Vyriška drąsa kalbėti apie savo jausmus

Vyrai, kaip ir moterys, gyvenime susiduria su pačiais įvairiausiais jausmais – baime, nerimu, įtampa, vienišumu ir kt. Vis dėlto, kaip teigia psichologas-psichoterapeutas Erikas Siudikas, moterys paprastai lengviau išgyvena krizines situacijas, nes jos yra atviresnės, labiau linkusios ieškoti pagalbos. Vyrai, tuo tarpu, neretai užsidaro savyje, tačiau toks elgesys yra destruktyvus tiek jų emocinei, tiek fizinei sveikatai.

Lengviau atsiveria, kai jaučiasi emociškai saugūs

E. Siudikas sako, kad vyrai dažniausiai ignoruoja tokius jausmus, kaip baimę, liūdesį, nesaugumą ar gėdą. Užgniaužtas pyktis ir kitos užslopintos emocijos kaupiasi ir ilgainiui sukelia gilų nerimą, kuris dažnai veda link depresijos. Emocinis palūžimas gali pasireikšti alkoholizmu, smurto, agresijos protrūkiais šeimoje ar net savižudybe. Tam, kad vyras lengviau komunikuotų apie savo bėdas ir jausmus, jam svarbu jausti palaikymą bei saugumą – šioje vietoje svarbus artimųjų vaidmuo. Bet kokie elgesio pokyčiai – apatiškumas, tylumas arba, priešingai, padidėjęs aktyvumas, nerimastingumas, irzlumas, pyktis ar nemiga gali aplinkiniams išduoti, jog vyras išgyvena krizę. Pasak specialisto, priešingai nei daugelis mano, uždarumas nepriklauso nuo intravertiško ar ekstravertiško būdo savybių. „Tai, kad žmogus yra „iš savęs“ uždaras – jau rodo tam tikrus jo emocinius sunkumus – kažkokias baimes, nedrąsą reikšti save, gėdą, galbūt nežinojimą, kaip aš jaučiuosi, kas su manimi vyksta“, – aiškina psichoterapeutas. Todėl į tai, kad neva vyras visąlaik toks santūrus ir nelinkęs demonstruoti savo jausmų, nereikėtų paprastai numoti ranka.

„Pirmas dalykas, ko turbūt nereikėtų daryti – tai vyro nespausti, neteisti. Tiesiog bendrauti su priėmimu ir rūpesčiu“, – sako E. Siudikas. Tokiu atveju visada verta žmogaus tiesiai paklausti: „Aš matau, kad tu esi sunerimęs / užsidaręs tiek dienų, man dėl tavęs neramu, ar galime pasikalbėti? Ar gali papasakoti, kas vyksta?“. Kartais moterys bijo pasirodyti pernelyg globėjiškos arba priversti vyrą savo klausimais dar labiau savyje užsidaryti, tačiau specialistas teigia, kad toks moterų požiūris – ne visai teisingas. „Dažniausiai vyras užsidaro ne tuomet, kai pradeda jausti globėjiškumą, o tuomet, kai išgyvena nepriėmimą“, – sako psichoterapeutas. Pasak jo, dažnai tai būna susiję su baime moters akyse pasirodyti silpnu, prarasti autoritetą. Tam įtakos gali turėti ir buvusios patirtys – galbūt moteris buvo pradėjusi dėl to priekaištauti, arba vaikystėje niekas iš tėvų neleido vyrui būti silpnam. „Susidomėjimas vyru kaip žmogumi, tuo, kas vyksta jo viduje, paprastai vyrus atveria“, – sako E. Siudikas.

Pasak psichologo, mokytis būti atviram, reikšti savo jausmus galima tik per santykį su kitais žmonėmis. „Vyresniame amžiuje tai tampa sudėtinga, nes žmonės nebedirba, dažnai jau būna vieniši. Tokiems žmonėms labai padeda grupinės psichoterapijos, kuriose susitinka bendraamžiai, išgyvenantys panašias patirtis. Su jais galima dalintis savo pojūčiais, kurti ryšį, mokytis atvirumo, rasti reikalingo palaikymo, socialinio kontakto“, – sako specialistas.

Vis daugiau vyrų išdrįsta kreiptis pagalbos

E. Siudikas teigia pastebintis, kad visuomenė bręsta, ir joje ilgai vyravęs stereotipas, kad vyras turi būti tvirtas ir šaltas lyg uola, pamažu ima bliūkšti. „Vyriškumas tampa drąsa ir gebėjimu reikšti jausmus, būti tikru, gyvu ir atviru“, – sako E. Siudikas. Jo nuomone, kinta ir pats vyrų požiūris į psichologus bei išorinės pagalbos siekimą. „Mano akimis, dinamika labai stipriai keičiasi – tai įrodo ir tai, kiek Lietuvoje jau yra įsikūrusių vyrų krizių centrų. Prieš penkerius metus individualioje psichoterapijoje mano klientas vyras buvo kas ketvirtas, šiuo metu – kas antras“, – pastebėjimais dalinasi psichoterapeutas. Pasak jo, žmonės vis labiau pradeda domėtis savimi, kreipti dėmesį į tai, kaip jie jaučiasi, reaguoti į blogą savijautą, ieškoti atsakymų.

Šiai minčiai pritaria ir Kauno apskrities vyrų krizių centro direktorė, psichologė Dovilė Bubnienė. Praėjusiais metais kartu su komanda ji įkūrė Vyrų liniją, kurioje nuotoliniu būdu – telefonu ir elektroniniais laiškais – pradėta teikti emocinė parama vyrams, susiduriantiems su sunkumais. Dovilė teigia, kad tokios linijos poreikį juto jau seniai, tačiau vis pritrūkdavo galimybių idėją įgyvendinti. „2011-2012 m. Kauno apskrities vyrų krizių centras buvo Specializuotas pagalbos centras visos Lietuvos vyrams, patyrusiems smurtą artimoje aplinkoje. Tuo metu mūsų telefono numeris buvo labai plačiai paskleistas visais kanalais, todėl vyrai iki šiol jį randa ir paskambina“, – sako D. Bubnienė. Jos teigimu, tokių skambučių pavasarį paskelbus karantiną dar padaugėjo, nes žymiai daugiau žmonių pradėjo nerimauti dėl darbo, ateities, artimųjų, sveikatos, finansinės padėties ir kt. Kaip tik tuo metu atsirado galimybė įkurti atskirą liniją.

„Vos paskelbus Vyrų linijos telefono numerį, atsirado skambinančių iš įvairių Lietuvos miestų, net miestelių. Per pirmuosius du mėnesius sulaukėme virš 200 skambučių – tiesa, tiek žmonių nekonsultavome, nes kol kas konsultacijas galime teikti tik pusę darbo dienos“, – sako psichologė. Pasak jos, visi Vyrų linijos savanoriai – puikūs, drąsūs vyrai, kurie savo pasiryžimu būti Vyrų linijos veidu kviečia būti drąsiais ir kitus. Tai ir žinomas žurnalistas Henrikas Vaitiekūnas, profesorius Tomas Janeliūnas, verslininkas ir rašytojas Tomas Kriščiūnas, visuomenininkas Giedrius Bučas ir kt. Pagrindinė jų užduotis – atsakyti į besikreipiančiųjų laiškus. Jei situacija yra sudėtinga, prieš atsakydami savanoriai konsultuojasi su specialistais, kurių, psichologės teigimu, Vyrų linijoje šiuo metu yra septyni.

Vertina gyvus susitikimus, tačiau svarbus ir pokalbis telefonu

Pasak D. Bubnienės, problemos, su kuriomis susiduria vyrai, besikreipiantys į šią liniją, yra labai įvairios. „Kai kurios labai sudėtingos – netektys, skyrybos, savižudiški ketinimai, ilgalaikis stresas, depresija, priklausomybės, negalia. Kitos – daug lengvesnės, pavyzdžiui – reikia patarimo apsisprendžiant dėl darbo keitimo ar kaip įveikti egzaminų stresą“, – pasakoja D. Bubnienė. Abu specialistai – ir Dovilė, ir Erikas – teigia, kad per pandemiją ypač paaštrėjo santykių tema, todėl nemažai besikreipiančiųjų psichologinės pagalbos yra ir dėl įtampos namuose. „Vyrai išgyvena ir susirūpinimą, ir, kai kuriais atvejais, neviltį. Kyla ir liūdesio, ir pykčio jausmai. Vyrams su jais nėra taip lengva išbūti“, – sako psichologė.

Specialistė pasakoja, kad nemažai žmonių, kurie dėl susiklosčiusios pandeminės situacijos renkasi nuotolinę pagalbą, pripažįsta kur kas labiau vertinantys gyvą pokalbį ir betarpišką kontaktą. Vis dėlto, tokią galimybę turi ne visi. „Kai skambina vyras iš nedidelio Lietuvos miestelio, supranti, kad telefoninis pokalbis su psichologu ar priklausomybių konsultantu yra geriausia, ką jis gali gauti – juk daugelis miestelių apskritai neturi psichologo“, – mintimis dalinasi D. Bubnienė. Jos teigimu, mažų miestelių gyventojai yra labiau linkę psichologinės pagalbos ieškoti didmiesčiuose, nei apsilankyti pas pažįstamą tos pačios gyvenvietės specialistą. Ne visada padeda ir artimųjų palaikymas – mat, net ir jaučiant jų rūpestį, vyrai gali baimintis savo bėdomis juos „apkrauti“. „Emociniais ar giminystės ryšiais nesusijęs žmogus, net nesvarbu, ar tai psichologas, ar kunigas, ar konsultantas kitame linijos gale, sugebės tinkamai reaguoti, palaikyti, nukreipti kitai reikalingai pagalbai gauti“, – sako D. Bubnienė.

Liveta Burkšaitė