Šilutiškio Petro Skutulo kolekcija: nuo senovinių monetų iki maldaknygių

Šilutiškis Petras Skutulas vietiniams gerai žinomas kaip Šilutės ir Pagėgių krašto laikraščio „Pamarys“ redaktorius. Tačiau, vargu, ar daugelis žino apie jo aistrą kolekcionuoti įvairius istorinius daiktus, kurių paieškoms ir istorijai jis paskyrė didžiąją dalį savo gyvenimo.  Numizmato kolekcijoje – ne tik senieji lietuviški litai ir centai, bet ir Anglijos, Vokietijos, Kanados, JAV senovinės monetos ir kitų pasaulio šalių banknotų rinkiniai. Tiesa, kolekcionuoja jis ne tik pinigus, bet dar ir pašto ženklus, maldaknyges, senovinius atvirukus ir kalėdinius žaisliukus… Muziejų primena ir kolekcininko priepirtis, kuriame gausu alaus skardinių, etikečių, galima rasti net ir prieškario Klaipėdos krašto bravorų stiklinių butelių.

„Netapk ligoniu! Sunku bus beišsikapstyti…“, – kažkada buvo įspėtas P. Skutulas, kuris šį hobį vadina „pašėlusiai įdomiu užsiėmimu“, todėl sustoti nežada. Pagrindinė jo kolekcionavimo sritis – numizmatika ir bonistika.

Kaip Jūsų gyvenime atsirado pomėgis kolekcionuoti pinigus? Kas paskatino pradėti kolekcionuoti?

O kas nemėgsta kolekcionuoti pinigų, kolege (pagal profesiją esu žurnalistas)?! Kiekvienas esame savotiškas numizmatas ir banknotų kolekcininkas. Atverkite savo piniginę, o ten – jūsų kolekcija. Žinoma, jeigu dar naudojate gyvenime grynuosius. Neskubėkite atiduoti pardavėjai centą, jeigu netyčia pasitaikė San Marino, Andoros, o gal net Monako mažytis pinigėlis su skaičiumi 1… Tokie centai net nespėję pasenti yra verti šimteriopai daugiau negu jų nominali vertė. O juk greitai 1 ir 2 centų monetų ES šalyse žada nelikti.

Ilgametis Šilutės ir Pagėgių krašto laikraščio „Pamarys“ redaktorius Petras Skutulas turi surinkęs ir nemažai Klaipėdos krašto laikinųjų pinigų, išleistų po Pirmojo pasaulinio karo, kurie tada vadinti „notgeldais“ – vargo pinigais.

O banknotai? Atkreipkit dėmesį į serijos numerio skaičius. Gal kada pavyks aptikti kokius 6 nulius ar kitokią įdomią skaičių kombinaciją tame numeryje. Pavyzdžiui, savo gimimo datą… Kai kas tokiu atveju ir pradeda gilintis ir domėtis.

Mano studijų metai – totalaus deficito era, kai nusipirkti, ko jauni geidėme, negalėjome beveik nieko. O velniškai norėjosi. Vilniečiai didžiuodavosi iš „štatų“ giminaičių atsiųstų populiarių diskų įrašais, vilkėdavo amerikoniškais džinsais ir t. t. Užsimaniau tų džinsų ir aš, pinigų susitaupiau, tik iš kur tuos „wranglerius“ ar „levaisus“ pešti? Kažkuris verslesnis bendramokslis paprotino, kad reikia turėtų smetoniškų sidabrinių pinigų ir bus džinsai. Klausiu tėvų, bet jie nė nematę to sidabro. Tiesa, sako, kad kaimynas, senolis Dominykas gali turėti. Dominykas apsidžiaugė kaimyno sostinės studento viešnage, iš medžiagos skaitės išvyniojo kelis sidabriokus.  Anie džinsai pusei studijų laiko tarnavo. Tik po daugelio metų prisiminiau anuos „smetoniškus“ sidabrinius. O kaip jie atrodė, kokių nominalų buvo? Pasidarė įdomu, ėmiau gilintis… Taip ir prasidėjo…

Kodėl jus žavi būtent numizmatika ir bonistika?

Bet ką kolekcionuoti yra pašėlusiai įdomus užsiėmimas, jeigu tik tam žmogus turi potraukį. Kartu tai ir puikus būdas įgyti naujų žinių, ieškoti istorinių faktų. Jei renki, pavyzdžiui, Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės, Didžiosios Britanijos ar carinės Rusijos monetas, nori nenori, turi žinoti ir tų šalių istoriją, skirtingų valdovų valdymo metus. Mat keičiantis valdovui, keičiasi ir monetoje esantis jo atvaizdas.

Pradėjęs domėtis kažkurios šalies metaliniais pinigais, netrukus pamatai, kad popieriniai gal net gražesni už varines ar sidabrines monetas… Labai greitai sužinai tos šalies pinigų leidybos istoriją. Besiknaisiodamas po įvarius šaltinius sužinai labai įdomių faktų, susijusių su pinigų leidyba, kartais ir kriminalinių istorijų. Pavyzdžiui, kad lietuviškų litų padirbinėjimas atkurtoje Lietuvos valstybėje labiausiai klestėjo Kaune, kurių nominalų monetas labiausiai mėgdavo padirbinėti „auksinių rankų meistrai“, nors visais laikais valstybės griežtai bausdavo pinigų padirbinėtojus ir tai būdavo net rašoma ant popierinių banknotų.

Kokią kolekciją jau turite surinkęs?

Turiu keletą numizmatinių rinkinių, bet jų nevadinčiau užbaigta kolekcija. Kad ir lietuviškų pinigų rinkinys – lito istorija prasidėjo 1922 metų spalį, bet jau šiek tiek anksčiau buvo leidžiami laikinieji litai ir centai, beje, visi buvo popieriniai. Va, šie popieriukai šiandien gan sunkiai beįperkami. Jie labai daug kartų brangesni net už kainų rekordus kasmet gerinančią 1938 m. 10 litų monetą su Antano Smetonos atvaizdu. O ką kalbėti apie LDK sidabrines lazdeles, grašius, trigrašius, šeštokus, ortus, dukatus, portugalus, menančius Jogailos, Vytauto laikus…

Čia tik nedidelė dalis Mažosios Lietuvos ir smetoninės Lietuvos banknotų iš šilutiškio P. Skutulo rinkinio.

Žinoma, turint pakankamai patirties, daugumą kada nors egzistavusių pinigų, išskyrus kai kurias labai retas išimtis, galima įsigyti. Tik reikia labai didelio noro, turėti tam laiko ir nemažą kapšą pinigų…

Savo turimus numizmatinius ir bonistinius rinkinius esu demonstravęs keliose parodose. Viena iš tokių vadinosi „Atsisveikinimas su litu“, ji vyko Šilutės Fridricho Bajoraičio viešojoje bibliotekoje, prieš Lietuvoje įvedant Europos Sąjungos valiutą – eurą.

Ar tik lietuviškus pinigus kolekcionuojate?

Be senųjų lietuviškų litų ir centų, dar turiu Anglijos, Vokietijos, Kanados, JAV monetų, įvairių pasaulio šalių banknotų rinkinius. Pagrindinis mano numizmatinis rinkinys: Rusijos trys kapeikos. Ar daug kas žino, kad caro Petro I laikais tris kapeikas Rusijoje vadino „altyn“ arba „altynik“ ir tai buvo mažytis sidabrinis pinigas (nuo 1704 iki 1718 m.)? Nuo 1839 m. carinės trikapeikės jau būdavo varinės, kaip ir sovietiniais laikais nuo 1924 m. iki 1991 m. Kuo sudomino tos trys kapeikos? Gal tuo, kad mano vaikystės laikais tiek kainavo stiklinė gazuoto vandens su sirupu…

Ar verta pradėti kolekcionuoti? O gal viskas, kas vertingiausia, jau seniai privačiose kolekcijose?

Aplenkti garsiausius pasaulio kolekcininkus daugeliui gali būti per sunki misija. Bet kolekcionavimo tikslas nėra kažką nugalėti, aplenkti. Kažką kolekcionuoti gali kiekvienas, kurį domina tai, kas jau buvo ir šiandien tapo istorija. Galiu duoti porą idėjų būsimoms kolekcijoms. Pavyzdžiui, kodėl nesurinkti monetų, išleistų pernai – 2020 metais? Juk panaši metų pasikartojančių skaičių kombinacija greičiausiai bus po 100 metų – 2121-aisiais. Kažin, ar tada dar naudos atsiskaitymams metalines plokšteles ar popieriaus skiautes su skaičiais…. Arba labai sparčiai nykstantys atvirlaiškiai su pašto ženklais artimiesiems iš vietų, kurias jūs aplankote, o gal ir pačiam sau. Kokia tat būtų istoriškai ir grafiškai informatyvi viso gyvenimo kolekcija!

Ar sutinkate, kad kolekcionavimas – kūrybinis procesas, kuris reikalauja daug kantrybės?

Vien kantrybės negana. Dar reikia šiek tiek azarto, noro gilintis į praeitį ir nuolatos domėtis tuo, kas daugeliui atrodo nesuprantama ir tuščias laiko švaistymas… Su pastaraisiais ginčytis neverta, kiekvienas turim savo tiesas.

Akimirka iš 2016 metais kolekcininko Petro Skutulo surengtos parodos apie Lietuvoje cirkuliavusius pinigus.

Iš pinigų istorijos…

Didžiausio nominalo banknotas – su 29 nuliais.

Bene didžiausia pokario hiperinfliacija pasaulyje įvyko 1945-1946 m. Vengrijoje. 1944 m. didžiausias banknotų nominalas buvo 1000 Vengrijos pengų, o 1946 m. pradžioje, didžiausios vertės banknotas pasiekė 100 000 000 000 000 000 000 pengų. Tai didžiausio nominalo banknotas istorijoje.

Kadangi nuliai tiesiog nebetilpo banknotuose, apyvartoje pasirodė milpengas (1 000 000 pengų) ir bilpengas. 100 milijonų bilpengų banknoto vertėjo išleidimo metu buvo lygi apie 0,20 JAV dolerio.

1946 m. rugpjūčio 1 d. Vengrijoje apyvartoje pasirodė naujas pinigas – forintas. 1 forintas buvo lygus 400 oktalijonų (4×1029) pengų. Nuo senosios valiutos buvo nubraukti net 29 nuliai…

Koks buvo didžiausio nominalo JAV valiutos banknotas?

1934 metų pabaigoje buvo išleista nedidelė $100 000 dolerių vertės vadinamųjų aukso sertifikatų serija. Ji buvo leidžiama vos tris savaites, pradedant 1934-ųjų gruodžio pabaiga ir baigiant 1935-ųjų sausio pradžia. Tačiau netgi tie keli „išrinktieji“, kurie Didžiosios depresijos metais turėjo pakankamai lėšų, šių banknotų su savimi nešiotis negalėjo. Jie buvo išduodami tik tiems bankams, kurie savo ižde turėjo ekvivalentine verte kiekį aukso. Ant banknoto buvo pavaizduotas Woodrow Wilson portretas.

Ar apyvartoje yra išlikę kiek nors šių kupiūrų? Kai kurie jų dar egzistuoja. Remiantis 2009 m. gegužės mėnesio statistikos duomenimis, apyvartoje vis dar yra likę 336 $10 000 dolerių vertės kupiūrų. Taip pat konstatuojama, jog rinkoje cirkuliuoja 342 $5000 ir 165 732 $1000 dolerių vertės kupiūrų.

Dauguma išlikusių didelio nominalo kupiūrų guli kolekcionierių seifuose, o aukcionuose jie įkainojami gerokai brangiau nei tikrasis jų nominalas. Pavyzdžiui, nesugadintas $10 000 banknotas gali būti įkainotas net 140 000 šiandieninių dolerių.

Karalius Edvardas VIII, kurio atvaizdo nėra ant Anglijos monetų

Didžiosios Britanijos karaliumi Edvardas VIII buvo nepilnus metus: nuo 1936 m. sausio 20 d. iki 1936 m. gruodžio 11 d. Jis sumanė vesti išsiskyrusią amerikietę, tačiau šios šalies valdovui tai nebuvo leidžiama. Sosto paveldėtojas atsisakė sosto dėl moters. Tokiu būdu į apyvartą nebuvo išleista ir metalinių monetų su Edvardo VIII atvaizdu. Vienintelė tokių monetų kolekcija pasaulyje šiandien priklauso Karališkosios monetų kalyklos muziejui.

Viktorija Skutulienė