžius daiktus – visa tai verčia įmones stiebtis, išlaikyti konkurencingumą, todėl nereaguoti tampa pernelyg trumparegiška.

Iš pažiūros maži pokyčiai vartotojų sąmonėje skatina įmones keisti verslo strategijas ir persitvarkyti iš esmės: ieškoti naujų, inovatyvių, išteklius taupančių sprendimų, užtikrinti skaidrumą visose gamybos grandies dalyse, mažinti pakuočių kiekį arba jas naudoti iš perdirbtų medžiagų, – ir taip pamažu užkuriamas mechanizmas, kuris dar reikšmingesne dalimi prisideda prie teigiamų pokyčių. Jau dabar vis labiau pasaulyje populiarėja tos parduotuvės ir prekiniai ženklai, kurių produktai ir kosmetikos priemonės gali būti pripildyti į tavo seną, atsineštą pakuotę, kurie rimtai priima ir vertina tvarumo įsipareigojimą. Į tai kreipia dėmesį ir investuotojai. Teigiama reputacija, klientų palaikymas ir pasitikėjimas dėl aukščiausių standartų puoselėjimo leidžia tikėtis investicinės grąžos, todėl išlošia visi.

Santykiai

Greito gyvenimo būdo keliami iššūkiai skatina atrasti santykį su pačiu savimi. Nuolatinis  lėkimas, stresas, nerimas ar baimė praleisti kažką svarbaus neretai nuveda prie taško, kai esame priversti atsukti žvilgsnį į save ir įsiklausyti į savo vidinį balsą. Susikurti erdvę sau, kurioje jaustumeis saugus nuo išorinio pasaulio triukšmo, nuostatų, tarsi pelus nuo grūdų atskirtum svetimas mintis nuo savųjų – labiau nei prabanga tampa būtinybe. Klausydamas savęs supranti, kas esi, trumpesnis ar ilgesnis stabtelėjimas padeda susivokti, kur ir kaip norėtum judėti toliau. Išlaikyti darbo ir poilsio balansą, įprasti džiaugtis kasdieniais mažais dalykais – taip pat yra tvarus požiūris į buvimą, kurio nebegali taip lengvai sutrikdyti ir išmušti iš vėžių pastoviai kintančio pasaulio šurmulys.

Žmonės yra socialios būtybės, todėl ne mažiau svarbesni tampa ir santykiai su aplinkiniais. Jų kokybė, visavertiškumas ir gylis neretai prisideda prie bendro mūsų laimės jausmo. Neretai sakoma, kad mūsų santykis su savimi atspindi ir santykius su kitais, ir nors šis pasakymas dažniausiai naudojamas bendravimo praktikoms apibūdinti (jei gerbiu save – gerbiu ir aplinkinius), – pažvelgti į jį galime visai iš kitos pusės.

Juk skirdami laiko įsigilinti į save dažnai keliame ir tuos klausimus, kurių atsakymai leistų patobulinti neišvengiamas mūsų gyvenimo dalis: ar santykiai su kitais žmonėmis remiasi trumpalaike nauda, ar grįsti pasitikėjimu, tarpusavio supratimu ir atsidavimu? Ar bendravimas su jais padeda man atsiverti kaip žmogui, ar galėčiau į juos remtis sunkiomis savo gyvenimo akimirkomis – ne tik dalintis džiaugsmu? Svarstomas ir asmeninis indėlis į santykių su kitais kūrimą – ar skiriu pakankamai laiko ir dėmesio savo artimiausiems? Apgaubiu juos meile ir rūpesčiu, ar nuolat pametu nesibaigiančių darbų sąraše? Taigi, tvirto, nuoširdaus ryšio su savimi mezgimas prisideda kuriant tvarų ryšį ir su kitais. Ir priešingai – pametę save, apribojame kokybiškų santykių su aplinkiniais plėtojimą. Juk visiems likusiems santykiams, kurie neapibūdina santykio su savimi, reikia mažiausiai dviejų?

Sumažinti, panaudoti dar kartą, rūšiuoti

Visuomenėje vyraujantis ekologinis diskursas kelia klausimus, kuo mes patys, kiekvienas iš mūsų, galime prisidėti prie neigiamo aplinkos poveikio mažinimo. Net ir mažiausi veiksmai, kurių imamasi kasdienybėje, demonstruoja kryptį, kuria norime ir esame pasiryžę kartu judėti. Stengtis įsigyti tik tikrai reikalingus pirkinius, rinktis kokybę, o ne kiekybę, prikelti senus, pabodusius ar sugedusius daiktus antram gyvenimui, rinktis produktus iš vietinių ūkių, kur įmanoma, eiti pėsčiomis arba važiuoti dviračiu, kelionėms ir poilsiui ieškoti savo šalyje ar regione neatrastų vietų, rūšiuoti atliekas – tik dalis to, kas gali būti padaryta dėl geresnės ir visiems saugesnės ateities. O jei kada nors visa tai atrodys pernelyg maža ir nereikšminga kova su vėjo malūnais, galbūt užtektų prisiminti, kad dideli pokyčiai prasideda nuo mažų žingsnių, o pavyzdys yra užkrečiamas. Ir jeigu vienas žmogus savo pavyzdžiu parduotuvėje, gatvėje ar namuose įkvėps kitą, o šis savo ruožtu dar kitą – kova nebeatrodys tokia beviltiška.

Liveta Burkšaitė

Siekdami prisidėti prie tvarumo idėjų skatinimo, įgyvendinome projektą „Senjorai nešvaisto“. Daugiau apie jį skaitykite čia.