Pristatome knygų naujienas

Skaityti gera tiek namuose, tiek gamtoje, o laikas su gera knyga – visuomet vertingas. Pristatome Jums knygų naujienas ir linkime turiningo laisvalaikio!

I. Sola „Aš dainuoju, o kalnas šoka“

Romanas 2020 m. apdovanotas Europos Sąjungos literatūros premija.

Dainuoju šlaitą, viršukalnę, pievą,

dilgėles, erškėtrožes, gervuoges.

Dainuoju, lyg sodinu daržą,

lyg meistrauju stalą,

lyg statau namą,

lyg kopiu į kalvą,

lyg kremtu riešutą,

lyg pučiu ugnį.

Kaip Dievas, kuriantis gyvūnus ir augalus.

Aš dainuoju, o kalnas šoka.

Apdainuoti ir legendomis apipinti Pirėnai – jie knibžda, kruta, gyvena savo kasdieną. Gyvastį čia keičia mirtis, o šiąją nauja gyvybė, ir sukasi taip viskas amžinu ratu. Grybai, stirna, lokys, debesys, viduramžių raganos ir vandenės – visa kalnų gyvybė šioje knygoje turi balsą. Pasakoja apie savo gyvenimą ir dalią. Žmonės taip pat.

XX a. septintasis dešimtmetis, valstietis poetas Domenekas su žmona Zijone, gražia, ryžtinga miestiete, yra įsikūrę Matavakese, Domenekui priklausančioje aukštikalnių kaimo sodyboje netoli sienos su Prancūzija. Susilaukia jie dviejų atžalų, Mijos ir Ilario, ir gyvena ramias savo dienas nedidelėje kalniečių bendruomenėje. Tik amžina gyvenimo ir mirties kaita neaplenkia ir žmonių. Neaplenkia jų ir pats gyvenimas – meilė, draugystė ir netekties skausmas.

Karta keičia kartą, o kalnai stovi, alsuoja, nepaleidžia čia užaugusiųjų, traukia atgal pas save pabėgusiuosius ir atima žadą retkarčiais užsukantiems.

E.Leontjeva „Turgaus aikštė“

Žana ir Joana, dvi moterys, dvi epochos, dvi tautos. Begalė paralelių: meilė, aistra, valdžia, kilni dvasia, gyvenimo kryžkelės ir dilemos, dramatiška lemtis.

Dramatiška Žanos d‘Ark istorija, dvaro intrigų virtinė, kovos dėl valdžios peripetijos, ir galop… tragiškas finalas laužo liepsnose.  Paslaptingos alchemijos persmelktas šių dienų Joanos likimas, geresnio gyvenimo žmonėms siekis, deginančios aistros spąstai, dilema –  meilė ar valdžia?

Šiuolaikinis skaitytojas mėgsta istoriją, dvasingumą, iš asmeninės patirties atpažįstamą tikroviškumą, specifinės profesinės srities atvėrimus. Visa tai vienoje knygoje – unikalus derinys. E. Leontjevos romanas it laiko liftas, tad kas kartą spėlioji, kurio amžiaus aukšte jis atsidarys kitame puslapyje. Literatūrologas P. Subačius

Elena Leontjeva – Lietuvos nepriklausomybės aušros finansų ir ekonomikos reformų „acrhitektė“, Laisvos rinkos instituto įkūrėja ir vadovė. Elegantiškoji V. Adamkaus patarėja.

J. Ohman „Donbaso džiazas“

Šis Jono Öhmano „džiazas“ – ir apie Ukrainą, ir apie Lietuvą. Apie valstybingumą, pralaimintį prieš feodalinę korupciją, biurokratiją ir tingumą. Knyga autentiška, atvira ir nuoširdi, provokuojanti klausimus, kamuojančius ir patį autorių – gryną švedą, patyrusį su Lietuva audringą laisvės romaną, todėl taip tiksliai užčiuopiantį istorines paraleles. Žingsnis po žingsnio virtusį tikru šiuolaikiniu partizanu, „išdurnėjusiu litovcu“, „šalena panda“, „volontioru“, džiazuojančiu visais įmanomais ir neįmanomais būdais, kad padėtų ir gelbėtų. O su šia knyga – kad primintų, kas mums yra Ukraina, skatintų palaikyti ir suprasti kovotojus, kurie Rytų Ukrainoje gina savo ir mūsų laisvę.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė

Kai Rusija staigiai okupavo Krymą ir įsibrovė į Rytų Ukrainą, supratau, kad kituose sąrašuose būsime mes, Baltijos šalys. To niekada nebus, pasakiau sau, ir kartu su draugais ėmėme gabenti paramą Ukrainos kariams Donbase.

Teko būti apšaudytam rusų separatistų, pajusti mirties baimę, būti apsuptam juodo nevilties šešėlio. Bet taip pat teko ragauti ryžto ir ištvermės vaisių, be to, aiškiai suvokti, kas yra tikroji laisvės kova ir kaip ji turi būti vedama.

Ukrainoje per savo išgyvenimus, žvelgdamas pro karo marazmo prizmę ir bendraudamas su ten kovojančiais žmonėmis, pradėjau suprasti, ką reiškia „hibridinis karas“. Tai – visiškas džiazas. Ši knyga yra mano signalas, kad mes Lietuvoje, norime ar nenorime, privalome tai suprasti. Ir išmokti džiazuoti.

J. Barišauskienė „Po lietaus mus surado Torė“

Jaudinantis, šiltas ir ašarą išspaudžiantis pasakojimas apie moterį, vyrą ir… šunį, pažadinantį svajones.

Erika. Gyvena viena su dukrele. Skaudžiai nudegusi nuo santykių, dabar baiminasi pradėti naujus, nors širdyje svajoja apie tikrą šeimą.

Martynas. Po avarijos, pasiglemžusios jo šeimą, nieko nebenori įsileisti į savo viengungišką gyvenimą.

Torė. Baikšti, iš namų išvaryta kalytė laiką leidžia šuniškoje vienatvėje.

Pavasarį, po keistai budinančio lietaus, benamė keturkojė išdrįsta prisiartinti prie žmonių, o vėliau per mistinį atsitiktinumą susieja jų likimus. Tie žmonės – Erika ir Martynas. Erika benamę pramina Tore, savo vaikystės šuns vardu, nes šioji itin panaši į jos kadaise turėtą kalytę. Torė tampa moters vedle per širdyje užrakintas emocijas, priverčia priimti praeitį ir žengti į šviesesnį gyvenimo etapą. Palengva atsiranda norų ir svajonių, ir Visatos norų tenkinimo departamentas ima pildyti net ir tuos troškimus, apie kuriuos romano herojai nė neįtarė.

M. Mahmoody „Nenutraukiamos gijos“

Sužinojusi, kad tėvas mirė, tučtuojau pajutau palengvėjimą.

Penkerių Mahtob su mama ir tėčiu iš Amerikos atvyksta į Iraną aplankyti tėvo giminių. Nuo tos akimirkos mergaitės ir jos motinos tariamos dviejų savaičių atostogos virsta pusantrų metų trukusiu pragaru. Jos kenčia ne tik tėvo smurtą, bet ir išgyvena baisius irakiečių bombardavimus, tuo metu šalyje vyksta karas. Fanatikas tėvas nebesutinka išleisti jų atgal į namus, į Ameriką. Mergaitės motina nepasiduoda ir atkakliai ieško būdų ištrūkti. Padedamos geranoriškų žmonių motina su dukra pėsčios įveikia kalnus ir atsiduria Turkijoje, paskui galiausiai pasiekia išsvajotą gimtinę.

Patirtos kančios skaudžiai paveikė tolesnį mamos ir dukros gyvenimą, tėvo šešėlis ir nuolatinė baimė persekiojo jas ir vėliau Amerikoje.

Ši mamos ir dukters istorija sudomina leidėjus ir žiniasklaidą. Mahtob mama Betty parašo knygą „Tik su dukra“, ją pristatydama aplanko daug šalių, dalyvauja televizijos laidose. Pagal knygą „Tik su dukra“ sukuriamas ir filmas.

C. Lamb „Mūsų kūnai – jų karo laukas“

Apie seksualinę prievartą žinoma nuo seniausių laikų, tai – kaip karas, tačiau šio nusikaltimo galima išvengti. Net jei ir pasaulis tai paliudija, dar nereiškia, jog prievarta niekada nepasikartos, tačiau tada bent jau niekas negalės pasakyti, kad nieko nežinojo.

Tai pirmasis žinomos karo žurnalistės ir knygų autorės Christinos Lamb bandymas atkreipti dėmesį į prievartavimų ir seksualinio smurto mastus šiuolaikinėse konfliktų zonose, kur ji dirba jau apie trisdešimt metų.

Knygoje „Mūsų kūnai – jų karo laukas“ autorė atiduoda balsą konfliktų zonose gyvenančioms moterims, parodydama, kaip šiandienos kare armija ir teroristai naudoja prievartą kaip ginklą, siekdami pažeminti, išnaudoti ir vykdyti etninius valymus. Lamb atskleidžia neįtikėtinas didvyriškumo ir pasipriešinimo istorijas nuo Pietryčių Azijos, kur japonai per Antrąjį pasaulinį karą ėmė į vergiją „paguodos moteris“, iki Ruandos, kur buvo išprievartauta maždaug ketvirtis milijono moterų, ir šių dienų jazidų moterų bei vaikų, kurie prieš Islamo valstybei paimant juos į vergiją tapo masinių savo šeimų žudynių liudininkais.

„Tai raginimas pabusti… Šių moterų istorijos iš pradžių privers jus verkti, tada niršti dėl pasaulio abejingumo.“ — Amal Clooney

R. Wrangham „Ugnis. Kaip maisto ruošimas nulėmė žmogaus evoliuciją“

Knyga apdovanota LOS ANGELES TIMES knygos premija.

Nominuota Samuelio Johnsono apdovanojimui už geriausią negrožinės literatūros knygą.

„Nuostabus darbas. Wranghamo aiškiai ir suprantamai parašyta knyga apima įvairias sritis: mitybos mokslą, paleontologiją, beuodegių beždžionių ir medžiotojų-rankiotojų bendruomenių elgesio tyrimus. Visa tai pateikiama kaip įspūdinga kelionė po gamtos ir maisto gaminimo istoriją, kartu aptariant kulinarijos vaidmenį žmogaus gyvenime.“ Publishers Weekly

Antropologijos profesoriaus Richardo Wranghamo nuomone, žmonijos evoliucijos sėkmę nulėmė terminis maisto apdorojimas. Jo įsitikinimu, esminė transformacija mūsų evoliucijoje įvyko pereinant nuo žalio prie termiškai apdoroto maisto. Kai tik buvo prisijaukinta ugnis, laiką, kurį iki tol mūsų protėviai skirdavo žaliam maistui kramtyti, skyrė medžioklei ar stovyklavietei prižiūrėti.

R. Wranghamas analizuoja mūsų protėvių mitybą, jos kaitą amžių tėkmėje, pateikia svarbių įžvalgų apie tai, kaip pasidarėme socialūs, o maisto gaminimas tapo poravimosi pagrindu ir paskatino namų ūkių formavimąsi.

Knygoje Ugnis: kaip maisto ruošimas nulėmė žmogaus evoliuciją pateikta evoliucijos teorija kelia diskusijas ir kviečia apmąstyti dabartinius mūsų valgymo įpročius.

KADA MŪSŲ PROTĖVIAI PRADĖJO APDOROTI MAISTĄ?

KODĖL MUMS PATINKA DUONĄ SUPJAUSTYTI RIEKELĖMIS?

KODĖL MĖGSTAME MINKŠTĄ MAISTĄ?

KAIP ŽMOGAUS KŪNAS PRISITAIKĖ VALGYTI TERMIŠKAI APDOROTĄ MAISTĄ?

E. Lloyd „Sekama“

Sekama milijonų, persekiojama vieno žmogaus.

INFLUENCERĖ

Mane privalo pamėgti. Toks mano darbas.

Mano pačios prekės ženklas sukurtas vadovaujantis sąžine.

Šeima, draugystė, siekis pralinksminti kitas motinas, kai darosi pernelyg sunku.

Daryti tai kartu – kalbėti, kaip viskas vyksta iš tikrųjų, – štai apie ką yra Atviramama.

VYRAS

Aš tik noriu ramiai gyventi.

Ją garbinantys sekėjai, regis, manosi suprantantys mano žmoną.

Mano žmona tikrai juos supranta.

Žinau, ji graži, protinga, ambicinga ir patraukli.

Tačiau kartu ji yra melagė.

SEKĖJA

Aš noriu atkeršyti.

Greit manęs niekas nesustabdys.

Stebėjau tave ir tavo šeimą labai atidžiai.

Tu sugriovei mano gyvenimą.

Dabar aš sugriausiu tavo.

„Sekama“ – tai sukrečiantis instagramo amžiaus romanas, pasakojamas trimis skirtingais balsais ir skvarbiu žvilgsniu vertinantis socialinių tinklų influencerių daromą įtaką. Tai istorija su įdomiais veiksmo posūkiais, sodriu siužetu, taip pat nepaprastai ryškus mūsų pasaulio, tiesiog pamišiusio dėl socialinių tinklų, skerspjūvis.

Šioje įtraukiančioje psichologinės įtampos istorijoje Ellery Lloyd kelia svarbius klausimus apie technologijas, socialinių tinklų garsenybes ir tai, kaip mes gyvename šiandien. Vaizduodamas tamsiąją influencerių gyvenimo pusę ir internete tykančius pavojus, romanas atskleidžia, kaip mes beviltiškai trokštame būti matomi, kiek laiko skiriame nepažįstamiems žmonėms, kad jie mus pamėgtų. Ir ką dėl to paaukojame…

S. Montefiore „Čia ir dabar“

Atmintis išnyksta, bet meilė lieka amžinai.

Marigoldė ir Denis – laiminga pagyvenusių sutuoktinių pora, įkopusi į septintąją dešimtį ir užauginusi dvi dukteris. Jiedu galėtų maloniai leisti gyvenimo rudenį savo jaukiame Anglijos kaime. Bet staiga abi jų dukterys, Deizė ir Siuzė, nusprendžia grįžti po tėvų stogu, ir tėvui su motina tenka kažkaip tvarkytis. Tiesa, netrukus dukterys pastebi, kad jaukiuose šeimos namuose ne viskas yra taip, kaip anksčiau: mama per keletą metų smarkiai pasikeitė. Ji tokia pat geraširdė ir miela kaip visuomet, tačiau sunku nepastebėti tam tikrų pokyčių. Pirmąkart gyvenime Deniui su dukterimis tenka globoti Marigoldę, nors visą gyvenimą buvo priešingai…

Įtaigi, jausminga ir pulsuojanti gyvybe, „Čia ir dabar“ yra labai jaudinanti ir jautri knyga, pasakojanti, ką patiria susirgusieji demencija, su kokiais iššūkiais susiduria jų artimieji.

Didžiosios Britanijos autorė Santa Montefiore mūsų šalyje itin mėgstama ir mylima. Rašytojos karjerą pradėjusi 2001-aisiais, kasmet ji išleidžia po naują knygą. Jos romanai išversti į 25 pasaulio kalbas, jų parduota daugiau nei 6 mln. egzempliorių.

Lietuviškai išleista keliolika jos romanų: „Sodininkas iš Prancūzijos“, „Dvasių medis“, „Greisės gundymas“, „Kregždė ir kolibris“, „Dėžutė su drugeliu“, „Neužmiršk manęs“ ir kt.

S. Paltanavičiūtė „Meksika Marija“

Marija jaučiasi laimingiausia mergaitė Meksikoje. Kodėl? Nes jos gimtasis miestelis su prinokusių mangų ir vandenyno spalvos nameliais nepaprastai gražus. Nes jos močiutės, abuelitos, karštas šokoladas – pats skaniausias. Nes su geriausiu draugu Pepe visada smagu. Nes pasakojimai apie protėvius indėnus, senoji mištekų kalba – gyvi. Nes pasitreniravusi ji gali tapti drąsiąja princese Itaelce! Jei gyveni tokiame spalvingame pasaulio krašte, apsupta gausios šeimos ir draugų, – kaip nebūsi laiminga?

Marija tau moja, kviečia į svečius ir nori daug papasakoti!

Knygą iliustravo Reda Tomingas

7–10 metų vaikams

Knister „Ragana Lilė apverčia mokyklą aukštyn kojomis“

Linkime daug malonių akimirkų skaitant apie burtininkę Lilę! Nuo to laiko, kai netikėtai prie savo lovos rado burtų knygą, Lilė labai mėgsta burti. Tačiau burtų pasekmes dažnai sunku numatyti… Taip, pavyzdžiui, atsitiko tada, kai Lilei kilo mintis truputį padėti savo mokytojai, inspektoriui atėjus tikrinti jos pamokų. Tokios sumaišties klasėje dar nėra buvę!

H. Webb „Pabėgusi mažylė“

Semo ir Izabelės tėvams sukūrus šeimą ir apsigyvenus drauge, vaikams sunkoka priprasti prie naujos buities. Ypač baiminamasi nesutarimų dėl Medutės – mažos auksaspalvės kalytės. Izabelė pripažįsta, kad ji – Semo šuo, bet sutinka ja rūpintis jam išvykus. Netikėtai mažylė pabėga iš namų. Kodėl? Kur ji? Kaip ją surasti? O svarbiausia, ką pasakys grįžęs Semas…

N. Farook „Mergaitė, pavogusi dramblį“

Čaja – drąsi ir ryžtinga mergaitė. Ji apiplėšinėja turtinguosius, kad padėtų skurdžiai gyvenantiems savo kaimelio žmonėms. Paprastai jai pavyksta išsisukti iš bet kokios situacijos, bet už karalienės brangenybių vagystę teks atsakyti. Negana to, per ja į bėdą patenka tie, kurie jai rūpi labiausiai.

Bėgdama nuo persekiotojų ant vogto dramblio nugaros ji su savo draugais leidžiasi į nuotykius džiunglėse, kur knibždėte knibžda siurbėlių ir bręsta revoliucija.

Ten Čajai į galvą šauna mintis. Iš savo kaimo ji pabėgo kaip vagilė, bet galbūt galėtų į jį sugrįžti kaip didvyrė?

J.D. Anderson „Priklijuoti“

Jaunimui nuo 11 metų

Vidurinėje mokykloje žodžiai reiškia kur kas daugiau. Žodžiai gali būti ginklai. Jie gali būti dovanos. Kartais tie patys žodžiai gali rasti tau draugų ar pridaryti priešų. Jie gali sugrįžti atgal ir tave persekioti. O kartais žodžiai gali pakeisti viską – amžiams.

Kai Brantono vidurinėje mokykloje uždraudžiami mobilieji telefonai, Frostas ir jo draugai Didi, Volfas ir Benčas sugalvoja naują bendravimo būdą – ima palikinėti vienas kitam lipniuosius lapelius visoje mokykloje. Tai išpopuliarėja, ir greitai visi mokyklos mokiniai užsikrečia lapelių manija. Tačiau kiekvienai mielai ir draugiškai žinutei tenka vienas kandus ir žiaurus lapelis.

Visų šių įvykių sūkuryje į mokyklą atkeliauja naujokė vardu Rouzė ir valgykloje prisėda prie Frosto ir jo draugų stalo. Rouzė nepanaši į kitus Brantono vidurinės vaikus, ir greitai tampa akivaizdu, kad Frosto susikurtas artimų draugų ratas ilgai neatlaikys. Lipniųjų lapelių karas stiprėja, spaudimas pasirinkti pusę vis didėja, ir Frostas netrunka suprasti, kad po šių metų viskas pasikeis.

Taip pat skaitykite: