Miške – tarsi namuose

Pastaraisiais metais, galingai praūžus pasaulinei pandemijai, kone pagrindinė pramoga buvo pasivaikščiojimai gamtoje, todėl daugelis atrado ir pamilo mišką iš naujo. Vieni čia ieškojo nuotykių, kiti – ilsėjosi nuo kasdienių rūpesčių. Daugelis miške aptiko stulbinamo grožio augalų, pastebėjo laukinių gyvūnų bei paukščių… O kai kurie jame galėjo sutikti žmogų, kuris mišką prižiūri. Raimundas Ereminas, gidas į laukinę gamtą, teigia, kad miško bijoti nereikia, tačiau saugotis – būtina.

Raimundas Ereminas. Jauniaus Ambrazevičiaus nuotr.

Miškas iš arčiau

Raimundas atstovauja gana naujai miškininkystės krypčiai – rekreacinei miškininkystei. Ekologo išsilavinimą turintis vyras ne tik tyrinėja ir puoselėja mišką, bet ir suteikia galimybę su jo aplinka artimiau susipažinti kiekvienam – veda ekskursijas, žygius, edukacines veiklas miške. Gamtininkas teigia, jog miške galima atrasti kur kas daugiau įdomių veiklų nei stovyklavimas ar sportas.

Viena tokių – ragų rinkimas. „Ši veikla vykdoma besibaigiant žiemai – ragų metimo sezonui. Entuziastai nueina po 10 ar net 20 kilometrų ieškodami elnių, briedžių bei stirnų ragų. Ieškotojams tai tikras lobis. Tačiau ši veikla Lietuvoje nėra itin populiari“, – pasakoja miškininkas.

Mūsų šalyje sparčiai populiarėja kitos rekreacinės, su mišku susijusios veiklos. Viena tokių „Miško maudynės“, japoniškai vadinamos „Shinrin-yoku“. Tai juslėmis pagrįstas sveikatinimo būdas, savotiška meditacija, padedanti maksimaliai pasinerti į miško atmosferą. Kiti gidai organizuoja įvairius dvasinius, mitologinius žygius miške. Ornitologai keliauja prie vandens telkinių stebėti paukščių. Taip pat Lietuvoje egzistuoja veikla vadinama „Rūšių raliu“. „Gamtininkai susirenka tam tikrame Lietuvos regione ir rungtyniauja, kas pastebės daugiau tam tikrų rūšių augalų, gyvūnų, grybų ar pan. Tai ne tik pramoga, bet ir būdas tyrinėti mūsų krašto biologinę įvairovę.“

Norintiems sužinoti visas miško paslaptis, rekreacinės miškininkystės atstovas sako: „Pasimatuok eigulio kepurę“. Taip vadinasi jo projektas, skirtas įvairaus amžiaus žmonėms, norintiems patyrinėti mišką, susipažinti su jame egzistuojančiomis gyvūnų ir augalų rūšimis, elgesio taisyklėmis ir pan. Vaikai su mišku susipažįsta per žaidimus ir pokštus, o suaugusieji gvildena tokias temas kaip aplinkosauga, juslinis miško patyrimas, žmogaus santykis su gamta ir daugelis kitų.

Grybų karalystėje

Miške rudenį gausu ne tik auksaspalvių medžių, bet ir grybautojų, aktyviai pildančių savo krepšius įvairių rūšių grybais. Paklaustas, ar visuose Lietuvos miškuose galima grybauti, Raimundas sako, kad visuose, išskyrus rezervatus. Taip pat šią veiklą derėtų vykdyti toliau kaip 100 m nuo miško savininkų sodybų. Grybaujant draudžiama ardyti miško paklotę, niokoti samanas, kerpes ar nerenkamus grybus. Tai reikėtų įsidėmėti.

„Žinoma, negalima rinkti į Lietuvos Raudonąją knygą įtrauktų grybų rūšių. Tačiau, ar daugelis iš mūsų jas žino? Tikrai ne. Rinkime tuos grybus, kuriuos pažįstame nuo vaikystės, kuriuos išmokė atpažinti mūsų tėvai. Atsiradus bent menkiausiam įtarimui, grybo nedėkime į krepšį. Čia neturėtų likti vietos eksperimentams.“ Miškininkas rekomenduoja grybaujant su savimi neštis būtent krepšį, o ne plastikinį kibirą. Jame grybai susitrina, namo parsinešame košę ir nelieka nei naudos, nei malonumo.

Anot Raimundo, visi grybai tampa nuodingi po kelių dienų nuo jų surinkimo. „Parsinešus grybus iš miško, juos iš karto reikėtų nuvalyti ir apdoroti. To nepadarius, kitą dieną jie jau nebus tinkami valgyti. Taip galima apsinuodyti net ir baravykais… Apskritai, turėtų keistis mūsų grybavimo kultūra. Į krepšį turėtų keliauti jau nuvalytas, švarus grybas. O mes įpratę surinkti grybus ir duoti žmonai nuvalyti. O vėliau valgant smėlis girgžda tarp dantų…“ – šypteli pašnekovas.

Saugus elgesys miške

Neretai drąsūs mūsų tautiečiai miške jaučiasi kaip namuose, tačiau šis įspūdis gali būti klaidingas. Išėję grybauti ar uogauti žmonės, ypač vyresniosios kartos atstovai, neretai nepasirūpina savo saugumu… Eina, kur akys veda ir net nepasiima telefono. O juk kilus pavojui, pasiklydus ar sušlubavus sveikatai – itin svarbu kuo greičiau informuoti artimuosius apie ištikusią bėdą.

„Paklysti miške – ne juokai. Todėl rekomenduoju atidžiai stebėti savo kelią, žygiuoti pamiškėmis, neiti į nepažįstamas vietas ir ilgai neklaidžioti. Net ir patyrę gamtininkai, pažįstantys miškus, į juos nepuola lyg išprotėję. Reikia būti atsargiems“ – pataria miško ekspertas. „Būtinai pasiimkite įkrautą telefoną, esant galimybei, dar ir kompasą, žemėlapį. Nesivilkite drabužių trumpomis rankovėmis – tam, kad išvengtumėte įbrėžimų nuo šakų, taip pat erkių, širšių (jos yra ypač agresyvios). Užsimaukite kepurę, kad neperkaistumėte galvos, negautumėt saulės smūgio. Turėkite su savimi vandens. Tai – pagrindiniai dalykai, kuriuos reikėtų žinoti“, – papildo Raimundas.

Pažeidimai

Kad ir kaip lietuviai mylėtų mišką, atsiranda ir pažeidėjų, stokojančių pagarbos gamtai ir jos ištekliams. „Pažeidimų būna visokių… Viena didžiausių problemų – tarša. Kai kurie žmonės specialiai važiuoja į mišką išmesti atliekų, išpilti tepalų… Kitas pažeidimas – nugriuvusių medžių pjovimas ir rinkimas. Be leidimo tai daryti griežtai draudžiama. Atskira grupė miško pažeidėjų yra vadinamieji recidyvistai. Jie nueina į mišką, susiranda medį ir maždaug metro aukštyje kirviu jį kapoja. Nukapoja, numeta, eina prie kito medžio ir daro tą patį. Toks elgesys – sunkiai suvokiamas“, – teigia gamtininkas.

Miško gaisrai – vienas pavojingiausių reiškinių. Ugnis plinta labai greitai, tad gali suniokoti gausybę augalų, gyvūnų, pastatų, o kartais nukenčia ir žmonės. Ypač svarbu nedeginti pernykštės žolės ir nekurti laužų tam neskirtose vietose. „Kartą man teko sudrausminti net pačius gaisrininkus. Važiuodamas per miestą pastebėjau miške kylančius dūmus, o atvykęs pamačiau kaip gaisrininkai miško aikštelėje degina lapus. Taip neturėtų būti. Aš, žinoma, užgesinau laužą, o vyrai liko stovėti išsižioję“, – patirtimi dalijasi pašnekovas.

Pastebėjus jau įvykdytus pažeidimus, reikėtų būti pilietiškiems ir susisiekti su parko direkcija ar Aplinkos apsaugos departamentu, o pamačius, kaip kas nors daro nusikaltimą – degina žolę, pila atliekas ar kitaip niokoja gamtą, galima skambinti bendruoju pagalbos telefonu 112 ir pranešti apie įvykį.

Laura Šakirovaitė

Taip pat skaitykite: