,

„Senjorai nešvaisto“ dalyvė R. Sankauskienė perdirba džinsą: „Tai jaunystės svajonių audinys“

Renė Sankauskienė – dar viena nešvaistanti senjorė, pasiryžusi dalyvauti konkurse ir nustebinti savo darbais. Šiuo metu projekto „Senjorai nešvaisto“ dalyvei iš Kupiškio – 65-eri. Daugiausiai ji perdirba džinsą, tačiau moteriai nesvetimos ir kitos tvarumo idėjos.  

Renė Sankauskienė

Gimusi Irkutsko srityje, tremtinių šeimoje, į Lietuvą Renė grįžo, kai jai buvo treji. „Po mokyklos baigimo studijavau istoriją, tapau mokytoja. Likimas lėmė dirbti kaimo pagrindinėje mokykloje, todėl teko įgyti dar ir geografijos mokytojos specialybę. Niekada nerašau „mėgstu skaityti knygas, žiūrėti kino filmus“. Tai buvo mano darbo dalis“, – apie savo veiklą pasakoja moteris ir atskleidžia dar ir šiandien pagalvojanti, kaip knygą ar filmą matytų mokinys – aktualu jam ar ne.

„Trisdešimt devynerius metus dirbau savo mėgstamą darbą. Jau treji metai, kai galiu sau leisti užsiimti rankdarbiais, kuriuos darydama galiu negalvoti, kad gali užgriūti netikėti neatidėliotini darbai – galiu palikti apkrautą stalą negalvodama, ar turėsiu laiko rytoj sutvarkyti“, – savo pomėgį atskleidžia senjorė.

„Kartais pykstu ant savęs, kad esu šimtadarbė. Be mezgimo, nėrimo, siuvimo, auginu gėlių, daržovių daigus. Nuo vasario palangės jau pradedamos apkrauti dygstančiais daigais. Paskui viskas keliauja į kiemą, daržą. Manau, kad turiu akį ir ranką fotografijai. Kartais savo malonumui pafotografuoju“, – pomėgius vardija moteris.

Gyventi gražiai padėjo taupumas

Renė pasakoja pakartotinį daiktų naudojimą stebėjusi nuo vaikystės.

Šilumą saugantis puodo uždangalas

„Gimiau Sibire. Tėvai savo gyvenimus iš naujo kūrė kelis kartus. Gal todėl iš jų įsisavinau, kad dirbti pirmiausia reikia tai, ko reikia dėl šeimos ūkio, o paskui – ką nori. Nuo vaikystės mėgau rankdarbius. Mama buvo nebloga siuvėja, nors mezgė irgi dailiai“, – apie tėvus pasakoja moteris.

Nors pajamos buvo kuklios, Renė pamena, kad šeimoje nebuvo skundžiamasi pinigų stygiumi, o jei kažko reikėdavo – taupydavo, pasidarydavo. „O pasidaryti galėjai ir kokybišką, patvarų daiktą. Įdėjus savo darbo, nekyla ranka greitai išmesti – pabrėždavo ir sentimentus. Juk patys išvežti į Sibirą prarado daug brangių daiktų. Tėtis montuodamas, remontuodamas daiktus, iš savo podėlių susirasdavo detalių. Mama trumpoką staltiesę prailgindavo nėriniu… Taupymas, gebėjimas pasidaryti reikalingus buičiai daiktus leido sunkiais laikotarpiais nepatirti didelių stresų“, – kaip išmoko taupyti pasakoja senjorė.

„Nuo vaikystės mačiau kaip perdaryti naudoti daiktai tarnauja vėl. Pirmiausiai įstrigo kaip bobutė karpo, plėšo sudėvėtus įvairius senus rūbus, medvilnines kojines ir audžia takus. Kartais audė gražias lovatieses. Kai tėtis pradėjo dirbti traktorininku, parveždavo naudotų, atidirbusių tepalo filtrų. Tai buvo tokios storo minkšto siūlo ritės. Tuos siūlus skalbdavo, dažydavo ir ausdavo gražius takelius. Persiūti drabužiai irgi buvo įprasti. Taigi, padaryti gražesnę, patogesnę buitį, neišleidžiant tam pinigų, pavyzdį turėjau“, – prisiminimais dalijasi moteris.

Kūrybą skatino noras turėti kažką nestandartinio

Krepšys iš viršutinės džinsų dalies.

Vaikystėje išmokusi nešvaistyti, Renė tai puikiai pritaikė ir vėlesniame gyvenime. Pavyzdžiui, persiūti suaugusių panešiotus rūbus vaikams aštunto, devinto praeito amžiaus dešimtmečiais, anot jos, buvo tiesiog būtina. „Juk parduotuvėse vaikiški rūbeliai buvo brangoki, dažniau niūrių spalvų, nelabai kokybiškų medžiagų. O vaikui juk drabužėlių reikia nemažai, kad nevaikščiotų murzinas. Svarbu, kad ir jų priežiūrai nereikėtų daug gaišti. Malonu būdavo kai kas nors paklausdavo: gal iš siuntinio?“ – pasakoja senjorė.

Ji prisimena, kad kildavo idėjų ir atnaujinti baldus juos perdažant, pervelkant. „Vieną skrynkamodę teko ir ,,suploninti“. Čia jau ir vyro rankos bei išmanymo prireikė, – kalba moteris ir priduria, kad kūrybą skatino noras turėti kažką nestandartinio, susikurti naudingą daiktą, kurio nenusipirksi parduotuvėje, ir taupymas. – Jaunystėje gavę kokį užsienietišką žurnalą, ieškodavome idėjų. Ypač panaudojant senus daiktus. Be to, niekada nemėgau, kad ir žiūrėdama žinias per televizorių, sėdėti tuščiomis rankomis.“

Džinsas – jaunystės svajonių audinys

Dabar savo kūrybai moteris dažniausiai renkasi džinsą. Šis audinys jai – jaunystės svajonių.

„Mėgstu mėlyną spalvą. Medžiaga kokybiška, higieniška. Panešiota, nuskalbta yra maloni ir paklusnesnė rankoms. Tačiau šios medžiagos kelias iki vartotojo yra taršus. Yra nemažai žmonių, leidžiančių šiam audiniui tarnauti ir padėvėtam. Kartais kokybišką dėvėtą džinsą sulyginu su išmindytu brangiu persišku kilimu“, – kodėl taip pamėgo šią medžiagą pasakoja konkurso dalyvė.

Kišenėlės sudėti smulkmenoms

„Išėjus į pensiją, atsirado laiko iškraustyti tas lentynas, į kurias kroviau sunešiotus džinsus. Daugiau pasidomėjusi apie džinsų antrą gyvenimą, pasisėmiau įvairių idėjų bei technologijų, – komentuoja Renė ir pažymi, kad visgi pačiai jį dirbti yra kas kita. – Reikalingi ir įgūdžiai bei siuvimo technologijos atidirbimas. Darau pagalvėlių užvalkalus, krepšius, panamas, pasiuvau lovatiesę. Lovatiesė ir pagalvėlės puikiai pritiko atgaivinti senai standartinei tachtai. Džinsu vyras pakeitė sudėvėtą pufo gobeleną.“

Gaila skirtis su daiktais

Paklausta, kokias dar tvarumo idėjas Renė įgyvendina kasdienybėje, ji pamini ilgą daiktų naudojimą.

„Man dažniausiai gaila skirtis su daiktais, todėl perkant stengiuosi gerai pagalvoti, ar man to daikto tikrai reikia. Dar kartais net pagalvoju, kam gali tikti, kada jau man tas daiktas atitarnaus. Pavyzdžiui, sunešiota ar sugadinta staltiesė gali tapti virtuviniais rankšluostukais ar pagalvių užvalkalais.

Mėgstu daiktus iš natūralių medžiagų. Sakykim, sunešioti medvilniniai marškinėliai dar sėkmingai  pasitarnaus kaip vienkartinė pašluostė riebaluotai keptuvei ir galų gale nukeliaus padėti įsidegti malkoms krosnyje. O kokybiškos medžiagos, bet jau netinkamas drabužis gali tapti servetėlėmis. Pieno produktų ir kitokios pakuotės puikiai tinka kaip vazonėliai, padėkliukai gėlių daigams auginti“, – idėjomis dalinasi senjorė.

Vyriški marškiniai iš kokybiškų medžiagų, anot jos, gali virsti prijuoste, o sudėvėtas ar sugadintas vilnonis pledas tampa patiesaliuku automobilyje ant sėdynės – karštu ar šaltu metu atsisėdus kūnas nepatiria streso dėl temperatūrų skirtumo. Skarelės, suknelės savo gyvenimą baigia tapusios maišeliais produktams.

Labiausiai erzina maisto švaistymas

Krepšys iš senos suknelės

Pašnekovė pasakoja, kad ją itin erzina, kai žmonės švaisto maistą – jei daikto perdirbimui reikia išmanymo, priemonių, tai maistas yra kasdieniniame kiekvieno žmogaus gyvenime.

„Neplanuodami šeimos meniu, stichiškai pirkdami maisto produktus, žmonės išmeta daug atliekų. Taip skatina jų gamybą šiukšliadėžei. Be abejo, tai yra ir savų pinigų išmetimas. O juos panaudoti tikrai galima geriau. Informacijos priemonės nuolat skatina pirkti. Žymiai rečiau patariama, kaip nešvaistyti. Mus vilioja spalvingomis pakuotėmis, įvairiausiais sustiprintais skoniais, o paskui kviečia už pinigus pirkti maitinimosi planus“, – švaistymu piktinasi senjorė.

Svarbu gyventi taikoje su gamta

Renė teigia, kad jai svarbu gyventi taikoje su gamta, o daržovių šeimos poreikiams patenkinti gali užsiauginti pati – tokiu būdu į namus ateina mažiau pakuočių.

„Šiemet jau iškepiau 35 kilogramus naminės duonos ir 15 kilogramų balto mielinio pyrago. Dar keletą kilogramų saldžių kepinių: keksų, meduolių, biskvito. Galima paskaičiuoti, kiek maišelių iš parduotuvės nepateko per mūsų namus į atliekas. Paskaičiavus pinigine išraiška pagamintus produktus namų ūkiui, pirkdama batelius jau galiu nesidairyti pigesnių, – juokauja Renė. – Kol neišėjau į pensiją, įvairiems darbams turėjau mažiau laiko. Bet maisto gaminimui, drabužių pasiuvimui, mezginiams laiko surasdavau. Aišku, ne be namiškių pagalbos. Manau, kad ir vaikams perdaviau tvaraus maisto produktų bei daiktų naudojimo įgūdžių.“

Krepšys iš džinsų viršutinės dalies

Taip pat moteris išradingai tvarko namus. „Stiklo tara daug metų tarnauja namie pagamintų produktų konservavimui. Namų valymui naudoju sodą, citrinos rūgštį, garstyčias, pigią dantų pastą, todėl į kanalizaciją mažiau išleidžiu agresyvių medžiagų. Manau, kad tai sumažina ir kenksmingų mikrodalelių kiekį namuose. Augalinės kilmės atliekas kompostuojame ir naudojame trąšai jau keletą dešimtmečių. Nupjauta žolė yra mulčias šiltnamyje, o supuvusi tampa trąša“, – apie tai, kaip padeda sau ir gamtai, pasakoja pašnekovė.

Padeda išlaikyti guvų protą

Paklausta, kokią naudą jai teikia tvarus gyvenimo būdas, Renė atsako, kad įgūdžiai duoti daiktams antrą gyvenimą, gebėjimas pasidaryti kažką sau, ne tik duoda pasitenkinimą pačiai, bet kartu sutaupo ir nemažai pinigų, kuriuos išleisti išties yra kur. Taip pat pašnekovė tikina, kad rankdarbiai padeda išlaikyti guvų protą.

„Man patinka teorija, kuri aiškina, kad dirbantys pirštai, jaučiantys įvairius paviršius, gerai lavina, aktyvina smegenis. O kur dar projektavimo, planavimo procesai. Jie irgi svarbūs protui. Turiu pavyzdžių, kad žmonės, gebantys kažką gaminti, planuojantys savo veiklas, ilgiau išlaiko guvų protą ir pozityvų požiūrį į gyvenimą. Bandau ir aš“, – apie nešvaistymo naudą kalba senjorė.

Švariai ir patogiai gyventi kainuoja

Tačiau visgi moteris mano, kad švariai ir patogiai gyventi kainuoja ir tai nebūtinai yra materialūs dalykai.

sdr

„Žmogus pradėjo teršti gamtą kai uždegė pirmąjį laužą. Taršą natūraliomis medžiagomis gamta įveikia pati. Jei naudosime daug greitai nesuyrančių cheminių medžiagų, bumerangu gausime per sveikatą. Švariai ir patogiai gyventi kainuoja. Nebūtinai pinigus. Laikas, žinios, įgūdžių įgijimas irgi turi kainą. Tačiau mados, malonumų industrija, jų reklama yra galinga jėga, kuriai sunku atsispirti. Žavimės kelionėmis, dūstame be pietų kurortų… O ar įsivaizduojame. kiek lėktuvų bei automobilių vienu metu kelyje išmesdami sudegusį kurą tenkina žmonių poreikius?“, – klausia Renė.

Konkursas „Senjorai nešvaisto“ yra nemokamo žurnalo aktyviems senjorams „60+“ ir pirmosios bei didžiausios licencijuotos pakuočių tvarkymo organizacijos Lietuvoje „Žaliasis taškas“ iniciatyva, skirta ne tik skatinti pačius senjorus tinkamai rūšiuoti atliekas, bet kartu savo asmeniniu pavyzdžiu parodyti visuomenei, kaip senus daiktus galima prikelti naujam gyvenimui, taip prisidedant prie aplinkos išsaugojimo.

Vaiva Sadauskė

Taip pat skaitykite: