Sveikinu su Tėvo diena, Tėveli! 

Jokie žodžiai neskamba gražiau, brangiau ir švelniau už tuos, kuriais buvo kalbama mūsų gimtuosiuose namuose. Todėl sveikiname visus Tėvelius su Tėvo diena ir dėkojame Jums tomis tarmėmis, kurių mus išmokėte. 

Suvalkija

Ačiū, Tėvuk, kad išmokinai mane, jog pirmiausia tikrų herojų širdys pasižymi meile, begaliniu rūpesčiu, dėmesingumu i dą atjauta. Kad stiprybė yra ne kas kitas, kap kokis gebėjimas šurmulyje mislyt savo širdies šnektos. 

Didelės svajonės gąsdina, ale Tu išmokinai, kap svajoti da plačiau. Tavo dėka suprantu, kad toliausiai neša ne tie sparnai, katruos tau uždeda kiti, ale katruos tu pats užsiaugini. 

Meilės i begalinio čėdinimo akyse pamačiau savo vaizdą. Po teisybei, tę Tavo akys pripildė mano dušią išminties, nes argi ne tep gyvenime yra svarbiausia – mylėt i meilę dabot? 

Tėvo rankos stipriausios, todė, kad tai josios čėdino mano nerimo naktis, katras prilaikė suklupus i drąsijo žengt tolyn.  

Mielas Tėte, niekada nebaigsiu žavėtis Tavo išmone, darbštumu i tuo, kiba nėra nieko, ko nevaliotų pataisyt Tavo rankos. Ką tę, turbūt nėra i nieko, ko gyvenime negalėtų pataisyt tep mylinti i dą atvira širdis. Bene ne tep? 

Išmokinai pažint pasaulį i atskirt, katras šičia geras i kas bloga. Todė dabodamas Tavo moralinį kompasą, misliju, niekada nepaklysiu.  

Tavo dėlei supratau, kad galią iš žodžių „negaliu“, „nemoku“, „neįmanoma“ galima atimt savo dūšios ir unaro pastangom. 

Mes esam paslapčių sergėtojai, ale nežinau, kur da i už ką esu laimingesnis – bene už tai, kad atvėrei akis i leidai pažint tavąsias ar už tai, idant galėjau po valiai tau išpažinti savas. 

Jūratė Pajaujienė 

Marijampolės Petro Kriaučiūno viešoji biblioteka 

Dzūkija

Ačiū, Tėvai, kad išmokinai mani, kad ščyrų herojų šyrdzys pasižymi meili, begaliniu rūpesciu, dėmesingumu ir atjautu.  Kad dūžumas yr ne kas, kap galėjimas aravon klausyc savo širdzies balso.  

Dzidelės mislios gūzdo, bet tu išmokinai, kad mislyc dar placiau. Tavo losku supratau, kad toliausiai neša ne ciej sparnai, katrus tau uždeda kici, o ciej, katruos užsiaugini pac. 

Meilės ir begalinio rūpescio akysna pamateu savo abrozėlį. Dzievaž, cia tavo akys pripyldė mano dūšių razumo, ba, ar gyvenimi ne svarbiausia mylėc ir būc mylimam? 

Tėvo rankos zdaraviausios, ba jos nešiojo mano nepakajaus nakcis, priturėjo parklupus ir liepė nebijoc aic pirmyn. 

Tėveli, nigdi nenustosiu dzyvycis dėl tavo darbštumo ir tuom, kad nėr nieko, ko negalėt pataisyc tavo rankos. Praudų pasakius, galėc nėr nieko, ko gyvenimi negalėt pataisyc mylinci, atlapa širdzis. Gi tep? 

Išmokinai pažyc svietų ir atskyrc, kas jami zdotna ir nezgrėbna. Turėdamas tavo dūšios kompasų cikiuos nigdi nepablūdzyc. 

Tavo valiu supratau, kad žodzius negaliu, nemoku, neįmanoma, možna acimt savo valios ir atkaklumo storoni. 

Abudu mes paslapčių dabotojai ir nežinai, kodėl laimingesnis – už tai, ba atidarei akis ir laidai pažyc tavo ar už tai, gi galėjau tau išpažyc / parodyt savo.  

Raimundas Kasiulynas 

Aukštaitija

Ačiū, Teveli, kad išmokę mani, jog tikrų herojų širdys pasižyme meila, begaliniu rūpesčiu, demesingumu ir atjauta. Kad stiprybe yra ną kas kits, kaip gebejims šurmulyje klausytis sava širdies balsa. 

Dideles svajones gąsdin, bet Tujei išmokei, kaip svajote dar plačiau. Tava deka supruntu, kad taliausia neš ną tie sparnai, katruos tau ažuded kiti, o tie, katruos tujei pats ažusiaugine. 

Meilas ir begalinia rūpesčia akyse pumačiau sava atvaizdu. Iš tiesų, tai Tava akys pripilde maną selu išminties, nes argi ne tai gyvenime yra svarbiausia – mylete ir but mylimam? 

Teva runkas stipriausias, nes tai jos nešioja maną nerima naktis, prilaike saklupus ir drusina žengte taliau.  

Melas Teveli, nekadu nenustosiu žavetis Tava išmone, darbštumu ir ta, kad nera nieka, ko negaletų pataisyte Tava runkas. Tesu sakunt, turbut ner ir nieka, ka gyvenime negaletų pataisyte ir mylinti, atvira širdis. Juk teip? 

Išmokę pažinte pasaulį ir atskirte, kas jume gera ir bloga. Turedamas Tava moralinį kompasu, tikiuosi, niekadu nepaklyste.  

Tava deka supratau, kad galių iš žodžių „negaliu“, „nemoku“, „neįmunoma“ galima atimte sava valias ir atkakluma pastangomis. 

Mudu du esame paslapčių sergetojai, ir nežinau, dėl ko asu laimingesnis – až tai, kad atverę akis ir leidai pažintę tavusias ar až tai, kad galejau tau išpažintę savusias. 

Indrė Danilevičiūtė 

Žemaitija

Diekou, Tēti, ka išmuokē muni, ka tikrūn heruoju šėrdės pasižīm meili, begalinio rūpesnio, dėmesingomo i atjauta. Ka stiprībė ī na kas kėts, kāp gebiejėms lermuo klausītėis sāva širdėis bālsa. 

Dėdelis svajuonis gondėn, bat Tamsta išmokinā, kāp svajuotė dā plačiau. Tāva dieka supratau, ka toliausē neš ne tėj sparnā, katrus užded kitė, vo tėj, katrus tu pats užsiaugini. 

Meilis i begalėnė rūpesnė akiesi pamačiau sāva atvaizda. Po teisibe, ta Tamstas ākis pripėldė mona dūši išmintėis, nes a ne tas gīvēnėmė ī svarbiausē  – mīlietė i būtė mīlimam? 

Tieva ronkas stipriausės, nes tai anuos nešiuojė mona nērima naktės, prilaikė suklopus i dronsėna žėngtė toliau. 

Mils Tēti, nikumet nanustuosu žavietėis Tāva išmuonė, darbštomu i tou, ka nie nieka, kuo nagalietom pataisītė Tamstas ronkas. Tėisa sakont, musiet nie i nieka, kuo gīvēnėmė nagalietom pataisītė i mīlontė, atvėra šėrdis. Juk tēp? 

Išmuokē pažintė pasauli i atskėrtė, kas anamė gēra i bluoga. Turiedams Tāva morālini kompasa, tikous, nikumet napaklīso. 

Tāva dieka supratau, ka gālė iš žuodžiu „nagalio“, „namuoko“, „naīmanuoma“ gālem atimtė sāva vālės i atkakloma pastunguom. 

Modu do esam paslapčiun sergietuojē, i nažinau, dėl kuo eso laimingiesnis – už ton, ka atvierē akis i lēdā pažintė tavuosės, a už ton, ka galiejau Tamstā išpažintė savuosės. 

Jūratė Beržinienė ir Irena Daubarienė