,

Tatuiruotas senjoras Jonas: „Gailiuosi tik, kad per vėlai pradėjau“

Jonas Jurgilas iš pažiūros niekuo neišsiskiriantis senjoras – kuklus septyniasdešimtmetis, nors paklaustas, kiek jam metų, atsako – tai dar nedaug. Visgi, jei sutiktumėte Joną gatvėje ir dar nebūtų taip šalta, jog kūną reikėtų slėpti po megztiniu, be abejonės atsisuktumėte pavymui. Juk ne taip dažnai išvysi gausiai tatuiruotą senjorą? Tatuiruotės visuomenėje vertinamos vis dar gana kontraversiškai – vieni tai pripažįsta kaip meno ir saviraiškos formą, kiti vis dar neatsikrato praeities šleifo ir priskiria kūno piešinius nusikalstamam pasauliui ir kalėjimų kultūrai.

Visgi, tatuiruočių meistrui Justui Šlepečiui ši mintis juokinga: „Labai keista kai mus lygina su kaliniais, nes šiais laikais tatuiruotės daromos visai kitokios ir tai, be jokios abejonės, yra meno forma“, – tikina jis ir priduria, jog kūno piešiniai vis labiau populiarėja ir tarp senjorų.

Nei vienos nesigaili

Jonas Jurgilas, paklaustas kiek tatuiruočių puošia jo kūną, kiek sutrinka: „Man dabar suskaičiuoti? Na, rankos padengtos, kojos“, tikslaus skaičiaus net nežino, nes visa tai sujungta į įspūdingus meno kūrinius. Ant vieno rožės lapelio nutūpusi bitė, kuri simbolizuoja švarą ir tvarką, kitur laikrodžio akis, simbolizuojanti gyvenimo kelią ir 5 paukščiai, kurie atspindi Jono vaikus ir anūkus – viskas nupiešta su mintimi: „Visos patinka ir nei vienos nesigailiu. Gailiuosi tik, kad per vėlai pradėjau, reikėjo anksčiau“, juokiasi pašnekovas. Paklaustas, kokių reakcijų sulaukia, Jonas neslepia, jog patinka ne visiems, tačiau nemažai žmonių pagiria, o ir į jokias kalbas dėmesio nekreipiąs: „Mano tatuiruotės meninės, tad blogų reakcijų tikrai mažai. Be to, tatuiruočių turi ir dukra, ir anūkė, tik močiutei trūksta, bet aš už ją pasidarysiu“, juokiasi senjoras.

Išpildytas noras

Kukliajam seneliui atitaria anūkė: „Senelis jau nuo jaunystės turėjo kelias senas tatuiruotes, kurios jau buvo išblukusios ir aš žinojau, jog jis labai norėtų naujų. Pats labai kuklinosi, nedrįso užsirašyti pas meistrą – abejojo dėl savo amžiaus, ką pagalvos kiti ir panašiai. Tada man šovė mintis, jog reikia pastūmėti jį tikslo link ir gimtadienio proga padovanojau kuponą tatuiruotei. Jis, nieko nelaukdamas, per savaitę ir pasidarė. O nuo to laiko ir prasidėjo…“, šypsosi Kamilė.

Anūkė neslepia, jog senelio bendraamžiai žiūrėjo skeptiškai, tačiau matydami, jog šis nekreipia dėmesio ir yra laimingas, gana greit pakeitė savo nuomonę: „Stereotipai, žinoma, yra ir keistų žvilgsnių pasitaiko. Žinoma, skonis draugų juk neturi, tad natūralu, kad ne visiems patinka, tačiau nereikia daryti išankstinių išvadų apie kitus. Atsimenu, kažkada esu išgirdusi tokį pasakymą: „Kaip atrodys tavo kūnas, kai tu pasensi?“ ir tas žmogus atsakė, jog ar su tatuiruotėmis ar be jų, kūnas atrodys taip pat – pagal amžių, tai koks skirtumas? Labai tam pritariu, o ir visi mano draugai, jaunimas negali atsistebėti, koks fainas ir kietas mano senelis, sako, jog turėtų būti pavyzdys visiems seneliams ir žmonėms, jog niekada niekas nėra per vėlu, ypač išpildyti savo svajones!”, dalinasi Kamilė ir priduria, jog džiaugiasi, kad senelis išdrįso pasipriešinti visoms abejonėms ir konservatyviai savo aplinkai, ir visgi išpildė šį savo norą. „Juk, kaip sakoma, „geriau gailėtis, ką padarei, nei gailėtis, ko nepadarei“ ir tikrai sutinku sunku turėtų būti žinant, kad turėjai daugybę gyvenimo metų išpildyti savo norą, bet nepadarei to, nes per daug galvojai apie tai, ką pagalvos kiti. Tad tikiuosi, jis įkvėps ir kitus senjorus daryti tai, ką liepia širdis!“, sako moteris.

Tatuiruotieji – nenukeliauja į dangų

Savo įkurtai studijai „Big Bang Tattoo“ vadovaujantis tatuiruočių meistras Justas Šlepetis sako, jog mitų apie tatuiruotes yra daug: „Labai keista, kai mus lygina su kaliniais, nes tatuiruotės ten būdavo daromos visai kitokios nei dabar darome mes, o jaudintis, kaip atrodysim senatvėje, mažiausiai reikėtų – senatvėje norėsis didelio anūkų būrio ir geros sveikatos. Visgi, vienas kvailiausių mitų, kokius esu girdėjęs, kad tatuiruoti žmonės po mirties nenukeliauja į dangų. Na, bet šio paneigti arba patvirtinti negaliu“, juokiasi meistras ir priduria, jog per 11-os metų darbo praktiką daugelis žmonių tapo tolerantiškesni ir prasiplėtė jų akiratis. „Tai tapo tam tikra mada, saviraiškos priemone ir, be abejonės, meno forma, tik, kaip ir kiekvienoje srityje, ne visi turi įgimtų sugebėjimų dirbti šį darbą, todėl reikėtų atsargiai rinktis tatuiruočių meistrą“, priduria jis.

Svarbu gerai apgalvoti

Labai svarbu žinoti, kur ir pas ką ketinama darytis tatuiruotę – nepatingėti paieškoti internete, paskaityti atsiliepimus apie pasirinktą meistrą ar paklausinėti pažįstamų, nes nuo to labai priklauso galutinis rezultatas, kuris visam gyvenimui – nebent seną arba nebepatinkančią tatuiruotę dengsite nauju piešiniu arba naikinsite lazeriu. Tačiau šie variantai ne visada įmanomi – pasak meistro, kiekviena situacija turėtų būti vertinama individualiai.

Todėl labai svarbu gerai apgalvoti piešinį, pasitarti su meistru: „Besikartojančios tatuiruotės yra vienas dažniausių dalykų, ko prašo žmonės, tačiau tatuiruočių meistrai to vengia ir stengiasi rasti naujų idėjų, kad piešiniai ant kūno būtų unikalūs. Klientas, atvykęs į studiją, dažniausiai jau turi sugalvojęs tam tikrą idėją, kurią mes padedame sugeneruoti, kompiuterio bei tam tikrų programų pagalba. Tuomet atspausdiname ir perkeliame piešinį ant kūno, o tada prasideda tatuiruotės darymas“, sako J. Šlepetis. Paklaustas apie skausmą, meistras pasidalina, jog priklauso nuo vietos, ant kurios nuguls piešinys bei kiekvieno žmogaus pakantumo skausmui, tačiau šiai dienai yra įvairiausių nejautros priemonių, kurios leidžia kiekvienam, net ir jautriausiam žmogui, papuošti kūną tatuiruote.

Iveta Leščinskaitė

Taip pat skaitykite: