Atgal  į praeitį – retro automobiliu

Gatvėje riedant vienam tokių gražuolių, atsisuka ir susižavėjusiomis akimis nulydi ne vienas – juk retro automobiliai tikra retenybė. Dabar juos galima prilyginti istoriniams reliktams, o kitiems šios kultūrinės vertybės nostalgiškai primena praeitį. Asociacijos „Retromobile“ vadovas Ramūnas Kardelis sako, jog tokia technika nepalieka nei vieno abejingo, o pats juokdamasis priduria sergantis istorinės technikos liga.

Mano pirmoji „klaida“

Entuziastus jungiantis „oldtimerizmas“

Tarp istorinių autobusų

Susidomėjimas senais automobiliais Lietuvoje skaičiuoja ne vieną dešimtį, o bendraminčius, kurie „serga“ ta pačia istorinės technikos liga, vienija asociacija „Retromobile“, kurios vadovas yra Ramūnas Kardelis. Jis pabrėžia, jog šios ligos „nešiotojai ir platintojai“ nebūtinai turi turėti kokią nors istorinę ar seną transporto priemonę – svarbiausia, jog ši technika būtų širdyje. Asociacija susikūrė iš poreikio vienytis ir bendrai spręsti kylančias bendraminčių problemas: „Kaip ir kiekvienos organizacijos, taip ir mūsų susikūrimo pradžia – poreikis bendrauti, keistis informacija, ir tokiu būdu plėsti savo akiratį. Organizacija vienija bendraminčius, kurie „serga“ istorinės technikos liga, kitaip vadinamu „oldtimerizmu“. Tokių entuziastų tik daugėja“, – pasakoja R. Kardelis.

Gatvėse tik daugėja

Kol gausėja besidominčių savo tėvų bei senelių palikimu, atsiranda ir tokių, kurie piktnaudžiauja – perka ir parduoda seną techniką brangiau. Tačiau tikrų entuziastų taip pat daugėja – jie gilinasi, domisi ir jų dėka į gatves išrieda naujai atkurtos senienos. „Mūsų dėka gaunasi paradoksali situacija – senienos jau seniai nebegaminamos, nors jų su kiekvienais metais gatvėse tik daugėja“, – sako asociacijos vadovas. Pasak R. Kardelio, į tokią mašiną atsisuka visi – nesvarbu, ar tai garbaus amžiaus senolis ar jaunuolis, vyras ar mergina – abejingų nelieka: „Vyresnės kartos atstovai su nostalgija palydi tokias transporto priemones, pasakoja istorijas iš savo prisiminimų, na, o jaunimas žiūri kiek su pavydu, jog važiuoja kažkas tokio keisto ir įdomaus. Daugelis žmonių klausinėja – kaip, kur, kodėl? Visiems įdomu!”, – juokiasi vyras.

Iš noro išsiskirti

Pats Ramūnas dalinasi, jog meilė ratuotoms senienoms atsirado iš noro išsiskirti transporto sraute: „Norėjau kažkokios įdomios ir išskirtinės transporto priemonės. 2001 metais įsigijęs GAZ 21, dar kitaip vadinamą „Volga“, ją pasidariau išties išskirtinę. Uždėjau plačius lietus ratus, nusidažiau ryškia perlamutrine spalva, persisiuvau naujai odinį saloną ir… Supratau, kad baisiai suklydau. Nes iš istorinės transporto priemonės pasidariau tik žaisliuką, kuris realiai neturi jokios išliekamosios istorinės vertės. Visgi, dėl šios savo klaidos nesigailiu – juk iš klaidų mokomės, taip ir aš – pasimokiau“, – šypsosi vyras ir priduria, jog nuo pat „susirgimo“ istorinės technikos liga „oldtimerizmu“, dar 2003 metais, vertina tik originalumą. – Nesakau, kad perdarytos transporto priemonės yra negražios – taip, gražios ir akį traukia, tačiau tai ne man…“

Technikos restauravimas – ilgas procesas

Ford T, 1917 m.

Automobilio prikėlimas antram gyvenimui gali trukti metų metus, tačiau gali pavykti ir greičiau – per metus ar dvejus. Pasak Ramūno, tai priklauso nuo finansų bei laisvo laiko turėjimo. Paprastai darbo valandos, praleistos restauruojant automobilį ar motociklą, yra skaičiuojamas. Jei restauravimas trunka 800 valandų – tai labai greitas procesas. „Būna tokių periodų, kuomet į garažą neužsuki savaitę ar mėnesį, o po to lyg niekur nieko dirbi toliau. Tačiau jei šis užsiėmimas eina iš širdies, tuomet jokio vargo, tik vienas malonumas. Taip, kartais būna sunkesnių situacijų, kuomet užduodi sau klausimą – „kodėl aš tai darau?“, tačiau apsisuki ir vėl darai. Juk tai hobis, liga“, – šypsosi vyras.

Atgaivintos technikos neparduoda

Paklaustas, kodėl prasminga išsaugoti ir verta prikelti senus automobilius naujam gyvenimui, Ramūnas entuziastingai atsako, jog tai mūsų unikali istorija: „Ką mes parodysime savo vaikams? Juk tokios transporto priemonės naikinamos ir nėra išsaugojamos ateities kartoms. Turime parodyti su kokiomis transporto priemonėmis važinėjo mūsų tėvai bei seneliai. Jau šiai dienai jaunimą ištinka šokas – kaip buvo galima važinėti žiguliais, volgomis ir zaporožiečiais? Be oro kondicionierių, saugos pagalvių, navigacijų, vairo stiprintuvo ir t.t“, – apie techninio palikimo svarbą pasakoja R. Kardelis.

Atgaivintų automobilių ir kitos technikos „Retromobile“ asociacija neparduoda, bet eksponuoja juos pačių įkurtuose muziejuose Šeduvoje bei Anykščių Siauruko muziejuose, kuriuose kiekvienas apsilankęs gali atsigręžti į praeitį: „Na, o kaip parduosi savo sukurtą kūrinį? Jei mes tuo užsiimtume kaip profesija – nupirkai, atrestauravai, pardavei – būtų visai kitas reikalas. Tačiau kiekvienas iš mūsų turi savo profesijas, kurios uždirba mums kasdieninę duoną, o senos technikos restauravimas yra mūsų hobis,“ – sako asociacijos vadovas Ramūnas Kardelis.

Iveta Leščinskaitė