Klausos sutrikimai – ne tik fizinė, bet ir psichologinė problema 

Rega, klausa, uoslė, skonis bei lytėjimas – pagrindinės juslės, be kurių daugelis neįsivaizduojame savo gyvenimo. Tačiau, bėgant metams, kai kurių iš jų veikla gali sutrikti. Klausos sutrikimai – itin dažnas senjorų gyvenimo palydovas, galintis sukelti tiek fizinį, tiek psichologinį diskomfortą. Susidūrus su šia problema tampa sunku susigaudyti aplinkos skleidžiamuose garsuose, bendrauti bei suprasti aplinkinius. Kaip nesigėdyti savo problemos ir išmokti susidraugauti su klausos aparatu, pasakoja klausos centro „Audiomedika“ klausos protezavimo specialistė Jurgita Samsanavičienė. 

Kodėl klausa sutrinka? 

Klausos sutrikimais vadinama būklė, kai žmogui sudėtinga sekti ir suprasti pokalbį, išgirsti tam tikrus garsus. Tokiu atveju gali būti sunku lankytis triukšmingose vietose, renginiuose, konferencijose, bendrauti didelėse žmonių grupėse. Statistika rodo, jog su šia problema susiduria 1 iš 6 suaugusiųjų, o tarp senjorų klausos sutrikimai paplitę kone dvigubai dažniau. „Mano jauniausiam klientui dabar 7 mėnesiai, vyriausiam – 94 metai“, – patirtimi dalijasi specialistė. Anot jos, klausos susilpnėjimo priežastys gali būti labai įvairios, o klausos sutrikimai gali būti tiek įgimti, tiek įgyti bet kuriame amžiuje.  

Dažniausia suaugusiųjų prikurtimo priežastis yra apie penkiasdešimtuosius gyvenimo metus fiziologiškai prasidedantis klausos blogėjimas. Nors vyresnio amžiaus žmonių klausa ima palaipsniui natūraliai silpnėti, tačiau prie to prisideda ir kiti veiksniai: persirgtos, įgytos ligos, tarp jų ir ausų uždegimai, vartojami vaistai, genetika, gyvenimo būdas, užsitęsusios stresinės situacijos, darbo pobūdis ar ilgas darbas triukšme be apsaugos priemonių – kiekvieno žmogaus „krepšelis“ sukraunamas labai individualiai, todėl ir progresuoja labai skirtingai. 

Socialinis-psichologinis barjeras 

Laipsniškas klausos praradimas beveik visada vienodai veikia abi ausis, todėl tikėtina, jog žmogus gali ir nesuprasti, kad jo klausa sutriko. Jurgita Samsanavičienė teigia, jog kartais problemą greičiau pastebi senjorų artimieji, nei jie patys. O dažniausias klientų nusiskundimas klausos patikros metu – „girdžiu, bet nesuprantu“. Senjorai bijo pripažinti, kad girdi prasčiau, tad problemos ieško kitur. Specialistė pastebi, jog susidūrus su klausos sutrikimais, garbaus amžiaus asmuo neretai ima reikšti nepasitenkinimą jaunosios kartos vedėjais ir aktoriais, skundžiasi bloga jų dikcija, tad vis pasigarsina televizorių. Taip pat sunkiau susikalba su vaikais ar žmonėmis, kurių balsas nėra skardus, vengia susibūrimų, kur kalbama tyliai ar šnabždamasi. Tokie žmonės dažniau nei įprastai atrodo tarsi užsisvajoję ir sureaguoja į pokalbį vėliau. 

Jurgita Samsanavičienė

Tyrimai rodo, kad klausos sutrikimai neretai yra lydimi psichologinio ir socialinio diskomforto. Prasčiau girdintis žmogus emociškai pavargsta nuolat kartoti klausimą „ką sakei?“ ar prašyti žmogaus pakartoti sakinį, o buvimas didesnėje kompanijoje gali kelti nerimą. Anot mokslininkų, nemažai su klausos sutrikimais susiduriančių žmonių jaučiasi tarsi atskirti nuo bendruomenės arba patys vengia komunikuoti. „Esant šeimos susibūrimui, asmuo anksti pasitraukia nuo pasibuvimo kartu, teisindamasis nuovargiu. Dažnai tokiu atveju nuovargis iš tiesų atsiranda būtent dėl negalėjimo visavertiškai bendrauti, laiku įsiterpti į pokalbį, nes yra sunkiau suprasti, apie ką kalbama“, – paaiškina klausos centro „Audiomedika“ atstovė. Neišgirstant dalies garsų, smegenims sunkiau apdoroti informaciją ir žmogus mieliau renkasi atsiskirti, prisidengdamas pomėgiu būti vienam, pailsėti. 

Pasekmės numojus ranka į problemą 

Dažnai garbingo amžiaus žmogus bando save įtikinti, kad jam nereikia klausos aparato. „Juk ko negirdi, to nežinai. Natūralu, pačiam žmogui neatrodo, jog jis kažko negirdi, kol neįvyksta kuriozinės situacijos viena po kitos“, – paaiškina „Audiomedika“ komandos narė. Ypač tarp vyresnės kartos atstovų paplitęs stiprus neigiamas požiūris į klausos aparatą, kuris jiems yra tarsi nuosprendis. Taip yra todėl, kad šiandien visuomenėje vis dar kartkartėmis galima pastebėti neigiamų asociacijų, susijusių su klausos aparatais. Senjorai neretai klausos sutrikimą tapatina su senatve ir neįgalumu, pamiršdami, jog tokių problemų turi ir jaunimas ar net kūdikiai. 

Dar vienas dažnai pasitaikantis kraštutinumas – kai žmogus žino, jog negirdi, bet nesistengia sau padėti, reikalauja kitų prie jo taikytis. Taip pat prisideda ir jo paties bei aplinkinių požiūris, kad klausos aparatas bus reikalingas tik tada, kai žmogus visiškai negirdės. Anot pašnekovės, supratimo, empatijos bei žinių trūksta tiek klausos sutrikimų turintiesiems, tiek šalia esantiems gerai girdintiems. „Ypač sunku, kai į įvairias ligas žiūrima, kaip būtinas gydyti, o klausa – nurašoma. Būtent klausa yra labai svarbus informacijos šaltinis smegenims, kad jos išliktų aktyvios. O kuo labiau ir ilgiau delsiama spręsti problemą, tuo sunkesnis aparatų pritaikymas, grįžimas į buvimą tarp žmonių, į bendravimą. Tarsi tenka iš naujo pažinti garsus ir juos išmokti suprasti“, – tikina pati su klausos sutrikimais susidūrusi Jurgita.  

Itin svarbu paminėti saugumo sumažėjimą. Tiek fizinį, pavyzdžiui, gatvėje, tiek socialinį. „Tarkime, žmogus įpranta apsimetinėti, kad girdi ir linkčioja, pritardamas pokalbiui. Kai toks įprotis pasireiškia gydytojo kabinete – žmogus gali neteisingai suprasti svarbią informaciją ir vizitas gali tapti bevertis. Kiti laikosi požiūrio, kad gydytojas turi garsiai kalbėti, bet įsivaizduokite, kas nutiks gydytojo balsui, kai didžiąją dalį dienos kalbės pakeltu tonu?“, – atkreipia dėmesį specialistė. 

Kaip prisijaukinti klausos aparatą? 

„Daug patarimų duodama konsultacijos metu, nes kiekvieno žmogaus situacija yra individuali. Svarbiausia, į klausos aparatą žvelgti paprastai. Jis yra priemonė, kuri gali padėti gyventi lengviau  ir kokybiškiau. Arba, kitaip tariant, vartai tarp aplinkos garsų ir smegenų. Tikslas yra išlaikyti turimą klausą, lavinti garsų suvokimą. Klausa gali blogėti, bet suvokimas – išliks, jei bus tinkamai sureguliuotas ir dėvimas klausos aparatas“, – patirtimi dalijasi ekspertė.  

Artimiesiems, neseniai įsigijusiems klausos aparatą, reikėtų priminti, kad užsidėtų, pagelbėti, kol išmoksta pasirūpinti aparatu. Taip pat reikėtų padėti įsivardinti girdimus garsus ir neturėti pernelyg didelių lūkesčių ar atvirkščiai – nenuvertinti žmogaus ir / ar aparato, matant, jog kas nors nesiseka. Ir žinoma, nebijoti kreiptis į savo klausos protezavimo specialistą, jei tik kyla klausimų ar abejonių. 

Tad jeigu manote, kad Jūsų klausa susilpnėjo arba artimoje aplinkoje yra žmogus, kuris pradėjo nuolat garsinti televizorių, radiją, keliskart patikslina, ką pasakėte, ar vengia bendrauti esant didesniam triukšmui, drąsiai kreipkitės į „Audiomedika“ klausos centro komandą. Laiku nustačius klausos sutrikimų laipsnį ir parinkus tinkamas priemones, galima pastebimai pagerinti savo gyvenimo kokybę.