Angelė Veronika Vuosaitienė: „Žmogui reikia žmogaus“

Akys – ne tik sielos veidrodis, bet ir vienas svarbiausių bei nuostabiausių žmogaus jutimo organų, leidžiančių tyrinėti ir pažinti įvairiaspalvį pasaulį. Ko gero, nesusimąstome, kaip pasikeistų gyvenimas, jeigu vieną dieną prarastume regėjimo dovaną ir turėtume gyventi tamsoje. Apie aukštyn kojom apvirtusią kasdienybę ir jos keliamus iššūkius netekus regėjimo bei apie tai, kaip vėl tamsoje sugebėti pamatyti šviesą, pradėti šypsotis ir džiaugtis gyvenimu, kai jau, rodos, nebėra vilties, kalbame su senjore Angele Veronika Vuosaitiene.

Angele, kokia buvo Jūsų vaikystė?

Žvelgiant iš dabartinės perspektyvos – skurdi ir liūdna, o žiūrint vaiko akimis – tiesiog linksma. Pamenu, žiemą ant kuprinės čiuoži nuo kalnų, įkrenti į vandenį, prisemi batus, neini namo, nes bijai, jog tėvai bars. Bet kai grįžti, tėvai nieko nepadaro, lieki gyvas, gyveni toliau (šypsosi). Juk būdamas vaikas, neįžvelgi neigiamų dalykų.

Kur mokėtės, studijavote?

Kaime baigiau dvi klases. Vėliau tėvai persikraustė į bažnytkaimį, o kai buvo devyneri metai, atidavė į internatą. Ten virė gyvenimas, galėjai daug ko mokytis. Tiesa, kaip vaikui, atitrauktam nuo tėvų, tas gyvenimas buvo labai skausmingas. Mano šeimoje buvo devyni vaikai ir aš vienintelė buvau atplėšta. Kai mane vežė į internatą, visą kelią neištariau nei žodžio, o kai nuvežė, išverkiau ašarų jūrą. Ir iš kur tų ašarų tiek buvo? Nesuprantu.

Galite plačiau papasakoti, kiek laiko gyvenote internate, kaip Jums ten sekėsi?

Internate praleidau trejus labai įdomius metus. Buvau labai išdykusi, maištavau. Taip elgiausi todėl, kad mane vienintelę tėvai atskyrė nuo šeimos, nelankė. Dabar manau, kad tėvai į internatą išvežė, nes norėjo, jog man būtų geriau: būčiau aprengta, šiltai paguldyta, pavalgiusi – o kas vyko vaiko viduje, niekam nerūpėjo. Aš lig šiol negaliu pamiršti tos dienos, kai mane ten išvežė. Tiesa, internate sulaukiau daug meilės ir šilumos iš direktoriaus ir jo žmonos. Matyt, jautė mano skaudžią vidinę būseną…

O kaip gyvenimas klostėsi po tų trejų metų internate?

Kadangi kas mėnesį reikėjo mokėti po tris rublius už internatą, o mūsų šeima buvo didelė, gyveno nepasiturinčiai, tėvas pasiėmė ir parsivežė namo. Aišku, tokio gyvenimo, kokį turėjau internate, namuose nebuvo. Dėl to pykausi su tėvais, maištavau, verkiau, nes nebenorėjau gyventi skurde ir visą gyvenimą likti gūdžiame kaime. Pabaigusi aštuonias klases, įstojau į Vilniaus Prekybos technikumą. Studijų metai buvo sunkūs, teko patirti daug negražių ir rizikingų situacijų. Visos tos patirtys baisios, skausmingos, nesuvokiamos.

O ką veikėte baigusi technikumą?

Praėjo treji metai, baigiau mokslus ir gavusi paskyrimą į Kauną, išvykau ten dirbti. Pamenu, gavusi pirmąjį atlyginimą, nusipirkau 300 g irisinių saldainių, kuriuos iš karto suvalgiau, o tada galvojau, ką nupirkti mamai dovanų. Iš kiekvienos algos jai kažką nupirkdavau. Prisimenu mamą laimės ir džiaugsmo kupinomis akimis, besididžiuojančią manimi. Na, o vėliau sukūriau šeimą. Pirmasis mano vyras buvo išgeriantis. Ilgai kenčiau, nes maniau, jog jeigu mane myli, mes gerti. Deja, taip nenutiko. Neapsikentusi, išsiskyriau, nes vyras smurtavo, kentėjau ne tik aš, bet ir vaikas. Praėjus kiek laiko, gyvenime atsirado kitas, vėl geriantis, vyras. Visi keturi namų kampai buvo ant mano pečių. Ilgą laiką slėpiau problemas nuo aplinkinių, šypsojausi, niekam nepasakojau, nes buvo gėda. Galiausiai, sužinojau, jog vyras mane išdavė. Nusprendžiau skirtis.

Kaip gyvenimas klostėsi vėliau?

Buvo išties nelengva, daug skausmo ir neatsakytų klausimų viduje, o ir aplinkiniai stebėjosi, kaip aš, jau tada blogai matanti, pasiryžau skirtis. Labai trūko žmogaus, su kuriuo galėčiau atvirai ir nuoširdžiai apie viską pasikalbėti, nes nei saviem, nei kaimynam nesinorėjo pasakoti – buvo gėda. Ir ką, vieną dieną sutikau savo pažįstamą. Žmogiškai ir atvirai kalbėjomės, buvo ir ašarų, ir juoko. Tada supratau, kad žmogui reikia žmogaus, ypač tokiais atvejais, kai sunku, kai vienas nepajėgi susitvarkyti. Su tuo žmogumi gražiai bendravome ir gyvenome 16 metų. Jis jau išėjęs anapilin. Nors santykių pradžioje buvo visko: ir pasibardavom, ir gėrė, bet dėl mūsų santykių žmogus metė gerti, susitvarkė, buvo atidus ir rūpestingas. Esu jam be galo dėkinga už visas patirtis. Jis – vyro etalonas. Dabar džiaugiuosi, jog sunkiu laikotarpiu neužsidariau viena, nes tada nebūčiau sutikusi tokio nuostabaus žmogaus.

Kaip nutiko, kad praradote regėjimą?

Prastas regėjimas buvo nuo pat mažų dienų. Kadangi vaikystėje nebuvo tėvų priežiūros, o jaunystėje nesirūpinau savimi, kuo toliau, tuo labiau liga progresavo, teko nešioti akinius. Manau, regėjimo prastėjimui labai daug įtakos turėjo per didelis darbo krūvis, skyrybos, nervai, nes tada išretėjo tinklainė, buvo atliktos kelios sklero sutvirtinimo operacijos, sugedo tamsinė adaptacija, kas reiškia, jog tamsoj arba prieblandoj visiškai nieko nematau, o dabar negaliu nei skaityti, nei rašyti. Kaip sakau, visur reikia pagalbos.

Kaip praradus regėjimą pasikeitė gyvenimas? Kiek laiko prireikė, kad atsigautumėte ir sugrįžtumėte į gyvenimą?

Kiekvienam reikėtų užsimerkti ir pabandyti gyventi tamsoje kasdien. Tada suprastų. Tai yra taip skausminga, taip baisu. Kai itin stipriai suprastėjo regėjimas, puoliau į depresiją, bet tada kažkas lyg papurtė smegenis, ir paklausiau savęs: ką aš darau? Tuomet pradėjau ieškoti pagalbos, kol galiausiai atėjo susitaikymas, kad yra taip ir ne kitaip, ir turiu su tuo išmokti gyventi. Nors kelias iki to labai ilgas ir skausmingas… Išmokau džiaugtis tuo, jog pati galiu nueiti, kur reikia, apsipirkti, už tai, jog turiu gerą orientaciją aplinkoje. Kai susiduriu su matančiais žmonėmis, iškart pasakau, kad blogai matau, tada savaime pradeda vykti bendrystė, atsipalaiduoju. Žinoma, yra buvę visokių nepatogių situacijų. Tiesiog tokiais atvejais pradedi iš savęs juoktis.

Kas padėjo susitvarkyti su iškilusiais sunkumais?

Iš tikrųjų, didžiulė pagalba – Kauno aklųjų ir silpnaregių centras, kur yra daug savirealizacijos: dainavimas, sportas, pynimas, molio lipdymas, drama, rankdarbiai, kulinarija, moterų klubas. Ir aš dalyvauju, stengiuosi, kad tik kuo mažiau liktų laisvo laiko. Aš dainuoju folklore, lankau sporto ir rankdarbių užsiėmimus. Kartais stebiuosi, kiek ten nuostabių darbuotojų – tikrų žmonių. Kiek jie turi kantrybės! Džiaugiuosi galėdama būti tarp tokių žmonių.

Kas jums gyvenime teikia džiaugsmą?

Viskas. Retai kas pastebi, kad aš nematau. Būna, žmogus pasisveikina, o aš nematau, koks tai žmogus, bet jaučiuosi tokia dėkinga, kad pasisveikino. Apskritai džiaugiuosi, kad yra sukurta ir duota galimybė socializuotis, džiaugiuosi dėl anūkų, kad jie tokie nuostabūs, kad per juos galiu matyti, kaip keičiasi pasaulis, keistis pati.

Kaip manot, kas lemia, ar žmogus susitvarko su iškilusiais sunkumais, ar pasiduoda?

Kas lemia? Gal tai – aukštesnė jėga? Žinoma, be žmogaus darbo visko neduos ir aukštesnė jėga. Bet manau, kad daug įtakos turi šaknys. Aš žemai lenkiuosi protėviams už tai, kokia esu.

Ieva Kazlauskaitė-Ališauskė