Alpakų ūkio pradininkė Lietuvoje: „Mėgaujuosi šiais gyvūnais kiekvieną dieną“
Biologijos mokslus baigusi Jolanta Kuorienė nuo vaikystės svajojo auginti šuniuką. Šiai svajonei išsipildyti prireikė daugybės laiko, tačiau dabar moteris augina ne tik būrį šunų, bet kartu yra alpakų ūkio pradininkė Lietuvoje. Skaudžias skyrybas išgyvenusi moteris sugebėjo ne tik atsitiesti, bet ir savo jėgomis įkurti alpakų ūkį – pasakiško grožio sodybą, kurioje ganosi net 45 egzotiški gyvūnai iš Čilės: „Savo svajonę išpildžiau su kaupu“, – sako Jolanta.
Esate gimusi ir augusi Trakuose, vėliau biologės specialybę įgijote ir gyvenote Vilniuje. Kaip nutiko, kad įsikūrėte šioje nuošalioje vietoje ir dar apsupta gyvūnų?
Gimus dukrai labai norėjosi pabūti kažkur gamtoje, pabėgti nuo miesto šurmulio, tad nusprendėme išsikelti į kaimą. Įsikūrėme sodyboje prie Alsakio ežero, kur didelės erdvės, nėra kaimynų ir gali mėgautis gamta. Pačioje pradžioje buvo minčių, jog tai bus tik vasarvietė, tačiau vėliau nusprendėme, jog visai neblogai būtų čia gyventi visada. Taip iš miestiečių mes ir tapome kaimiečiais (juokiasi). Žemdirbyste aš neužsiimu, tačiau turiu būrį šunų ir alpakų.
Kadangi gyvenote mieste, gyvūnai turbūt jūsų vaikystės svajonė?
Tokia graudi istorija. Visą gyvenimą esu gamtos vaikas, visada labai norėjau turėti šunį, o mano tėvai buvo inteligentai, labai švarūs ir kruopštūs. Jiems atrodė, kad šuo asocijuojasi su nešvara, plaukais, šlapiomis kojomis iš lauko. Aš manau, kad ir daugelis šiuolaikinių tėvų, kai vaikai prašo šuniuko, visada randa labai daug argumentų, kodėl jo negalima laikyti. Kadangi šuns neturėjau, tai labai apie jį svajojau. Kai subrendau, nusprendžiau, kad gyvensiu kaime, kur niekas negalės pasakyti, kiek šunų aš galėsiu laikyti, taigi dabar savo svajones esu išpildžiusi su kaupu – sodybą saugo trys dideli aviganiai, o namuose gyvena šeši čihuahua veislės šuniukai. Dabar jau turiu viską, ko noriu (šypsosi).
Tačiau šuniukų neužteko ir jūsų kieme atsirado egzotiškosios alpakos.
Iš tiesų, tai atsikrausčius į sodybą, didžiausia problema buvo šios didelės teritorijos šienavimas vasarą. Keliaudami po Norvegiją pamatėme šiuos keistus besiganančius gyvūnus ir panaršę internete, nusprendėme juos įsigyti ir įkurdinti savo sodyboje. Buvome pirmieji Lietuvoje. Nors kiti šiuos gyvūnus perka dėl vilnos, mes pirkome dėl žolės šienavimo – dabar alpakos man sutaupo daug gražaus laiko (juokiasi). Pačioje pradžioje mūsų banda buvo nedidelė, tik penkios alpakos. Paskui gimė keturi alpakiukai. Dabar mūsų būryje yra jau 45-ios alpakos – ne tiek ir mažai, žinant, kad visoms reikia dėmesio ir rūpesčio.
Turbūt rytais kavą terasoje geriate stebėdami tikrus spektaklius?
Tikrai visko pas mus būna. Patinai kartais mėgsta susikauti, parodyti patelėms, kurios per tvorą žiūri, kuris čia viršesnis, kuris turi daugiau galių. Kartais juokiamės, jog galime lažybas organizuoti. Kiekvieną dieną stebime kaip jie bendrauja ir vis dar mėgaujuosi šiais gyvūnais ir džiaugiuosi, kad nusprendžiau juos laikyti. Matydama juos turiu tokį gerą energetinį užtaisą, kad širdis apsipila džiaugsmu kiekvieną kartą juos pamačius. Aišku, labai džiugina ir tai, kad jie šienauja žolę (juokiasi).
Ar sudėtinga alpakų priežiūra?
Tai yra tokie patys, kaip mums įprasti ūkiniai gyvūnai, kuriems reikalinga panaši priežiūra – kasdien turi būti paduotas švarus vanduo, kombinuoti pašarai, pritaikyti specialiai jiems, ir žolė bei šienas. Bendruosius reikalavimus mes išpildėme – pastatėme namuką, ėdžias, pasirūpinome šienu ir pašarais, o toliau lieka tik stebėti, kad nekiltų specifinių ligų. Džiugu tai, kad šie gyvūnai yra pakankamai atsparūs ligoms, o be to jiems dažniausiai būdingos tik kupranugarinių ligos, o šių gyvūnų, kaip žinia, Lietuvoje yra mažai, tad plitimo rizika itin maža.
Tiesa, kartais mane liūdina ir stebina žmonės, kuriems atrodo, kad gyvūnui užtenka pastatyti tvartą, aptverti tvora ir paleisti ganytis. Taip nėra. Turi juos stebėti, ką aš darau atidžiai, nes jeigu kažko nesužiūrėsi, tai gali baigtis išties liūdnai. Kiekvieną dieną stebiu kaip gyvūnai išeina iš tvarto, ar pernelyg negulinėja, ar visi juda ir valgo kartu. Jie visi turi būti aktyvūs ir žvalūs, visiems turi užtekti maisto. Jeigu bent vienas tampa vangesnis arba mažiau valgo, būtina kreiptis į specialistus, nes alpakos, kaip ir visi bandomis gyvenantys gyvūnai, linkę slėpti savo negalavimus ir neišsiskirti iš bandos.
Ar alpakas galima pavaišinti ir kažkuo daugiau nei šienu?
Alpakos labai mėgsta obuolius ir morkas. Jeigu lankytojai pasiūlo atvežti maišą nuosavo sodo obuolių, mes visada sutinkame, nes natūralios daržovės puikiai tinka, tačiau parduotuvėje chemikalais apdorotų obuolių duoti alpakai neleidžiame. Apskritai, po vieno liūdno nutikimo, lankytojų prašome nemaitinti alpakų savo atsivežtu maistu. Vieną kartą, lankytojams pavaišinus alpakas žaliomis bulvėmis, dvi iš jų labai stipriai apsinuodijo, vos pavyko išgelbėti, tad po tokios karčios patirties labai saugau, kad ko netinkamo nesuvalgytų.
Dabar jūsų ūkyje net 45-ios alpakos. Kaip jas atskiriate?
Visos jos turi vardus ir visos, iš tiesų, yra skirtingos, tiek savo išraiška, šukuosena, tiek ūgiu ar spalva. Deja, turiu nuliūdinti, į vardus jos neatsiliepia, bet jie reikalingi mums patiems, kad sugebėtume jas atskirti ir kauptume visą reikalingą informaciją. Pačios pirmosios mūsų gyventojos buvo Kaštonė, kuri buvo šokoladinės spalvos, Čilė, baltos spalvos alpaka su ruda dėmele, kurios vardas buvo Dėmelė, kreminė alpaka Šampanė ir pilkos spalvos Lili.
Kas kuria alpakų išradingas šukuosenas?
Labai džiaugiuosi, kad turime savo kirpėją, kuris vienintelis Lietuvoje susidoroja su šiuo darbu. Pirmosios alpakos atkeliavo pas mus rudenį. Kai pavasarį į lauką išlindo visos pūkuotos kaip meškos, mes miestiečiai pagalvojome, jog lai taip ir vaikšto. Maniau: kam man ta vilna – nei aš verpti moku, nei man tų siūlų reikia, juk pirkome tam, kad žolę šienautų. Tačiau vėliau juokėmės iš savęs, nes susidūrėme su neplanuota problema – pradėjo šilti orai ir mūsų žoliapjovės sugedo. Saulė šviečia, oras geras, o mūsų alpakos stovi tvarte ir valgo šieną – žolė auga kaip augusi, ją turime šienauti patys. Per prievartą išstumiame alpakas iš tvarto, stoviu tarpduryje ir laikau rankas sukryžiavusi, o jos dvi minutes parupšnoja žolę ir braunasi atgal į tvartą. Jeigu neleidi, tuomet bėga į ežerą, sulenda iki kaklo, išlenda šlapios ir voliojasi po juodžemį. Galiausiai visos nešvarios sulekia atgal į tvartą. Gyvūnams tiesiog per karšta, tad teko ieškoti kirpėjo.
Kaip sekėsi paieškos? Juk Lietuvoje buvote pirmieji alpakų augintojai!
Iš pradžių svarsčiau, galbūt mums pagelbėtų šunų kirpėjai, tačiau jie net tokios įrangos neturi, o ir alpaka, tai ne šuniukas – sveria apie 60-70 kg. Tada tikėjausi, kad tai padaryti sugebės avių kirpėjai, juk turi ir žinių, ir reikiamą įrangą, tačiau išgirdę, jog tai yra ne avys, o alpakos, reagavo labai skeptiškai. Sakė, jog sugalvojome visišką nesąmonę – atsivežti į Lietuvą kažkokias lamų kupranugarių giminaites, nei girdėtas, nei matytas. Susidūriau su tuo, kad iš mano sąrašo neliko beveik nei vieno ir mane apėmė visiška neviltis. Rinkdama paskutinį numerį pagudravau ir labai graudžiu balsu nupasakojau, jog turime tokius gyvūnus – visai kaip avytes, tik truputį didesnes. Žmogus sutiko atvažiuoti, o aš apsidžiaugiau, kad dabar vienaip ar kitaip alpakas vis tiek apkirpsime. Taigi, penkias alpakas kirpome visą dieną, buvom ir apspardyti, ir apspjaudyti, nes pirmosios atvežtos alpakos dar nebuvo tokios socializuotos kaip dabar ir priešinosi net prisilietimui. Šiaip ne taip jas įveikėme, o sekančiais metais skambinau su drebančia širdimi – ar dar sutiks? Tačiau esu labai dėkinga, jog jis per tuos metus ruošėsi ir pasigamino kirpimo stalą. Šis kirpėjas dabar yra vienintelis Lietuvoje, kuris rūpinasi ne tik mūsų alpakų įvaizdžiu, bet ir kitų, nes Lietuvoje jau yra apie 60 ūkių, kurie laiko šiuos gyvūnus.
Ką darote su vilna, kuri lieka po kirpimo?
Iš pradžių buvau skeptikė ir sakiau, jog nereikia man tos vilnos, bet kai palyginau su avies vilna, tuomet supratau, jog jos skiriasi kaip diena ir naktis. Paglosčius avį ar net šuniuką, jausite, jog ant pirštų lieka riebalas, nemalonus kvapas, o alpakų vilna yra ypatinga tuo, kad neturi jokio riebalo ir yra visiškai sausa. Iš alpakos vilnos mes šiuo metu gaminame siūlus, kurie yra nuostabūs – net šešis kartus šiltesni nei avies, nedažyti, natūralių spalvų. Jokių raudonų ar žalių mes neturime, užtat turime baltus, kreminius, kakavos, pilkos ir kitokių natūralių atspalvių. Labai geras dalykas, jog mezgant megztinį iš kelių spalvų, nereikia bijoti, jog siūlai nubluks ir nudažys baltą spalvą.
Daugelis bijo prieiti prie alpakos, nes tiki, kad ji gali apspjauti. Ar dažnai taip nutinka?
Visada įspėju žmonės, jog tai kupranugariniai gyvūnai ir konfliktus jie sprendžia spjaudymosi būdu, tačiau iškart nuraminu – alpakos taikūs gyvūnai, agresijos žmonėms nerodo. Tiesa, jos gali netyčia apspjauti žmogų, konkuruodamos tarpusavyje dėl maisto. Jeigu ranka viena, o alpakos dvi, tada norėdamos nuvyti savo varžovą, kad jis nesuvalgytų per daug ir daugiau kliūtų jam, gali spjaudytis tarpusavyje. Jeigu žmogus stovi šalia, nepasitraukia, tuomet gali kliūti. Tačiau apskritai alpakos taikus gyvūnas, netgi terapinis. Daug žmonių, kurie pabūna pas mus, išvažiuoja su šypsena iki ausų, puikiomis emocijomis ir grįžta vėl.
Iveta Leščinskaitė
