Autentiška Lietuva: lėlės, jungiančios kartas

Lietuviška, miela ir artima – tokiais žodžiais būtų galima nusakyti menininkės Veronikos Garbulienės kūrybą. Vienus jos kuriamos lėlės nostalgiškai nukelia į vaikystės prisiminimus, kitus – priverčia susimąstyti, kokia turtinga yra Lietuva savo unikaliu paveldu ir auksarankiais, kurie visomis išgalėmis stengiasi jį išlaikyti.

Meilę rankdarbiams paveldėjo iš močiutės

Veronika augo šeimoje, kurioje skleidėsi meilė amatui. Nuo mažens stebėdama, kaip įvairiais rankdarbiais užsiima jos mama bei seneliai, ir pati netruko pajusti norą išbandyti įvairias technikas – kurti drabužius, stalo dekoracijas, suvenyrus. Moteris pasakoja, kad dėl visko, ką šiandien moka ir žino, labiausiai yra dėkinga savo močiutei, su kuria vaikystėje praleisdavo itin daug laiko. Nors močiutės jau seniai nebėra, Veronikos rankos šiandien daro tai, kuo kadaise užsiimdavo ji. „Mano močiutė buvo puiki mezgėja – mezgė tiek drabužius, tiek žaislus. Visi mezginiai buvo iš natūralios vilnos – patys laikėme aveles, jas kirpdavome, gamindavome siūlus. Turėjau galimybę prie viso to prisiliesti ir visa tai matyti“, – prisiminimais dalinasi V. Garbulienė.

Ypač stiprų norą atsiduoti kūrybai Veronika pajuto susilaukus jaunėlio – prieš ketverius metus. Iš pat pradžių moteris kūrė sau ir nesitikėjo, kad jos kūriniai susilauks tiek aplinkinių dėmesio. „Labai daug lėlių keliauja į užsienį – jas labai mėgsta mūsų lietuviai. Visada prašo papuošti lietuviška atributika – gintarėliu, vėliavėle, lietuviškais raštais ir audiniais“, – džiaugiasi kūrėja. Pirmoji jos sukurta lėlė – vardu Veronika – iškeliavo į Čekiją. Nors kurdama apie tai negalvojo ir sąmoningai nesistengė, tačiau, aplinkinių vertinimu, lėlė gavosi stebėtinai panaši į ją pačią. „Galbūt ir taip“, – šypsosi Veronika, pasakodama, kodėl lėlytę teko „pakrikštyti“ savo vardu.

„Mes turbūt kaip kempinės vaikystėje sugeriam viską, kas aplink mus, ir su metais norisi vis labiau tai perteikti savo ar pažįstamų vaikams – kad jie taip pat vertintų, išsaugotų lietuviškas tradicijas, savo regiono bruožus“, – svarsto V. Garbulienė. Jos sūnūs nuo pat mažens noriai įsitraukia į procesą ir stebi kūrybinę „virtuvę“. Į visas muges, kuriose dalyvauja, Veronikos šeima važiuoja drauge – septyniolikmetis vyresnėlis padeda joms pasiruošti. Moteris pasakoja, kad tam, jog viskas būtų gražiai pateikta, reikia įdėti nemažai darbo, tačiau viską pavyksta pasiekti bendromis jėgomis.

Kūryboje siekia išlaikyti autentiškumą

Veronika itin mėgsta natūralias medžiagas – vilną, medvilnę, gintarą – jos, pasak kūrėjos, darbams suteikia autentiškumo. „Esu labai reikli audiniams – ieškau būtent to senojo, namų sąlygomis austo lino, ir jei kur nors pavyksta tokį rasti – būna labai didelė šventė“, – sako Veronika. Tačiau ji pripažįsta, kad dažnai tenka ir nusivilti – neretai pačiupinėjus nusipirktą ir gautą medžiagą supranta, kad ji netinkama. „Liną sunku suvaldyti, jis – kaprizingas audinys, bet labai mielas. Jį norisi, malonu liesti. Kūrėja ypač brangina savo močiutės palikimą, kurį pavyko išlaikyti iki šių dienų. „Turiu močiutės austą liną, kurį labai saugau ir labai retai naudoju. Aišku, po truputį naudoju, nes suprantu, kad gulint spintoje – tai tiesiog medžiaga, o atgimus į kokį nors kūrinį, ji turi galimybę keliauti toliau“, – šypsosi moteris.

Pagaminti vieną lėlytę, pasak kūrėjos, gali trukti savaitę. „Vaikštau, ilgai galvoju, ką norėčiau padaryti, planuoju, žiūriu įvairias laidas“, – apie proceso pradžią pasakoja V. Garbulienė. Idėjų bei įkvėpimo kūrybai ji semiasi klausydamasi vintažinių plokštelių, kurios padeda sukurti ypatingą nuotaiką. „Reikia matyti – ištraukiu viską, ką turiu: visur viskas guli – toks savotiškas chaosas, bet labai malonus“, – kūrybinio proceso uždangą praskleidžia moteris. Ji teigia, kad geriausiai jai sekasi kurti vienumoje – kai nesimiega, rankdarbiais užsiima naktimis, o vasaromis mėgsta išeiti į terasą. „Įdomiausia yra pagauti mintį, kas bus – kai rankos pačios pradeda daryti, nors dar nesuvokiu iki galo, koks bus galutinis rezultatas“, – sako V. Garbulienė.

Kai kuria pagal užsakymą, žmonės dažnai prašo Veronikos pagaminti lėlę, panašią į konkretų asmenį. „Man atsiunčia nuotrauką. Jeigu žino, pavyzdžiui, kad turi gimti mergaitė, prašo, kad lėlytė būtų panaši į mamą“, – pasakoja menininkė. Kaip teigia kūrėja, jai svarbu ne tik vizualinis panašumas, bet ir energetika, kurią tas daiktas skleis, todėl į jį moteris sudeda visą savo širdį. „Iš tikrųjų, labai save išdalini. Vyras klausia, kaip aš taip lengvai atiduodu tuos kūrinius, bet aš žinau, kad ateis įkvėpimas ir gims kažkas kito,“ – sako V. Garbulienė.

Netrūksta jaudinančių iššūkių

Kūryba moteriai siejasi su poilsiu ir savotiška meditacija, leidžiančia sustoti ir patirti šios akimirkos džiaugsmą. „Jeigu turi laisvę kūrybai, jei darai tai, ką nori, ir kaip matai – tai yra atgaiva sielai“, – sako Veronika. Vis dėlto, net ir čia kartais pasitaiko tam tikrų iššūkių. Moteris prisimena, kaip kartą tarptautinio festivalio „Ežerų sietuva“ dalyvei siuvo Nalšios krašto archeologinį stilizuotą kostiumą. „Tai buvo pirmas mano labai rimtas darbas“, – teigia V. Garbulienė. Reikėjo gilintis į įvairius šiam kraštui būdingus bruožus – spalvas, formas, galvos apdangalus bei papuošimus. Šventės reginys, galimybė matyti jos kurtu kostiumu pasipuošusią dalyvę, menininkei dovanojo neišdildomų įspūdžių.

Ji taip pat dažnai sulaukia ir neįprastų prašymų. Vienas tokių įsimintiniausių buvo prikelti prosenelės vestuvinę suknelę. „Atvažiuoja mergaitė, išima vestuvinę suknelę, kuriai virš aštuoniasdešimt metų – siūlės iširusios, spalva geltona, apatinė dalis – žydros spalvos, kuriai reikėtų atlaso pakeisti į baltą. Ji žiūri į mane ir sako, kad norėtų padaryti staigmeną savo vyrui – pas juos, kaip supratau, yra sena tradicija, kad jaunoji teka su mamos ar močiutės vestuvine suknele. Tas jos žvilgsnis… Sutikau iš karto“, – juokiasi Veronika. Moteris drebančiomis rankomis ėmėsi darbo, nerimaudama, ar pavyks, tačiau rezultatas ir jaunosios šeimai suteiktos emocijos atpirko viską. „Vėliau atsiuntė nuotrauką, pasakojo, kad buvo be galo jautru – verkė ir vyras, ir močiutė, kai pamatė, kad čia būtent ta suknelė – šeimos relikvija. Jų nuotaika persidavė ir man. Tikra euforija – kitaip nepavadinsi“, – šypsosi kūrėja.

Savo žiniomis dalinasi edukacinėse veiklose

Menininkė organizuoja įvairias dirbtuves, kuriose moko kūrybinių paslapčių. Užsiėmimai sulaukia tiek mažųjų, tiek suaugusių žmonių dėmesio. „Labai įdomu stebėti, kaip suaugę žmonės pasidaro kaip vaikai – renka spalvas, skiautinius, kažką kerpa, kažką kuria. Dažnai girdžiu vyresnius sakant: „O! Ir mes taip vaikystėje darėme“ arba „Atsimenu, ir pas mus taip buvo“ – kiekvienas turi galimybę pasinerti į savo prisiminimus. Vaikams labiau patinka čiupinėti, ištyrinėti, kaip susukta, kaip padaryta. Darome ne tik lėles, bet ir arkliukus, ožiukus, paukštelius, todėl džiaugiasi ne tik mergytės, bet ir berniukai. Per edukacijas naudoju tik natūralias medžiagas – atnešu šieno, ir vaikai tuo šieneliu kemša žaislus“, – apie dirbtuvėse vyraujančias nuotaikas pasakoja V. Garbulienė.

Vis dėlto, kiekvienas susitikimas Veronikai sukelia ir nemažai jaudulio. „Tai didžiulė atsakomybė, nes nežinai, kokia bus auditorija, kaip žmonės tave priims, ar pavyks… Bet tuo pačiu suteikia daug laimės, kai matai, kaip žmonės daro, stengiasi ir su kokiu mielu noru vėliau tas lėlytes – dalelę savo kūrybos – nešasi namo“, – sako kūrėja. Dažnai ryšys su edukacijų dalyviais nenutrūksta ir joms pasibaigus. „Labai daug kas darbelius namuose dar išpuošia ir atsiunčia nuotraukas parodyti, ką padarė“, – pasakoja V. Garbulienė.

Svarbiausia – nebijoti ir kliautis savo intuicija

„Esu pilna sumanymų, turiu labai daug gražių vizijų. Aišku, dabar viskas pristabdyta, bet norėtųsi toliau gilinti savo žinias. Tyliai svajoju apie amatininkės statusą – po truputėlį einu link to“, – ateities planais dalinasi kūrėja.

Moteris teigia, kad norint užsiimti kūryba, užtenka klausytis savo vidinio balso. „Iš tikrųjų, reikia turėti tik noro ir įkvėpimo. Aš manau, kad daugelis sugeba padaryti kažką savo rankomis, tik neleidžia sau atsiskleisti – galvoja, kad nesugebės, gal išeis ne taip, kaip reikia. Tačiau, pasak jos, taisyklių nėra – kiekvienas daro taip, kaip jaučia. Jeigu kuri tame įkvėpime, tai išeina iš tavęs natūraliai“, – sako V. Garbulienė.

Kūrėja pripažįsta, kad išgyventi iš kūrybos yra labai sunku, tačiau niekada nekilo minčių visko mesti, be to, jaučia labai daug palaikymo iš pažįstamų. „Menininkas yra toks žmogus – atimti iš jo tai, ką jis moka, man atrodo yra neįmanoma. Gali padaryti kažkokį tarpą, pailsėti, bet vidinis ilgesys vis tiek tave grąžins prie to, ką tu darei“, – šypsosi Veronika.