,

99-erių „Senjorai nešvaisto“ dalyvė Marijona: Nuo vaikystės buvau „krepka“

Vyriausioji „Senjorai nešvaisto“ konkurso dalyvė Marijona Simanavičienė balandžio mėnesio pabaigoje švęs garbingą jubiliejų – jai sukaks 100 metų. Nuo vaikystės pratusi nieko nešvaistyti, šiandien Marijona gyvena tikrą „zero waste“ gyvenimą – iš atliekų gamina dekoracijas, o iš stiklo butelių, senų maišų, karolių, suplyšusių pėdkelnių ji daro gėles ir dekoruoja vazas.

O paklausta, kokia jos ilgo gyvenimo paslaptis, moteris svarsto – galbūt išsipildė vienos malonios moters linkėjimas niekuomet nemirti?

Nuo vaikystės buvo „krepka“

Marijona Simanavičienė gimė Šaukėnų kaime, Alytaus rajone. Moteris augo šešių vaikų šeimoje. Nors mokykloje ji mokėsi puikiai, dėl pinigų stygiaus teko eiti tarnauti pas tame pačiame kaime gyvenusius ūkininkus, kurie, kaip sako pašnekovė, neturėjo vaikų ir mylėjo ją kaip dukrą, o ji juos – kaip tėvus.

Marijona pasakoja nuo vaikystės buvusi „krepka“ (apsukri) – viską greit išmokdavo ir nudirbdavo. Paklausiusi mamos patarimo, ji išmoko siūti, o vėliau ši veikla tapo ir jos pomėgiu, tačiau senjorė pasakoja, kad daugiau džiaugsmo jai teikė darbas kolūkyje.

Žemės darbus mylėjo labiau nei siuvimą

„Siuvimas tapo mano pomėgiu, laisvu laiku pasiūdavau kam suknutę, kam baltinius, bet pagrindinis darbas buvo kolūkyje, dirbau lauko darbininke. Darbas sekėsi gerai, visada džiaugiausi juo – visi darbai, kurie buvo susiję su žeme, man nešė džiaugsmą“, – pasakoja senjorė ir priduria, kad žemės darbus mylėjo labiau nei siuvimą.

„Taip pat laisvu laiku megzdavau megztinius savo šeimai, liemenes, nors, tiesa, šiandien neturiu nei vienos – visas sunešiojau. Išaugtus vaikų megztinius atiduodavom kitiems, dalindavomės“, – prisiminimais dalinasi moteris.

Buvo išmokyta „šienavoti“

Marijona nešvaistyti buvo mokyta nuo vaikystės. „Mano mama visada rūpinosi, kad mes būtume aprėdyti, rūbų nemėtydavom, išaugdavom ir atiduodavom kitam. Mama visada mane girdavo, kad gerai „užlaikau“ drabužius. Kadangi mama drabužius man ir kitiems vaikams siūdavo rankomis su paprasta adata, mes labai juos vertindavom. Labai džiaugdavausi pasiūtom suknelėm ir sarafanais“, – apie taupumą kalba pašnekovė.

Ji prisimena, kad anksčiau buvo sunkiau rasti batus, todėl tėtis siūdavo vaikams klumpes. „Seniau viską „šienavodavom“, (saugodavom) nes nebūdavo tų daiktų daug, o ir pinigų nebuvo, kad galima būtų viską mėtyti, todėl tas taupumas persidavė ir mums, vaikams. Matydami, kaip tėvai taupo mums, mes išmokom saugoti ir tai perdavėm savo vaikams“, – sako vyriausioji konkurso dalyvė.

Senjorė vaikystę prisimena su ilgesiu. „Buvau vyriausias vaikas, todėl nuo mažų dienų dabodavau brolius ir seseris. Atsimenu, mama išmaudo vaikus, suvysto į palas, o aš prašau juos palaikyt, pasupt, tai, būdavo, prisiglaudžiu, o jie kvepia taip skaniai…,“ – dalinasi pašnekovė.

Meilę gamtai išugdė kaimas

Marijona nuo vaikystės gyveno kaime, kuris, kaip sako pati moteris, jai ir išugdė meilę gamtai. „Kaime gyvenu visą gyvenimą ir net dabar aš nenorėčiau gyventi mieste. Kai dirbdavome kolūkyje, visada skambėdavo daina, tai ir nebūdavo sunku. Visada mokinau savo vaikus, anūkus ir proanūkius, kad svarbu saugoti gamtą, negalima kankinti net mažiausio būžio ar paukštelio, – apie meilę gamtai kalba senjorė. – Kai vaikai man atnešdavo nuskintą gėlytę, visada paimdavau, bet pasakydavau, kad ji nori gyventi taip, kaip mes, ir geriau jomis grožėtis, kai auga.“

Kurti iš atliekų pradėjo globos namuose

Šiuo metu moteris gyvena Alytaus rajono savivaldybės Miroslavo globos namuose. Čia Marijona ir pasakoja pradėjusi kurti iš atliekų. „Kartu su kitais gyventojais kasdien dalyvauju laisvalaikio užimtumo grupėje, žaidžiam stalo žaidimus, piešiam, tačiau aš susidomėjau ir vazų bei gėlių gamyba iš atliekų“, – apie savo hobį pasakoja senjorė.

Paklausta, kodėl sudomino būtent tokia kūryba, Marijona pasakoja, kad medžiagos šiems darbams lengvai gaunamos iš globos namų darbuotojų – vieni atneša stiklinių butelių arba stiklainių, kiti atneša jau suplyšusių nenaudojamų pėdkelnių, kurių nereikia išmesti – juos moteris prikelianti antram gyvenimui.

„Labai džiaugiuosi, kad mano pagaminti daiktai ilgai neužsibūna globos namuose. Juos kartu su socialine darbuotoja padovanojame mūsų svečiams. Dažnai iki karantino mus aplankydavo įvairūs Alytaus rajono kolektyvai, dovanojantys dainas, šokius, dovanas. Norint atsidėkoti, mano kūriniai iškeliauja džiuginti kitų, dėl ko ir pati labai džiaugiuosi“, – apie savo darbus kalba pašnekovė.

Pakartotinai panaudoja ne tik stiklo butelius

Tačiau vazų ir gėlių gamyba nėra vienintelis jos tvarumo pavyzdys. „Ankščiau, kai gyvenau namuose, visada velykinę verbą darydavau iš virbalo ir popieriaus, laikraščio, kurį apdažydavau ir papuošdavau keliais žiedeliai, o gyvenant ūkiškai, bulvių, obuolių lupenas, seną maistą atiduodavom kaip pašarą gyvuliams. Neišmesdavau net kiaušinių lukštų – juos arba sukūrendavau pečiuje, arba sulesindavau vištoms, o globos namuose, su darbuotojų pagalba, stengiamės rūšiuoti. Iš laikraščių esu pynusi pintinę, iš plastikinių kiaušinių dėžučių gaminome gėles, o iš plastiko butelių – mažas kalėdines eglutes. Daug ką sunaudojam pakartotinai“, – idėjomis dalijasi senjorė.

Ilgo gyvenimo palinkėjo maloni moteris

Marijonai šiuo metu yra 99-eri, tačiau jau balandžio pabaigoje ji švęs garbingą 100-tąjį jubiliejų. Marijona sako neretai pagalvojanti, kodėl Dievas jai davė tokį ilgą gyvenimą, o atsakymą randa vienos moters linkėjime.

„Visada pagalvoju, kodėl Dievas man davė tokį ilgą gyvenimą, ir visada prisimenu – tokios malonios moters dukrai siuvau suknelę, bekalbant ji visada man sakydavo „Oi, dukrele, kad tu niekada nemirtai“. Visada atsimenu šiltus jos žodžius ir pagalvoju – gal tikrai Dievas man davė ilgą gyvenimą, nes ji nuoširdžiai man jo paprašė?“, – mintimis dalijasi Marijona ir sako ilgo gyvenimo paslapties visgi nežinanti, tačiau visuomet besistengianti neužgauti kito, nelaikyti pykčio ir dažnai melstis.

Paklausta, kokiame pasaulyje Marijona norėtų gyventi po 100 metų, ji sako, kad norėtų, jog jaunimas labiau mokėtų ir norėtų suprasti seną žmogų, kad žmonės užjaustų vienas kitą, kad taptų artimesni ir kad tuomet, po 100 metų, dar vis galėtume pasidžiaugt miškais, pievomis ir upėmis.

Vaiva Sadauskė

Konkursas „Senjorai nešvaisto“ yra nemokamo žurnalo aktyviems senjorams „60+“ ir pirmosios bei didžiausios licencijuotos pakuočių tvarkymo organizacijos Lietuvoje „Žaliasis taškas“ iniciatyva, skirta ne tik skatinti pačius senjorus tinkamai rūšiuoti atliekas, bet kartu savo asmeniniu pavyzdžiu parodyti visuomenei, kaip senus daiktus galima prikelti naujam gyvenimui, taip prisidedant prie aplinkos išsaugojimo.

Taip pat skaitykite: