Lietuva Argentinos lietuvių širdyse

Su lietuvių kilmės argentiniečiu, buvusiu Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) ir Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos (PLJS) valdybos Pietų Amerikoje reikalų komisijos pirmininku, šiuo metu – PLB Plėtros ir tvarumo komisijos nariu Jonu Kalveliu (Juan Ignacio Fourment Kalvelis) kalbėjomės, kai Argentinoje jau buvo įsibėgėjęs pavasaris. Čia, Lietuvoje, už lango siautė rudeniška dargana, tačiau širdį šildė visai ne kitapus kompiuterio ekrano šviečianti saulė. Raiškia, beveik be klaidų tariama lietuvių kalba vyras pasakojo, kaip sekasi puoselėti bei palaikyti lietuvybę gyvenant beveik 13 tūkst. km nuo Lietuvos. Aišku viena – meilė savo šaknims atstumo nepaiso. Ją galima justi protėvių kalba tariamuose žodžiuose ir tauraus pasididžiavimo sklidinose akyse.

„Aišku, nekalbu kiekvieną dieną, jaučiasi – truputį pamiršau akcentą“, – šypsosi Jonas, man pagyrus jo puikius lietuvių kalbos įgūdžius. Vyras pasakoja, kad juos išlaikyti padeda bendravimas elektroniniais laiškais, socialiniai tinklai, įvairūs seminarai, naujienų skaitymas bei aktyvi veikla Pasaulio lietuvių bendruomenėje. Vis dėlto, J. Kalvelis yra puikus pavyzdys, kaip tėvynę reikia mylėti ne tik žodžiais, bet ir darbais – iki šiol, didžiąją savo gyvenimo dalį vyras praleido garsindamas Lietuvos vardą. Nors gimė ir užaugo Argentinoje, jaučiasi esąs jos dalimi ir nuo pat ankstyvos jaunystės jaučia pareigą dirbti Lietuvos labui.

Atstovavimas lietuvių bendruomenėse ir sąjungose, nuolatinis ryšių su Lietuvos institucijomis bei Vyriausybe stiprinimas, jo iniciatyva atnaujinta vienintelės lietuviškos radijo programos „Lietuvos aidai“ (isp. Ecos de Lituania) veikla – tik dalis nuveiktų darbų. Ne mažiau svarbu tai, kad vyras gali būti tikru įkvėpimu ir lyderiu visiems, tolimajame žemyne besidomintiems mūsų krašto klausimais. „Atstovaujame Lietuvai visur, kur einam, kalbam. Mūsų klausia, kaip Baltijos arba Rytų kraštuose žmonės dirba, gyvena, todėl mes turime žinoti, kas ten vyksta, kas dedasi Baltarusijoje, kas yra Dainų šventė, kugelis. Vietiniai simboliškai vadina mus Lietuvos ambasadoriais“, – pasakoja vyras.

„Čia, Argentinoje, visi kolegos mane vadina lietuviu, o Lietuvoje – atvirkščiai – argentiniečiu. Lietuviams atrodau egzotiškas, todėl iš karto bando kalbėti su manimi angliškai. O kai sužino apie mus, mūsų istoriją, darbus ir pan., tuomet jaučiuosi kaip namuose“, – šypsosi J. Kalvelis. Vyras Lietuvoje iš viso jau lankėsi devynis kartus. Ypač sava jam tapo šalies sostinė, kurioje šiuo metu gyvena jo brolis. „Vilniuje turiu daug draugų ir pažįstamų. Kur eidavau – Vokiečių, Pilies gatvėmis, Gedimino prospektu – visur girdėdavau: „O, Jonas! Kaip sekasi?“, – įspūdžiais dalijasi tautietis.

Naujo gyvenimo paieškos

Lietuvos ypatingojo archyvo duomenimis, prieš Pirmąjį pasaulinį karą į Argentiną pasitraukė apie 4 tūkst. lietuvių. Su tarpukariu kilusia antrosios masinės emigracijos banga, į ją išvyko dar 16,8 tūkst. tautiečių. Manoma, kad bendras į Argentiną atvykusių lietuvių skaičius galėjo siekti ir iki 35,000 tūkst. Netoli Buenos Airių esantis Beriso miestas tapo imigrantų sostine – jame kūrėsi atvykėliai iš įvairių Europos valstybių – Graikijos, Italijos, Lenkijos, Vokietijos, Lietuvos ir kt. Šiandien absoliuti dauguma jo gyventojų yra imigrantų palikuonys, kurie didžiuojasi savo kilme ir palaiko vieni kitų tautinius skirtumus.

Tėvynės ilgesys skatino atvykėlius vienytis į lietuviškas bendruomenes. Argentinoje pradėjo kurtis įvairios organizacijos, kuriose tautiečiai galėjo bendrauti, tęsti tradicijas ir puoselėti tautinius papročius. Lietuvos okupacijos metu Pietų Amerikoje veikiančios draugijos tapo vienais didžiausių lietuviškos kultūros židinių, kuriuose buvo aktyviai plėtojama meninė ir ugdymo veikla – skambėjo lietuviškos dainos, netilo pokalbiai, vyko šokiai bei teatro vaidinimai, lietuvių kalbos pamokos. Beriso mieste iki šiol veikia dvi organizacijos: Lietuvių katalikų kultūros ir savišalpos draugija „Mindaugas“ bei „Nemunas“. Pastarasis šią vasarą paminėjo 111-kos metų sukaktį ir yra seniausia P. Amerikoje veikianti organizacija. Jonas Kalvelis yra buvęs šios bendruomenės valdybos pirmininkas ir buvęs joje veikiančio tautinių šokių kolektyvo vadovas.

Iš pradžių, tik įkurtas, „Nemunas“ vadinosi „Vargdieniu“. Pasak vyro, pavadinimas atspindėjo tų laikų gyvenimą, vyravusias nuotaikas ir mintis. Siekiant įsitvirtinti, daugumai imigrantų teko sunkiai plušėti gamyklose, fabrikuose, žemės ūkio ar transporto sektoriuose. Sambūriai su kitais tautiečiais po ilgų ir alinančių darbo valandų tapo užuovėja ir namais, priminusiais ankstesnįjį gyvenimą Lietuvoje.

Noras išmokti lietuvių kalbą

„Mano proseneliai buvo iš Lietuvos. Į Argentiną jie atvyko, kai mano senelis buvo dar kūdikis“, – pasakoja J. Kalvelis. Jono šeimoje niekas lietuviškai nebekalbėjo, todėl užaugęs vyras užsispyrė kalbą išmokti pats. „Tarp 1985-2013-ųjų metų P. Amerikos jaunimas važiuodavo mokytis lietuvių kalbos į Vokietiją, Vasario 16-osios gimnaziją“, – teigia J. Kalvelis. Būtent joje, 2004-aisiais metais laimėjęs Lietuvių Fondo skiriamą stipendiją, per dešimt mėnesių jis pats išmoko kalbėti lietuviškai. Dabar Argentinos lietuviai tą padaryti gali vykdami semestrui ar dviem mokytis į Lietuvos universitetus, gavę stipendijas, kurias skiria Švietimo mainų paramos fondas. Vyras džiaugiasi, kad tokiu būdu tautiečiai gali aplankyti savo protėvių gimtinę, tačiau teigia, kad yra ir kita neigiama medalio pusė.

„Vokietijoje buvo labai mažas miestelis, jame gyveno vos tūkstantis žmonių – su lietuviais kalbėdavome tik lietuviškai. Lietuvoje, Vilniuje, yra daug užsienio studentų, todėl dažniausiai bendraujama angliškai arba ispaniškai,“ – pasakoja vyras. Vis dėlto, įgiję nemažai kultūrinės patirties, grįžusieji savo žiniomis gali dalintis su kitais Argentinos lietuviais, vesti pamokas, skatinti lietuvybę ir stiprinti bendruomenę. Prie to labai prisideda ir iš Lietuvos atvykstantys praktikantai, kurie suteikia Argentinoje gyvenantiems tautiečiams specifinių etninių žinių, moko kalbos, ruošti tradicinius patiekalus.

Pažintis su Lietuva prasideda nuo tautinių šokių

Meilė šokiui Jono šeimoje jungia ištisas kartas. Prieš penkiasdešimt metų jo tėvai susipažino „Nemuno“ repeticijose. Vyras su broliu bei seserimi tęsė tėvų tradiciją ir taip pat pradėjo lankyti lietuviškus šokius, aktyviai įsiliejo į bendruomenės veiklas. Dabar tautinių šokių žingsneliu sukasi ir jo penkerių metų dukra Laima.

Bėgant laikui ir keičiantis kartoms, kyla grėsmė prarasti istorinę atmintį, todėl, pradėjus vadovauti „Nemunui“, pagrindinis J. Kalvelio tikslas buvo pritraukti į kolektyvą kuo daugiau lietuviškos kilmės žmonių. „Reikėjo eiti į kiekvienus namus, kviesti jaunimą, parodyti jiems, kad yra linksma“, – sako vyras. Jis teigia, kad jaunų žmonių įtraukimas į bendruomenių veiklas yra vienas svarbiausių būdų, siekiant išsaugoti, išlaikyti lietuvišką tapatybę.

Ketvirtos ar net penktos kartos lietuvius jau retai kas tiesiogiai sieja su Lietuva – dėl kultūrinės asimiliacijos daugelio jų šeimose kalbama tik ispaniškai. Kaip teigia vyras, dažnai šokiai išeivių palikuoniams tampa pirmuoju žingsniu lietuviško identiteto paieškose. „Jaunimas ateina į draugiją pirmiausia šokti – čia jiems smagu, gali susirasti naujų pažinčių, o šokdami pradeda suprasti bendruomenės tikslus, daugiau sužino apie pačią Lietuvą – tuomet užsidega noru vykti į ją, susipažinti su kitais lietuviais“, – pasakoja J. Kalvelis.

„Nemuno“ bendruomenė netruko prisipildyti net keliomis dešimtimis naujų šokėjų. Pasak vyro, temperamentingiems pietų amerikiečiams šokiai yra svarbi jų pačių kultūros dalis, o lietuviškos polkos yra labai smagios, todėl neretai į kolektyvą šis užsiėmimas pritraukia ir ne lietuviškos kilmės žmonių, kurie taip pat tampa svarbia didelės bendruomenės dalimi. Įdomu tai, kad kai kurie ypatingą meilę Lietuvai išreiškia net puošdami savo kūnus tatuiruotėmis su lietuviška simbolika ar žodžiais.

Nepamirštama patirtis Dainų šventėje

Reikšmingi ir įsimintini bendruomenei tapo 2018-ieji – Argentinos „Nemunas“ atvyko į Lietuvą dalyvauti šimtmečio Dainų šventėje. Daugumai kolektyvo narių tai buvo pirmasis kartas, kuomet jie apskritai lankėsi Lietuvoje. Vyras prisimena įspūdingą, itin stiprias emocijas sukėlusį Tautiška giesme, šokiais bei apkabinimais lydimą delegacijos pasitikimą oro uoste. Tuomet daugelis negalėjo sulaikyti ašarų.

„Aš daugybę metų planavau tą kelionę… Dalyvauti Dainų šventėje, koncertuoti Lietuvoje visada buvo mano svajonė“, – prisipažįsta J. Kalvelis. Nors visas pasiruošimas buvo sunkus ir reikalaujantis nemažai pastangų, o ir repeticijas nuolat merkė smarkus lietus, ceremonijos diena paliko jį be žodžių. „Sunku paaiškinti tą jausmą, esi kaip danguje – dar daugiau svajoti apie šokius, lietuvybę negali“, – sako tautietis. Tai buvo unikali galimybė Argentinos lietuviams drauge su tūkstančiais kitų lietuvių patirti istorinę, protėvių dvasia, šokiais bei dainomis alsuojančią Lietuvą ir prisiliesti prie savo šaknų gimtojoje prosenelių bei senelių žemėje. Šio istorinio įvykio metu Nemuniečiai sulaukė itin didelio žiniasklaidos dėmesio. „Buvo didelė banga. Visi žinojo apie Argentinos lietuvius – pirmąją delegaciją, kuri atvyko į Dainų šventę“, – jaudinančiomis akimirkomis dalijasi J. Kalvelis.

Viešnagės Lietuvoje metu kolektyvas keliavo po visą šalį. Aplankė Trakus, Panevėžio Kultūros bendruomenių rūmus, pajūrio miestus ir jų kolektyvus, susitiko su savo „broliškuoju“ Kauno technologijos universiteto ansambliu „Nemunas“, aktyviai koncertavo.

Veiklos, kurios vienija

Be šokių, bendruomenės nariai kartu mini valstybines ir didžiąsias metų šventes – vyresnieji moko vaikus dažyti margučius, drauge gaminami bei ragaujami kūčių patiekalai. Taip pat organizuojami protmūšiai, rengiami koncertai, edukacinės istorijos, kultūros bei kalbos pamokos, bandoma įminti juostų audimo paslaptis. Net įsisiautėjusi pandemija nenutraukė klubų veiklų – visi užsiėmimai ir susitikimai persikėlė į virtualią erdvę.

Be to, neeilinė situacija paskatino kūrybiškus sprendimus. Per karantiną gimusi idėja Instagramo platformoje pardavinėti lietuviškus patiekalus greitai sulaukė vietinių ir aplinkinių miestų gyventojų palaikymo. Ši veikla ne tik leidžia bendruomenei garsinti kulinarinį Lietuvos paveldą, bet ir užsidirbti papildomų pinigų. „Argentiniečiams labai patinka mėsa – ypač kiauliena, jautiena, todėl mes gaminame kiaulieną su bulvėmis, kopūstais ir krienais. Taip pat verdame virtinius, kepam kugelius, kibinus“, – patiekalus vardija J. Kalvelis. Pasak vyro, iš pradžių pirmieji patiekalais susidomėjo bendruomenės nariai – lietuvių tėvai, seneliai. Dabar lietuviška virtuve domisi vis daugiau kitataučių, aplinkinių miestų žmonių.

Išsaugoti lietuvių kalbą, auginti patriotišką dvasią, daryti viską, kad senelių pasakojimai ir atsiminimai apie Lietuvą nevirstų istorinėmis dulkėmis – svarbiausias asmeninis Jono ir visos Argentinos lietuvių bendruomenės uždavinys. „Įdėjome daug pastangų stiprindami ryšį su Lietuva, kurdami ir puoselėdami lietuvišką identitetą. Pavyko pasiekti, kad jaunimas įsitrauktų ir rastų savo vietą bendruomenėje. Dabar yra iššūkis visa tai išlaikyti, – sako J. Kalvelis. – Svarbiausia, kad neprarastume kalbos.“

Liveta Burkšaitė