Joninių tradicijos: paparčio žiedo paieškos, kupioliavimas ir burtai 

Nuo seno viena gražiausių vasaros švenčių – Joninės, dar vadinamos Vasaros saulėgrįžos, Rasos švente ar Kupole, švenčiamos birželio 23 dieną, šv. Jono dienos išvakarėse. Įprastai trumpiausia metų naktis pažymima dainomis ir šokiais prie laužų iki saulei patekant, tačiau pagal senąsias Joninių tradicijas šią naktį atliekami ir įvairūs ritualai su ugnimi, vandeniu ir augalais. Anuomet buvo tikima, kad kai kurie Joninių burtai gali išpranašauti žmogaus ateitį, laimę, asmeninio gyvenimo gerovę.  

Remiantis senolių pasakojimais, apie Joninių tradicijas ir papročius papasakojo Senųjų kaimo tradicijų kultūros centro l. e. p. direktorė Audrė Šalkauskienė ir etnografė-vadybininkė Nijolė Stanelienė.   

Pernai Vainuto miestelyje, artėjant Joninėms, folkloro kolektyvo „Vainuta“ nariai garsaus Bikavėnų krašto birbynininko, buvusio Valstybinio dainų ir šokių ansamblio „Lietuva“ pučiamųjų orkestro vadovo Kazio Budriaus sodybos pievose rinko iš augalų kupoles, siekiant prisiminti žolynų reikšmę ir magiją.

Trumpiausia metų naktis turi būti švenčiama gražiausiose vietose – paupiuose, paežerėse, pamiškėse, ant kalvelių, kur sukuriamas didelis laužas, uždegama stebulė. Anuomet jaunos merginos pindavo gražiausių žolynų vainikus, šokdavo prie laužo, dainuodavo, o vidurnaktį visi ieškodavo paparčio žiedo iki saulėtekio. Nors Joninės švenčiamos visose Lietuvos miesteliuose, tačiau šios senosios šventės tradicijos gajos ne visur. Pavyzdžiui, dabar daug rečiau sutinkama sena Joninių tradicija – kupolinės puokštės rinkimas.  

Joninių išvakarėse surinkti žolynai – magiški  

Vasaros saulėgrįžos metą augmenijai priskiriama ypatinga reikšmė. Ilgiausią dieną arba jos išvakarėse surinkti žolynai turi nepaprastos, magiškos galios. Žolynų rinkimas švenčių išvakarėse arba rytą prieš saulėtekį yra vadinamas kupoliavimu.  

Etnografės pasakojimu, kupolėmis vadintos ramunės, jonažolės, mėlynai ir geltonai žydintys žolynai. Tautosakoje sakoma, kad kupolių yra devynios rūšys. Žinoma, galima skinti įvairius žolynus, kokius tik įmanoma rasti pievoje, tačiau žolynų karaliumi tituluojama jonažolė. Tikima, kad ši žolė gydo nuo 99 ligų. 

Vainuto Joninės išlaiko senąsias Joninių vartų tradicijas ir svečiai kviečiami žengti pro didžiulius ąžuolo vainiku pintus vartus. Pro juos žengdami nusiplauna ranką vandeniu ir šluosto jas lininiu rankšluosčiu. Tai simbolizuoja, kad į šventę reikia ateiti švariam, šviesiomis mintimis, negalvojant apie ūkio darbus, pasiruošusiam sutikti magišką ir legendomis apipinta trumpiausią naktį metuose.

Puokštes rinkdavo ne tik merginos, bet ir vaikinai, o surinktos gėlės buvo naudojamos nuspėti ateitį. Pavyzdžiui, žydintis dobilas merginos puokštėje reiškė puikų jaunikį, o ramunė vaikino puokštėje – gerą nuotaką. Smilgos reikšdavo turtus, dilgėlės – apsaugą nuo visokių priešų, vijoklinė rožė laikyta perspėjimu, jog gali atsirasti netikrų draugų ir pan.  

Tiesa, renkant kupolę svarbu, kad būtų nelyginis žolynų skaičius. Yra tam tikrų augalų, kurie vainikuose neša sėkmę ir laimę, o kiti atvirkščiai – linki pikto. Rūgštynė simbolizuoja rūgštų gyvenimą, o dilgėlė dilgina, todėl simbolizuoja žmogaus savybę, kai norima kitam pakenkti. Dar sakoma, kad reikia eiti devynis žingsnius viena kryptimi ir nuskinti žolyną, kuris krenta į akį, tada pakeisti kryptį ir ieškoti kito. Taip žingsniuojama iki devynių. Galima žengti tris žingsnius arba vieną.  

Būrimas iš kupolių puokštės 

Įsimylėjusios merginos savo puokštėse ieškodavo ramunių ir skaičiuodavo jų žiedlapius – nelyginis skaičius reikšdavo, jog merginos jausmai nesulaukia atsako, o lyginis – jog mylimasis irgi jai neabejingas. Keista, jog šis paprotys taip smarkiai primirštas – net ir nepaisant visos puokščių magijos, naktinis pasivaikščiojimas kvepiančiomis vasaros pievomis ir gėlių rinkimas neabejotinai yra labai žavus ir romantiškas užsiėmimas. 

Klajonę po ramunių pievą lydėjo folklorinės dainos, vingrios Kazio Budriaus birbynės ir Vytauto Norkaičio traukiamos armonikos melodijos.

Iš surinktų žolynų prieš Jonines buvo pinami vainikai ir jais puošiami namai. Surinktomis vaistažolėmis buvo apkaišomi namų pakampiai, gyvulių tvartai.  

Netekėjusios mergelės rengdavosi balto lino drabužiais ir pievose iš devynių arba dvylikos skirtingų žolių pindavo vainikus, kuriais vėliau puošėsi pačios ar dabino namus. Tuo tarpu vyrai tokias puošmenas sukosi iš gležniausių ąžuolo šakelių. Naktį vainikai leidžiami vandenin su uždegtomis žvakėmis. Tikima, kad vaikino ir merginos vainikėliai, plaukiantys drauge, reiškia dar šiemet įvyksiančias vestuves.  

Žolių, arba Kaupolės, Kupolės, šventė baigiama „malda ir išgėrimu pagal prūsų papročius“. 

Joninių naktį renkamos kupolės ir pinami iš Jono žolės arba devynių nenustatytos rūšies žolynų vainikai tariant tokius žodžius: „Jons kirta, Marija rinka, pry ko pridedu, pry to prytinka“.  

Paprotys – ūkininkams  

Kupole taip pat vadinama kartis, papuošta žolynais. Vienas žymiausių Vakarų Lietuvos ir Prūsijos istorikų, etnografų, mitologų M. Pretorijus apie kupolę rašo Prūsijos įdomybių knygoje, kad nadruviai, skalviai, kaip ir žemaičiai, tebeturi paprotį per Jonines, kai būna užsėję laukus, aukštai ant ilgos karties pririšti kesulą visokiausių žolių, su linksmybėmis tą kartį iškelti ir pritvirtinti prie varčios arba stulpo, pro kur bus įvažiuojama su javais.  

Iš surinktų žolynų prieš Jonines buvo pinami vainikai ir jais puošiami namai. Netekėjusios merginos kupoliaudamos skindavo ramunių žiedelius, laukdamos porinio žiedlapių skaičiaus, reiškiančio meilę. 

Tokia kupolė stovi tol, kol pradedamas doroti javų derlius. Tada žolių kesulas nuimamas nuo karties ir dalis tų žolių, iš kurių padarytas kesulas, dedamos po javais. Buvo manoma, jog tokios žolės, nuo saulės kaitros perdžiūvusios, padės nuo graužikų, žiurkių ir pelių, kad šios daržinėje neėstų grūdų.  

Dalį ūkininkai tausoja vaistams, manydami, kad šios žolės padeda nuo visų ligų.  

Per Jonines buvo sprendžiama ir apie derlių. Etnografės žodžiais: „Jei per Jonines kubilėlis lengvai prisipildo žalnieruko (vandenuko), tai aruodėlis lengvai prisipildys grūdelio. Jeigu per Jonines saulutė greitai išdžiovina paklodėlę, tai žiemą badaus vaikai ir moteriškėlės“. 

Per Jonines buvo sureikšminamas ryto rasos poveikis. Iš vienos pusės, ryte nupurčius pasėlių laukuose iškritusią rasą buvo galima tikėtis geresnio derliaus, išsivoliojus rasoje – pasveikti. Pavyzdžiui, tikima, kad ūkininkas sulauks gero derliaus tada, jeigu Joninių naktį apibėgs savo laukus ir nuogas pasivolios rasoje. Surinkta rasa buvo duodama gerti karvėms, kad būtų pieningos, daržams laistyti, kad būtų derlingi, kad neželtų piktžolės. 

Jei Joninių naktis žvaigždėta, tai Kalėdos bus šaltos ir sniegingos. Jei debesuota, tai Kalėdos bus lietingos ir vėjuotos. Jei lietinga, tai Kalėdos bus sniegingos, su pūgomis.

Kuriami laužai, garbinama saulė  

Vasaros saulėgrąžos išvakarėse gyventojai kuria didžiulius laužus. Visos kalvos, kiek tik akys aprėpia, žėri ugnimis. Manoma, kad šios ugnys apsaugo nuo burtininkų kerų, žaibo, krušos ir nuo gyvulių ligos, ypač jei sekantį rytą gyvulius pervarysi per laužavietę. Šie laužai laikomi paveikiausia priemone prieš raganų žabangas, kurios burtais ir užkeikimais stengiasi atimti karvėms pieną. Beje, Mažojoje Lietuvoje Joninių laužo anglis pasidėdavo vaistams.  

Tokių pavyzdžių rastume visoje Lietuvoje, keičiasi nebent tik aukštai deginimui iškeliamas objektas: stebulė, beržo tošis, derva išteptos pakulos, statinė dervos, žibintai ir pan. Tačiau Pretorijaus stebėta „Mažosios Lietuvos kartis“ su žolėmis nedeginama (laužas degamas atskirai), priešingai – ji tarsi brandinama, kol galiausiai augalai nukabinami ir naudojami praktinėms reikmėms – derliaus apsaugai nuo kenkėjų, o žmonėms – kaip vaistai.  

Šią naktį buvo garbinama saulė. Jai dėkojama už šilumą, šviesą, jos prašoma kuo daugiau šviesti. Ant aukštos kalvos buvo sukuriamas didelis laužas, kad kuo toliau apšviestų laukus. Tikima, kad tuo didesnis bus rudenį derlius. Ugnis buvo kuriama apie 11 val., o naktį senoji ugnis užgesinama švariu vandeniu ir užkuriama nauja. Tuomet aplink laužą susirenka būriai jaunuolių, pasiryžusių šokti per liepsnojantį laužą. Vieni tai daro dėl geresnės sveikatos, kiti nori įsitikinti, ar šįmet jų laukia vestuvės. Tokiu būdu buvo ir apsivaloma nuo nuodėmių bei manoma, kad, jeigu mergina ir vaikinas kartu peršoka laužą susikibę rankomis, jie šiemet susituoks. 

Iš kur atsiranda paparčio žiedas? Pasirodo, Baltų dievas Perkūnas vieną kartą metuose ugnies pavidalu nusileisdavo į Žemę ir tapdavo paparčio žiedu.

Paparčio žiedo paieškos 

Pagal senąsias Joninių tradicijas, naktį mišką apninka piktosios dvasios, tačiau drąsiausieji nepabijo tykančių pavojų ir vidurnaktį leidžiasi į žydinčio paparčio paieškas. Jei žmogui pavyksta surasti vos akimirkai teprasiskleidžiantį žiedelį, šis tampa aiškiaregiu: įgyja dovaną įminti visas žmonijos paslaptis, supranta paukščių kalbą. Tokie sugebėjimai žmogui atneša turtus ir laimę. 

Paparčio žiedo galima ieškoti tik po vieną. Einant gilyn į mišką jokiu būdu neatsigrįžti atgal. Atėjus į miško gilumą ir suradus papartį, po juo reikia patiesti nosinaitę ar skarelę, apsibrėžti aplink papartį šermukšnine lazda, pasidėti indą su šventintu vandeniu, užsidegti žvakę ir melstis. Tuomet suspindės švytintis žiedas ir nukris ant patiestos skarelės. Kol laukiama pražįstančio paparčio žiedo, tikima, kad žmogų gąsdins piktosios miško dvasios. Todėl reikia drąsos, susikaupimo ir, svarbiausia, nesigręžioti atgal. Paparčio žiedą patariama įsikišti po oda, prasipjovus rankos odą, kad jo nepamestum. 

Viktorija Skutulienė