Tautodailininkė Audronė Lampickienė: „Margutis – mažas didelis stebuklas“
Šv. Velykos neįsivaizduojamos be jų simbolio – margučio. Iš Alytaus kilusi tautodailininkė, Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė ir buvusi Dzūkijos skyriaus pirmininkė Audronė Lampickienė per daugiau nei keturiasdešimt metų jų yra primarginusi tūkstančius. Šios moters rankose gimę maži, bet įspūdingi meno kūriniai puikavosi ne vienoje tarptautinėje parodoje, spėjo užkariauti ne tik lietuvių, bet ir užsieniečių širdis. Jos pačios širdyje meilę kiaušinių marginimo vašku amatui pasėjo mama, tačiau iš viso ši tradicija menininkės šeimoje jungia net penkias kartas.
Kiaušinių marginimas vašku Jūsų šeimoje siekia gilias tradicijas – tuo užsiėmė Jūsų močiutė, dabar su kiaušinių marginimu pamažu susipažįsta ir Jūsų anūkė. Ką tokio magiško savyje turi šis procesas?
Stručio kiaušinis
Jeigu jau klausiate apie magiją… Sako, kad visus žmones galima suskirstyti į dvi grupes: tuos, kurie netiki stebuklais, ir tuos, kuriems viskas yra stebuklas. Aš priklausau pastarajai grupei. Margutis – mažas didelis stebuklas. Pasaulio, visatos modelis, o telpa vaiko delne. Vakar diena turėjo įtakos šiai dienai, o šiandiena kloja pamatus rytdienai. Viskas susiję, cikliška, kartojasi. Kasmet pasikartojantis marginimas, tradicijos perėjimas iš kartos į kartą šeimoje – man tai yra labai natūralu, o kartu nepaprasta, nes liečiamės prie gilios praeities.
Esate minėjusi, kad kiaušinius marginate vedama intuicijos. Ar dažnai eksperimentuojate su naujais raštais, elementais, ieškote šiuolaikinių, modernių sprendimų, ar labiau vertinate tradicinę raišką?
Naujų raštų atsiranda nuolat. Kuo daugiau margučių numarginu, tuo daugiau raštų susikuria. Taip – susikuria, o ne sukuriu. Juk pakanka vos vos pergrupuoti brūkšnelius, taškelius, ir naujas raštas jau yra. Šiuolaikinių, modernių sprendimų ieškau pasirengimo darbuose. Pavyzdžiui, ruošdama tuščius lukštus, nekrapštau kiaušinio su adata ar yla, o skylutę išgręžiu su elektriniu prietaisu. Tačiau marginimo procese vertinu tik tradicinius būdus. Mane maloniai nuteikia žinojimas, kad lygiai taip pat ar labai panašiai karšto vaško brūkšnelius ant kiaušinio lukšto braukė mūsų protėviai. Tai graži jungtis su praeitimi, atminties įprasminimas.
Saulutės, paukšteliai, apskritimai, rombai, dantytos juostelės – dažniausiai sutinkami motyvai. Kokia simboline prasme pasižymi lietuviški raštai?
Margutis – gyvybės simbolis. Todėl ir raštuose randame saulutes, žalčiukus, paukščių pėdeles, pasakojančius apie nuolatinį gyvybės atsinaujinimą, atgimimą. Rombai, kvadratai siejasi su ketvertu: tai keturi metų laikai, keturios pasaulio šalys. Numarginti kiaušinio galai – tai dangus ir žemė, ornamento juosta aplink kiaušinį – begalybė, nuolatinis kitimas.
Kiaušinių marginimas – tai labiau meditacija, savotiška atsipalaidavimo forma, ar ši veikla gali padėti ugdyti kokias nors asmenines savybes?
Tai ir meditacija, ir atsipalaidavimas, ir gali būti ugdymo priemonė. Čia reikalingas susikaupimas, kruopštumas. Marginant galima mokytis kompozicijos.
Kaunas, galerija EGLĖ. Velykinė paroda. Fone – Elenos Kniukštaitės tapyba.
Margučius vašku margina tik kelios tautos. Kaip ir kada Lietuvoje atsirado ši tradicija?
Lietuvių raštijoje margučiai minimi nuo XVI amžiaus. Lietuvos XI-XIII amžių kultūriniuose sluoksniuose rasti akmeninis, kaulinis kiaušiniai, molinio glazūruoto kiaušinio liekanos – tai liudija juos buvus apeiginiais. Lietuvoje kiaušiniai buvo marginami Velykoms, Atvelykiui, rečiau – Jurginėms ar Sekminėms. Manoma, kad pirmieji margučiai buvo vienspalviai, tiesiog nudažyti viena ar kita spalva, išgauta iš augalų. Du būdingiausi marginimo būdai, žinomi nuo XIX amžiaus pabaigos ir populiarūs iki šiol, yra raštų išrašymas vašku ir skutinėjimas. Vašku marginama Lenkijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje, Slovakijoje. Bet kiekviena tauta turi savitumų. Lietuviški raštai išrašomi smeigtuku ar adatėle, visi jie „sudėliojami“ iš taškų ir į vieną pusę smailėjančių brūkšnelių.
Prieš dešimtmetį viename universitete Tokijuje Jums teko kiaušinių marginimo technikos mokyti nemažą užsienio auditoriją, be to, dalyvaujate įvairiose tarptautinėse parodose. Kaip į lietuviškus margučius reaguoja kitataučiai?
Lietuviški margučiai žavi ir mus, lietuvius, ir kitataučius. Sunku pasakyti, kas žavi labiau: piešinys, rašto ir spalvų dermė ar lukšto trapumas, laikinumas. O gal galimybė čia ir dabar gyvai prisiliesti ir margutį nusimarginti pačiam. Bet kokiu atveju labai džiaugiuosi, kad ilgametė mano šeimos tradicija išplito taip plačiai. 2018-aisiais metais Tokijuje, prabangiame Isetan Shinjuku prekybos centre vyko „Nordic Design Fair“ mugė, kurią aplankė šimtai tūkstančių lankytojų, ir renginio reklamoje puikavosi mūsų šeimos moterų margučiai.
Įvairius mokymus vedate ir Lietuvoje. Kaip kinta visuomenės susidomėjimas šia tradicija? Ar jaučiate jaunimo įsitraukimą?
Mokymai turi paklausą. Ypač tie, kuriuose lankytojams nereikia mokėti. Noriai margina ir vaikai, ir suaugę. Ne kartą teko mokyti ir senjorus. Jaunimą ypač traukia, jeigu mokymus veda jaunas žmogus. Mano dukra taip pat veda mokymus, todėl ir matome domėjimosi skirtumus skirtingose amžiaus grupėse.
Kartu su savo dukra Banga esate išleidusios knygą – albumą „Margučiai kitaip“. Kodėl „kitaip“? Kaip gimė šis projektas?
Mano margučiai yra sertifikuoti kaip Lietuvos tautinio paveldo produktas. Todėl leidiniui apie margučius buvau gavusi dalį lėšų iš Žemės ūkio ministerijos, kas ir buvo pirmas žingsnis knygos „Margučiai kitaip“ link. Margutis yra mistinio paukščio kiaušinis, šis deda jį, kur nori… Todėl mūsų knygoje margučiai „sudėti“ ir vandeny, ir rudeniniuose lapuose, ir skolintame lizdelyje, ir sniege. Visas tas netipines „gūžtas“ ir pavadinome „kitaip“.
Kiek kiaušinių įprastai primarginate prieš Velykas? Ar reikia ypatingo vidinio nusiteikimo, ar nusiteikimas ateina „bedirbant“?
Kadangi margučius marginu visą savo gyvenimą, yra buvę ir labai, ir nelabai „derlingų“ metų. Bet šimtą tai numarginu kasmet. Turiu apie 500 margučių parodinį fondą, kurį atnaujinu, papildau. Po ilgesnės pertraukos marginimo proceso labai pasiilgstu. Būna, kad marginu ir vidurvasarį. Dar norui marginti daro įtakos turima medžiaga. Labiausiai patinka marginti baltus kiaušinius. Smagu, kai turiu ančių, žąsų kiaušinių – jie didesni, todėl yra daugiau vietos raštams. Kai ruošiuosi parodai ir turiu tikslą numarginti didelį kiekį konkrečiai datai, margučiams skiriu ištisas dienas. Štai tomis dienomis ir atsiranda pačių netikėčiausių raštų.
Ko gero vienas populiariausių būdų dažyti kiaušinius yra svogūnų lukštų nuoviru. Gal turite kokių nors paslapčių, kaip, dažant margučius natūraliomis medžiagomis, išgauti ryškesnę spalvą? Kokius dar augalus patartumėte rinktis?
Paroda „Prisikėlimas“ Alytaus kraštotyros muziejuje. Zitos Stankevičienės nuotr.
Mėginu įvairius augalus, pradedant žolėmis, baigiant riešutais. Dauguma augalų suteikia tik atspalvį, o ne ryškią spalvą. Intensyviai dažo mėlynių uogos, gūžinis kopūstas, svogūnų lukštai, neprinokę graikinių riešutų lukštai. Norėdama išgauti dažus su daugiau pigmento, dedu daug dažančios medžiagos ir pilu mažai vandens, kad vos apsemtų. Dažus paverdu apie 10 minučių, nukošiu, 1 litrui dažų įpilu šaukštą acto. Kiaušinius dedu į praaušusius dažus, kad nenutirpintų vaško. Nudažytus kiaušinius nudžiovinu ir nuvalau vašką. Pastebėjau, kad švieži kiaušiniai nusidažo prasčiau. Patarimas – velykiniams margučiams kiaušinių įsigykite prieš kelias savaites.
Liveta Burkšaitė
