,

Psichologas dr. Arvydas Būta: Skaitmeninis emocinis intelektas – naujas iššūkis ir galimybės vadovams

Pamažu organizacijose pradedama suprasti, jog ne mažiau svarbu nei rezultatai, yra darbuotojo emocinė gerovė, nuo kurios nemaža dalimi priklauso ir orgnizacijos rezultatai, tačiau tikrai ne kiekvienas vadovas moka pastebėti ir įvertinti, kaip jaučiasi jo komanda. Dar sudėtingiau tai tampa tuomet, kai įvertinti kito būseną reikia nuotoliniu būdu.

Psichologo, „Grand Partners“ ugdymo partnerio dr. Arvydo Būtos teigimu, išeitis yra – padėti gali emocinio intelekto lavinimas ir gebėjimas jį pritaikyti skaitmeninėje erdvėje.

Svarbiausia lyderystėje – įtaka ir atsakomybė

1995 m. amerikiečių žurnalistas Danielis Golemanas išleido knygą „Emocinis intelektas“, kurioje, apžvelgdamas pagrindinius tyrimus, apibūdino esmines emocinio intelekto sritis: pirmoji – kiek aš suprantu ir atpažįstu savo emocijas, antra – kiek gebu jas valdyti, o trečia – tai, kaip aš suvokiu kitus. Paskutinis dėmuo yra gebėjimas visa tai panaudoti, darant įvairialypę įtaką.

A.Būtos teigimu, būtent įtaka, drauge su atsakomybe, ir yra esminės lyderystės dedamosios.

„Nors kalbant apie lyderystę svarbu autentiškumas, vizija, charizma ir įvairūs kiti dalykai, manau, kad įtaka visgi yra svarbiausia. Galiu turėti genialių idėjų, bet jei aš nemoku jų „parduoti“ – perduoti, jei nemoku padaryti įtakos – nieko iš to nebus. Tačiau pirmiausia turiu susivokti, kas su manimi vyksta, susitvarkyti su savo emocijomis ir tik tuomet, pažinodamas kitą, padaryti jam paveikią įtaką“, – pasakoja specialistas.

Suprasti vienas kitą darosi sudėtingiau

„Jeigu anksčiau buvome pratę bendrauti su žmonėmis akis į akį ir, nors daugiau dėmesio yra įprasta skirti turiniui, vis tiek vieni į kitus reaguodavome intuityviai, kitaip tariant – supratome vienas kito emocijas. Tačiau nutiko skaitmenizacija ir ilgainiui viskas ėmė keltis į internetinę erdvę, o dar visą šį procesą itin paspartino ir pandemija“, – situaciją komentuoja specialistas ir priduria, kad būtent dėl to, jog žmonės atsidūrė ekranuose ir už jų, ir nebegalime matyti vieni kitų, tenka susidurti su visokiais sudėtingumais.

„Pavyzdžiui, siekiant suvokti, kas darosi su žmogumi, nėra itin svarbu matyti jo kojas, tačiau tai irgi turi reikšmės. Bendraudami nuotoliniu būdu, jei išvis vienas kitą matome, tai tik iki pusės, o kitas svarbus momentas – žmonės ekrane yra nedideli, taigi, galima sakyti, jog matome blankų realybės atvaizdą be svarbių detalių ir niuansų. Visa tai apsunkina bendravimą“, – apie nuotolinio bendravimo iššūkius pasakoja psichologas.

Arvydas Būta. Asmeninio archyvo nuotr.

Naudokite didesnį monitorių

Anot dr. A. Būtos, bendraujant nuotoliniu būdu, kūno kalbos skaitymas yra gerokai apsunkintas procesas, tačiau jis – neatsiejama emocinės kompetencijos dalis, kurios neverta ignoruoti, siekiant padaryti bet kokią įtaką.

„Jei iki bendravimo ekrane galėjome nesunkiai pastebėti kūno kalbos siunčiamus signalus, dabar jų nebematome, todėl mūsų emocinė kompetencija turi tapti „skaitmenine“. Paprastai kalbant, jei aš lavinu savo emocinį intelektą ir suvokiu kūno kalbos svarbą, tuomet tam dėmesį skiriu ir bendraujant internetu, tinkamai pasiruošiu, pavyzdžiui, pasistatau didesnį ekraną. Kita vertus, jei anksčiau į tokius niuansus neatsižvelgdavau, tikriausiai juos ignoruosiu ir toliau“, – apie skaitmeninė emocinė kompetenciją pasakoja A. Būta.

Detalesnis vaizdas didesniame ekrane pagelbėtų ne tik matyti kūno kalbą, bet ir daryti įtaką.

„Kai siekiu padaryti įtaką, tarkime, pristatinėju pokyčių planą ar aptarinėjame su komanda veiksmų planus,  turiu matyti dalyvių reakcijas, o tai lengviau dideliame ekrane. Tuomet lengviau suvokti, ar jie suprato ir ką suprato. Kitas momentas – motyvacinis. Pavyzdžiui, jei darbuotojas gerokai susiraukęs, greičiausiai, jis nesupranta ir tam tikro darbo nedarys. Jei matosi liūdesys ar nepasitenkinimas, susierzinimas veido išraiškų pokyčiuose, jei pakelia pečius, įsitempia, tuomet vėlgi galiu pasakyti, kad kažkas ne taip, kad jis užėmė gynybinę poziciją, jaučia stresą“, – apie kūno kalbą pasakoja A. Būta ir pastebi, kad tik tuomet, kai pastebime signalus, galime suprasti darbuotojo nerimą, abejones, nepasitenkinimą, pasipriešinimą ir, tai matydami, juos atitinkamai suvaldyti, keisdami savo įtakos būdus

Žmonės varžosi kameros

Dar vienas itin svarbus reikalavimas dirbant nuotolyje – būti įsijungus kamerą. Anot A. Būtos, jei žmogus neįsijungęs kameros – labai sudėtinga suprasti jo reakcijas. Net tuomet, jei jis balsu sako taip, tai dar nereiškia, kad išties sutinka, todėl vaizdas turi visuomet būti įjungtas. Tačiau kyla klausimas, kodėl žmonės ne visada noriai įsijungia kameras?

„Priežasčių gali būti įvairiausių, pradedant paprastomis buitinėmis, kaip neplauta galva ar „nenupieštas“ veidas. Neretai žmonės tiesiog varžosi kameros ir į tai reikia atsižvelgti. Svarbu suprasti, kad net jei darbuotojai susitikime dalyvauja įsijungę kameras, jie įsitempia, todėl pravartu retkarčiais skirti laiko atsipalaidavimui“, – pataria psichologas.

Svarbu atsipalaiduoti

Jis prisimena, kad susitikę gyvai mes pajuokaudavome, šyptelėdavome vienas kitam ir emocinė potekstė būdavo truputį kitokia. Tačiau dabar, kai visi jaučiasi įsitempę, nes yra filmuojami, net informaciją priimti sudėtingiau. Spręsti šią problemą, anot specialisto, gali padėti humoras bei atsipalaidavimas, fiziniai, kvėpavimo pratimai.

„Kai kurios organizacijos susitikimų pradžioje bent 5 minutes skiria meditacijai. Idėja paprasta – moderatorius sako tekstą: „atsisėdam patogiai, nugarą ištiesinam, dėmesį atkreipiame į kojas, rankas, nieko nedarydami, pajaučiam kvėpavimą ir labai ramiai kvėpuojame, stebime mintis“. Tuomet dėmesį atkreipiame į tai, kokie darbai laukia po susitikimo ir mintis apie juos paleisti. Tokiu būdu mes lyg padarome perėjimą nuo kasdienių rūpesčių prie susirinkimo ir sumažiname emocinį susijaudinimo lygį“, – meditacijos naudą pristato specialistas.

Žmonės pavargsta nuo intensyvumo

A.Būta pasakoja, kad žmonės pervargsta ne nuo pačių susirinkimų, bet nuo jų intensyvumo ar netinkamo organizavimo, nes trūksta laiko poilsiui, o tai gali turėti ir rimtų fizinių pasekmių.

„Jei dirbdamas ar dalyvaudamas susitikime susierzindavau, tai būdamas biure kilusį adrenaliną dažniausiai fiziškai sudegindavau, pavyzdžiui, išvaikščiodamas. Jei dabar fiziškai to nepadarau, tai reiškia, kad mano širdis dirba daug intensyviau tarsi tuščiomis apsukomis ir ilgainiui pervargsta, o tai gali vesti  į infarktą. O galbūt prasidės „emocinis valgymas“, nes nejučia norėsiu savo susierzinimą „užvaldyti“ ir priaugsiu daug svorio, kuris taip pat kenkia širdies veiklai“, – apie galimas neigiamas pasekmes pasakoja psichologas.

Specialistas teigia, kad tik dabar pradedame suvokti tai, koks svarbus yra poilsio laikas, nes kitaip žmonės perdega. „Daugelis užsienio įmonių dar pernai pradėjo taikyti netrukdymo laiką, kuris gali būti skirtas svarbiems darbams ar poilsiui, o Lietuvoje tai daryti pradedama tik dabar. Taip pat daugelis pasaulio įmonių jau daugiau nei metus taiko „laiko buferių“ praktiką – elementarias pertraukėles tarp susitikimų, bent kelias minutes skiriant kvėpavimui, nueiti prie lango ar kitaip nusiraminti prieš kitą susitikimą ar užduotį“, – patirtimi dalinasi A. Būta ir priduria, kad jei susitikimai vyksta be pertraukos, tuomet mūsų emocijas pradeda veikti ir fiziologiniai poreikiai – laiku nepatenkinami jie pradeda kelti susierzinimą.

Svarbu į procesus įtraukti darbuotojus

Psichologo manymu, sudėliojus procesus, atėjo laikas daugiau dėmesio skirti emocinio intelekto lavinimui ir jo pritaikymui skaitmeninėje erdvėje.

„Pernai, prasidėjus pirmajai koronaviruso bangai, natūralu, kad prioritetas buvo procesų, darbų sudėliojimas, tačiau dabar, kai viskas daugiau mažiau aišku, pradedama galvoti, kodėl atsiranda vis daugiau darbų, jaučiamas didesnis nuovargis“, – kalba A. Būta ir pažymi, kad atsakymą padėti gali rasti skaitmeninis emocinis intelektas.

„Atrodo, kad su emocijomis tai tarsi nesusiję, tačiau ryšys yra. Vadovai bando sudėlioti veiksmus, kalbasi tarpusavyje, darbuotojai tuo tarpu laukia ir nerimauja, nes į procesus nėra įtraukiami, emocinis fonas prastas“, – problemą pastebi psichologas ir siūlo vadovams dažniau tartis su savo darbuotojais ir taip padėti jiems išlaikyti motyvaciją.

Kūrybai stresas netinka

Tačiau A. Būta įžvelgia dar vieną problemą – didelė dalis įmonių delsia pradėti ruoštis hibridinio darbo pokyčiams, todėl verčiau nieko nedaro ir laukia, kol pasibaigs karantinas. „Manau, kad tai iš dalies lemia strateginio mąstymo trūkumas. Akivaizdu, kad vis labiau populiarėja hibridinis darbas ir turime jam ruoštis, o sprendimai, kurie buvo priimti karantino pradžioje, esant streso būsenos, turi būti persvarstyti.“

Specialistas tvirtina, kad jaučiant stresą gerų idėjų nebūna, nes veikia pabėgimo arba puolimo reakcijos, o tam, kad sukurtum kažką naujo, reikalingas atsipalaidavimas, smalsumas – kūrybai stresas netinka. „Įgyvendinant pokyčius vėlgi bus reikalingos emocinio intelekto kompetencijos, padedančios daryti įtaką, todėl kuriant įmonės strategiją, vertėtų nepamiršti dėmesio skirti ir jų lavinimui bei darbuotojų emocinei gerovei.“

Taip pat skaitykite: