Kūno kalba: kokius ženklus siunčiame vieni kitiems?

„Iškalbingiau už tūkstančius žodžių“ – teigiama vienoje žymioje reklamoje. Žinote, kas dar gali būti iškalbingiau už žodžius? Mūsų kūno kalba. Net 60-80 proc. informacijos gauname iš neverbalinės kalbos. Laikysena, kūno judesiai, veido išraiškos, žvilgsniai, gestai labiau nei bet kas kitas byloja apie mūsų tikrąją vidinę būseną ar ketinimus.

Kūno kalba – dar vienas bendravimo įrankis

Gerai išmanyti kūno kalbą paranku dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, ji gali pagerinti mūsų tarpusavio komunikaciją. Išmokę „skaityti“ kūno kalbą, galime pastebėti ir įvertinti, kaip jaučiasi mūsų pašnekovas, kaip jis priima informaciją. Ar jam patogu, malonu su mumis bendrauti? Galbūt nuobodžiauja arba yra suirzęs? Galbūt jo kūnas išduoda nepasitikėjimą mumis ar nesutikimą su mūsų išsakomomis mintimis, ir dabar yra puikus metas jas pastiprinti geresniais argumentais?

Išmanydami kūno siunčiamų signalų reikšmę, galime lengviau aplinkiniams sudaryti apie save geresnį įvaizdį, geriau išreikšti savo mintis ir jausmus. Įdomu tai, kad atitinkamai parinkta laikysena, kūno judesiai gali padėti mums patiems pasijusti kitaip. Tikriausiai ne kartą girdėjote, kad net priverstinai išspausta šypsena gali padėti pakelti nuotaiką. Kaip sako žmogaus pažinimo ekspertas, daktaras Fernando Marmolejo-Ramos, egzistuoja stiprus ryšys tarp fizinio veiksmo ir suvokimo. Taigi, tiesi laikysena gali ne tik pranešti kitiems, jog savimi pasitikime, bet ir iš tiesų priversti mus labiau savimi pasitikėti.

Šiaurės rytų universiteto docentas Edward G. Wertheim išskyrė 5 neverbalinės kalbos funkcijas. Pasak jo, kūno ženklai, tokie kaip gestai, veido išraiškos, balso tonas ir kt., turi galios:

  • sustiprinti žodinį pranešimą;
  • paneigti mūsų sakomas mintis;
  • pakeisti žodžius (pvz., veido išraiškos pasako tai, kas nutylima);
  • papildyti kalbą;
  • pabrėžti tam tikrą kalbos dalį.

Suvokdami juos, bendraudami paprasčiau išvengsime nesusipratimų – tad žvilgtelėkime, kaip įprastai aiškinami įvairūs ženklai.

Plačiai paplitę kūno kalbos aiškinimai

  • Klaidžiojantis žvilgsnis pokalbio metu išduoda nesidomėjimą pašnekovu ar pokalbio tema. Žvilgsnis, nukreiptas link durų – noras išeiti iš patalpos.
  • Padažnėjęs mirksėjimas – stresas, nerimas.
  • Liečiamas smakras – žmogus svarsto arba yra susidomėjęs tuo, ką jam sakote.
  • Muistymasis – nekantrumas, nesaugumo jausmas.
  • Susidomėjimą asmeniu rodo į jį nukreiptos pėdos.
  • Nuoširdžią šypseną išduoda aplink akių ir lūpų kampučius susidarančios raukšlelės.
  • Didesnis fizinis atstumas simbolizuoja didesnį emocinį atstumą.
  • Ant krūtinės sukryžiuotos rankos, sukryžiuotos kojos – pažeidžiamumas, uždarumas, nepriėmimas.
  • Atviri delnai, atvira kūno laikysena – draugiškumas, atvirumas, nuoširdumas.
  • Drabužių taisymasis – neužtikrintumas, nerimas.
  • Tiesi laikysena, kojos pečių plotyje, pečiai atlošti atgal, pakeltas smakras – pasitikėjimas savimi.
  • Rankos, įremtos į klubus – padėties kontroliavimas. Gali taip pat simbolizuoti entuziazmą arba agresiją.
  • Dominavimą išduoda rankos kišenėse su atvirai demonstruojamais nykščiais.
  • Kietai sučiauptos lūpos – nepasitikėjimas, nepritarimas.
  • Barbenimas pirštais – nekantrumas, nervingumas.
  • Kūno palinkimas į priekį link žmogaus – palankumas, susidomėjimas.
  • Delnu paremtas skruostas, galva – nuobodulys.
  • Išsiplėtę vyzdžiai – susidomėjimas, simpatija.
  • Aktyvus klausymasis – linksėjimas galva.
  • Nesąmoningai atkartojami kito žmogaus judesiai – jaučiamas stipresnis tarpusavio ryšys.

Pasako daug, tačiau negalima vertinti vienareikšmiškai

Nors kūno kalba yra gana universali, ir daugybė žmonių būdami vienokios ar kitokios būsenos nevalingai atlieka tuos pačius veiksmus, neverbalinių kūno siunčiamų ženklų negalima vertinti vienareikšmiškai, pirmiausia neatsižvelgus į bendrą kontekstą bei aplinkybes. Tas pats ženklas skirtingose situacijose gali reikšti visiškai skirtingus dalykus. Pavyzdžiui, žmogus gali laikyti sukryžiuotas rankas tik dėl to, kad jam šalta – ne dėl to, kad jis yra uždaras. Moterys sėdėdamos taip pat dažnai mėgsta sukryžiuoti kojas, nes taip yra paprasčiausiai patogu, ir tai nereiškia jų nenusiteikimo bendrauti. Todėl tam, kad galėtume be žodžių geriau suprasti, kaip žmogus iš tiesų jaučiasi, reikėtų kreipti didesnį dėmesį į įvairių ženklų visumą.

Be to, ne paslaptis, kad kultūrinė aplinka yra vienas svarbiausių faktorių, lemiančių mūsų elgesį. Pavyzdžiui, ji gali daryti įtaką mūsų asmeninės erdvės suvokimui. Dėl to skirtingose kultūrose skiriasi išlaikomas akių kontakto ilgis, bendraujant laikomasi skirtingų atstumų. Azijos šalyse žmonės vengia žiūrėti ilgai į akis vyresniems arba aukštesnę padėtį užimantiems asmenims, nes tai gali būti suprantama kaip nepagarbos ženklas, tuo tarpu Vakarų šalyse tiesus, atviras žvilgsnis pokalbio metu įprastai vertinamas palankiai – jis išreiškia pasitikėjimą savimi ir gali padėti suprasti žmogui, kad jo yra klausomasi. Tolimuosiuose rytuose žmonės rečiau vieni kitus liečia, tuo tarpu Lotynų Amerikos, Viduržemio regiono šalyse dažniau glėbesčiuojamasi, fizinis kontaktas yra artimesnis.

Vertinant reikėtų atkreipti dėmesį ir į asmenines žmogaus savybes, jo įpročius. Jei gerai pažįstame žmogų, dažniausiai ir taip suvokiame, kokie specifiniai būtent jam būdingi kūno judesių ar mimikos pokyčiai praneša apie tam tikrą būseną – ir jie nebūtinai turi sutapti su įprastai interpretuojamomis reikšmėmis.

Taigi, kūno kalba yra nuostabus įrankis, padedantis išmokti geriau kontroliuoti situaciją, suteikiantis papildomos informacijos apie save ir kitus. Išmokę „iškoduoti“ pranešimą atsižvelgus į konteksto visumą, įgauname daugiau pranašumo, gebame geriau ir efektyviau komunikuoti.

Liveta Burkšaitė

Taip pat skaitykite: