Lino ir šilko atgimimas

Lietuviams – šventas augalas

Linas – tai viena iš seniausių tekstilės rūšių pasaulyje, kuris gaminamas iš lino pluošto. Lietuvoje linai auginami nuo seno (manoma, jog jau 4000 metų) ir minimi pačiose seniausiose lietuvių liaudies dainose, tautosakoje – darbo dainos yra susijusios su auginimu, rovimu, verpimu, be lino neišsiversdavo ir lietuvių laidotuvių apeigos. Tautosakoje linai vadinami šventu augalu, saulės žolynu, moters javu.

Linai – tai vienmetės ir daugiametės žolės ir puskrūmiai, kurių stiebas užauga plonas ir status iki 150 cm. Lietuvoje auginamos 6-7 rūšys linų (Linumgenties). Linų stiebelis turi apie 20-30 proc. pluošto. Pluošto gavybai panaudojama antžeminė stiebo dalis iki išsišakojimo, o iš žiedyno šakelių gaunamas prastos kokybės pluoštas (santechnikoje naudojamos pakulos). Šiuo metu linas konkuruoja su kitais natūralios kilmės gentainiais, tokiais kaip vilna, satinas ar net šilkas.

Linas grįžta

Gamtosauginis sąmoningumas paskatino grįžti prie to, kas natūralu, sveika ir patvaru. Vis daugiau žmonių stengiasi atsisakyti vienkartinių indų, taros, rūšiuoja bei galvoja apie ilgalaikius sprendimus kasdienybėje. Alternatyva plastikiniams maišeliams ir popierinėms servetėlėms tampa medžiaginiai lino tekstilės gaminiai.

Vis daugiau dizainerių siūlomų namų kolekcijų didžiuojasi estetišku paprastumu – linine patalyne, chalatais, rankšluosčiais, lino tekstilės servetėlėmis, staltiesėmis ir pledais, kurie itin praverčia ir išsiruošus į iškilą gamtoje. Tokie minimalistiniai atributai yra vienspalvių pastelinių spalvų, itin praktiški. Dažnai ir papuošti įvairiais akcentais – surištais kaspinėliais, siuvinėjimo detalėmis arba medinėmis sagomis – suteiks jūsų kasdienybei ne tik jaukumo, bet ir šventiškumo.  Kitaip tariant, lininis audinys išgyvena tikrą renesansą – būtų neskoninga sakyti, jog linas yra nemadingas ar nepatogus naudoti. Kaip ir įsigijus gaminį iš šilko, galite būti tikras, jog investavote į ilgaamžišką natūralumą, funkcionalumą ir prabangą.

Teigiamos lino savybės

Lininis audinys tikras patvarumo simbolis – Egipto mumijos lininius audinius išsaugojo net kelis tūkstantmečius (apie 5000 m. pr. Kr. Egipte jau buvo dėvimi lininiai drabužiai), o tuo tarpu šilkas – pats trapiausias. Nieko keisto, kad iš lininio pluošto gaminami JAV banknotai, popierius cigaretėms ir biblijoms. Lininis pluoštas naudojamas net ir apsauginiams kosmonautų rūbams bei išorinei kosminių laivų apsaugai. Lininis audinys yra ekologiškas, gamtai nesudarantis visiškai jokio žalingo poveikio. Jis net 3 kartus stipresnis bei 5 kartus atsparesnis trinčiai (dilinimui) ir labiau žvilgantis nei medvilnė. Net ir bėgant metams, linas nepraranda savo išvaizdos, negelsta, atvirkščiai – darosi vis švelnesnis ir baltesnis, o po kiekvieno skalbimo minkštėja ir tampa mažiau besiglamžantis. Nors niekam ne paslaptis, kad tai glamžus audinys, tačiau ši savybė jau priskiriama lino autentiškumui bei gerai kokybei.

Tinkamas ir žiemą, ir vasarą

Šis audinys žmogaus odai leidžia kvėpuoti bet kokiomis sąlygomis bei turi puikią savybę – geriausią mikroklimatą odai, t.y. palaiko vienodą kūno temperatūrą – karštos vasaros metu vėsina, o šaltą žiemą šildo, nes lino pluošto laidumas net 5 kartus didesnis nei vilnos ir net 18 nei šilko. Taip pat linas puikiai sugeria drėgmę ir prakaitą (lino audinys gali sugerti 20 proc. savo svorio ir nebūti šlapias). Taip pat linas yra antialerginis ir antibakterinis – veikia kaip natūralus antiseptikas, jame nesikaupia dulkių erkutės, mažiau kaupiasi purvas, kalkių nuosėdos ir muilas, nes paviršiuje esantys maži plaukeliai yra slidūs, lygūs, todėl mažiau priima nešvarumus. Dėl šios priežasties linas yra puikiai tinkamas žmonėms, turintiems alergijų, odos problemų (pvz., egzemą), mažiems vaikams.

Lino priežiūra

Nors lino pluoštas ir labai stiprus, tačiau netamprus ir linkęs kiek trauktis – priklausomai nuo audinio žaliavos sudėties, struktūros ir naudojamų verpalų, gaminys po skalbimo metmenų ir ataudų kryptimi susitraukia nuo 4 iki 7 proc. Visgi, tai nereiklus temperatūroms, priežiūrai audinys, todėl renkantis skalbimo temperatūrą, reikėtų atkreipti dėmesį tik į spalvos intensyvumą ir kitus pluoštus, esančius audinyje.

Pirmą kartą skalbiant rekomenduojama nemaišyti lino audinio su kitais skalbiniais, skalbti vėsiame 30 laipsnių temperatūros vandenyje bei naudoti skalbiklį, kuriame nėra balinančių komponentų (balikliai nerekomenduojami spalvotiems audiniams). Dėmes pašalinti reikia nedelsiant, dar neišdžiūvus, naudojant muilą arba dėmių valiklį. Lino gaminių nerekomenduojama džiovinti saulėje, o prieš džiovinimą nereikėtų gręžti – taip išvengsite pernelyg didelio susiglamžymo. Išdžiūvusius lino gaminius rekomenduojama laikyti sausoje, gerai vėdinamoje patalpoje arba specialiuose maišeliuose rūbams laikyti.

  • Žvakių vaško dėmė – nuvalyti nuo lininio gaminio vašką, tuomet uždėti servetėlę ir karšta laidyne lyginti, kol dėmės neliks.
  • Šiuolaikinių technologijų dėka lino audinys išgaunamas gerokai švelnesnis, lengvesnis ir estetiškesnis.
  • Linas per pusę sumažina radiacijos daromą poveikį ir apsaugo žmogaus organizmą nuo ultravioletinių spindulių.
  • Lino audinys yra atsparus statiniam krūviui, todėl neįsielektrina.
  • Normandijoje (Prancūzija) ir Belgijoje yra geriausios pasaulyje klimato sąlygos linų auginimui – čia auginama 80 proc. visų linų.
  • Tekstilės pramonėje linas užima vos 1 proc. visos produkcijos – tai yra reta, brangi, bet itin kokybiška žaliava audiniams.

Kita nuo neatmenamų laikų vertinama ir brangi medžiaga – natūralus šilkas. Brangi ne veltui – šilko gamybos paslaptis nuo kitų šalių buvo saugoma po devyniais užraktais (už šilkmedžio ir šilkaverpių kontrabandą pagal kinų įstatymus buvo baudžiama mirtimi), todėl turėjo didžiulę paklausą. Taip susiformavo Šilko kelias – kinų prekeiviai gabendavo šilką į kitas Azijos, Europos ir Viduržemio jūros šalis. Dėl nuostabių mechaninių savybių ir išvaizdos, šilko pluoštai 5000 metų buvo svarbi tekstilės, medicininių siūlų ir net šarvų medžiaga. Nepaisant savo griežtumo, šilkas vis dar tapatinamas su grožiu ir prabanga – šilko pluoštas yra tikras gamtos šedevras.

Šilko paslaptis

Šilkas – tai natūralus tamprus baltyminis pluoštas, gaunamas iš įvairių šilkverpių rūšių kokonų gijų. Šilkverpiai, dar vadinami mažaisiais Kinijos imperatoriais, poruojasi 6-8 valandas. Tuomet patelė padeda kelis šimtus kiaušinėlių, iš kurių kai kurie žūsta, o išlikę vėliau išsirita į vikšrelius – baltyminių siūlų (šilko) gamintojus. Tam, kad vikšreliai susuktų kokoną ir pradėtų gaminti šilką, jiems prireikia mėnesio po išsiritimo. Vieną tokį kokoną sudaro vientisas vidutiniškai 3000 metrų ilgio siūlas.

Tuomet laukia verpimo procesas: maždaug 30–40 kokonų įmetami į puodą su verdančiu vandeniu, kol siūlai tampa lipnūs, o vėliau iš jų audžiami audiniai, iš kurių siuvamos užuolaidos, rūbai, patalynės užvalkalai ir kt.

Šilko kelias ilgas

Šilko tėvyne laikoma Kinija. Kinų filosofas Konfucijus teigia, kad jo gamybos procesas buvo sukurtas dar 2640 m. Pasak legendos, atradėja yra laikoma Lei Czu – pirmoji Geltonojo imperatoriaus, kinų protėvio, žmona, kuri, persikėlusi pas savo vyrą, atsivežė šilkaverpių auginimo paslaptį. Legenda patvirtinama ir archeologiniais radiniais: Chubej ir Chunan provincijose rasti 152 gerai išsilaikę šilkiniai daiktai, iš kurių 35 – puikios kokybės aprangos elementai. Taigi, šilko gamyba egzistavo jau maždaug prieš du tūkstantmečius iki Kristaus gimimo, o prieš 2500-2800 metų šilko gamyba jau buvo puikiai išplėtota pramonės sritis. Tačiau 1993 m. mokslinis žurnalas „Nature“ paskelbė įrodymus, kad kinų pavyzdžio šilkas buvo gaminamas dar senovės Egipte, apie 1000 metų anksčiau nei Konfucijaus nurodytu metu.

475-221 metais prieš Kristų šilkas ir šilko gaminiai jau buvo prieinami ir plačiajai visuomenei bei vis labiau plito – maždaug V a. šilko gamybos paslaptis buvo išvežta iš Kinijos ir jo gamyba prasidėjo kitose pasaulio šalyse. Viduramžiais šilko pramonė tapo viena pagrindinių Venecijoje (XIII a.), Genujoje ir Florencijoje (XIV a.), Milane (XV a.). O jau XVIII a. savas šilkas austas visoje Vakarų Europoje.

Šilko užvalkalai – odos jaunystei

Apie šilko pagalvių naudą kalbama vis garsiau. Norint turėti lygią jaunatvišką odą, žvilgančius plaukus, vertėtų išmesti senąjį medvilninį pagalvės užvalkalą ir pakeisti jį žvilgančio šilko užvalkalu. Miegodami praleidžiame apie trečdalį savo dienos, tad miegant ant šilkinės patalynės, oda mažiau raukšlėjasi ir plaukai išlieka sveikesni, lygesni – dėl lygaus šilko paviršiaus sumažėja trintis į pagalvės užvalkalą. Veido odai šilkas taip pat naudingas, nes yra ne tik atsparus dulkių erkutėms, pelėsiui ar grybeliui, bet ir puikiai išlaiko odoje drėgmę, o ne ją ištraukia. Viena naktis ant slystančio šilko pagalvės – ir pabusite be įsispaudusių raukšlių ant veido ir suveltų, pasišiaušusių plaukų.

Kalbant apie plaukus, vis labiau populiarėja šilko gumelės, kurios, kitaip nei įprastos, nepeša plaukų, nelaužo plauko bei nepalieka jokių žymių. Šilko gumelė ne tik prabangiai atrodys jūsų plaukuose, bet ir padės išsaugoti jų grožį, apsaugos nuo lūžinėjimo ir atstatys plaukų drėgmę.

Šilko priežiūra

Šilko sudėtis yra labai artima žmogaus epidermiui. Kaip ir mūsų oda, šilkas visiškai netoleruoja karšto vandens ir šarminių medžiagų, todėl patartina šilko gaminius skalbti rankomis ar mašina 30 laipsnių temperatūroje, naudojant tik specialius natūralius skalbiklius ar muilą, skirtą šilkui. Skalbiant skalbimo mašinoje reikėtų nustatyti specialų šilkui arba delikatiems skalbiniams skirtą režimą. Po skalbimo rekomenduojama šilkinius gaminius perskalauti šaltame vandenyje su 9 proc. acto (5 šaukštai acto 10 litrų vandens), tam, kad pašalintumėte šarmo likučius, kurie ypatingai kenkia audiniui. Taip pat svarbu šilko nebalinti, nes tai suteiks jam gelsvą atspalvį ir pagreitins nusidėvėjimą. Minkštikliai šilko audiniams taip pat nereikalingi. Skalbkite tik su panašių spalvų audiniais. Išskalbtas šilko audinys gali susitraukti maksimaliai iki 3 procentų.

Šilko audinių nereikėtų džiovinti saulėje arba džiovyklėje, taip pat kratyti šlapią šilką ir jį gręžti. Lygindami šilką įsitikinkite, jog tai darote iš išvirkščiosios pusės nustačius „šilko“ režimą (ne daugiau nei 200 laipsnių karštyje). Stenkitės nelaikyti lygintuvo prispaudę daugiau nei 5 sekundes – taip išvengsite šilko audinio pažeidimų.

Įdomūs faktai

  • Tinkamai prižiūrima – cheminio valymo būdu ar plaunant rankomis – šilko patalynė gali tarnauti daugelį metų.
  • Šilkas, kuris tiesiogiai liečiasi su žmogaus oda, turi būti itin dažnai skalbiamas, nes prakaite esančios druskos bei rūgštys ilgainiui gadina ir silpnina šilko audinį.
  • Šilko pluoštą silpnina ir tiesioginiai saulės spinduliai, dezodorantai ir kita kosmetika, kurios sudėtyje yra alkoholio (kvepalai, plaukų, nagų lakas ir kt.).
  • Senovėje šilkas turėjo didelę ekonominę vertę, panašiai, kaip dabar nafta.
  • Šilkas – vienas tvirčiausių egzistuojančių audinių, savo tvirtumu kelis kartus pralenkiantis aukščiausios rūšies plieną.
  • JAV mokslininkai išvedė naują šilkaverpių vikšrų rūšį, gaminančią ypač tvirtą voro šilką, kas netolimoje ateityje leis žymiai pigiau ir efektyviau gaminti šilką.
  • Iš specialaus skysčio šilko pluoštą gamina ir kai kurių rūšių vorai.
  • Romėnų filosofas Plinijus I amžiuje teigė, kad romėnės pernelyg myli šilką ir tai neigiamai atsiliepia visos Romos imperijos finansinei sistemai.
  • Senasis lietuviškas šilko pavadinimas – svydas.

Taip pat skaitykite: