Tremtinė Irena Saulutė: „Niekas nepasikeitė – ir dabar kovotume už Tėvynę“
Viena vyriausių Lietuvoje dirbančiųjų Irena Saulutė Valaitytė-Špakauskienė yra 1941-ujų tremtinė, Laptevų jūros tremtinių brolijos „Lapteviečiai“ narė. Badą, šaltį, skurdą, nežinomybę, artimųjų netektį bei daugybę kitų nepamatuojamų sunkumų išvėrusi moteris muziejaus lankytojams pasakoja apie siaubą, kurį teko patirti mūsų tautiečiams, ištremtiems į Sibirą ir Arkties platybes. Remdamasi Irenos Saulutės pasakojimais, lietuvių kilmės JAV rašytoja Rūta Šepetys, parašė bestseleriu tapusią knygą „Tarp pilkų debesų“, kuri vėliau tapo filmu. Tuo tarpu tikrą ir nesuvaidintą dramą patyrusi Irena Saulutė galėtų būti valios ir patriotiškumo pavyzdys kiekvienam iš mūsų.
Esate viena vyriausių Lietuvoje dirbančių žmonių – jau 27-erius metus kasdien keliaujate autobusu iš Kauno į Rumšiškėse esantį Liaudies buities muziejų ir tris kilometrus link savo darbo vietos jurtos (žeminukės) einate pėsčiomis. Turbūt tikrai matote prasmę savo darbe?
Visų pirma, aš labai pastovus žmogus. Mano nusistatymai tokie patys visą gyvenimą, todėl sulaukus tokio amžiaus niekas nepasikeitė. Visų antra, visą gyvenimą mintimis buvau prie Laptevų jūros, nes ten, įšale buvo likusi mano mamytė. Nei vienai dienelei manęs nebuvo palikusios mintys apie tą vietą. Maždaug 1990-aisiais mes vienas kitą susiradome – visi tie, kurie buvo ten, salose, Ledjūrio pakrantėje. Nutarėme, jog reikia pasistatyti atminimą. Patys niekieno nepadedami taip ir padarėme, o tada pagalvojome, jog reikia ir Lietuvoje pažymėti tai. Muziejuje buvo pastatytas paminklas – toks pats, kaip pakrantėje. Vėliau dar pastatėme jurtą, o tada ten reikėjo kažkam dirbti. Prasmę savo darbe mačiau visą laiką. Atvykę užsieniečiai neturėjo jokio suvokimo apie tai, ką mes patyrėme, o aš dalinausi gyvu liudijimu. Su kiekvienu iš parodos išėjusiu žmogumi, kiekviena širdyje nors kiek įžiebta ugnele, aš matau prasmę savo darbe.
Įdomus sutapimas, jog turite ir gidės diplomą. Jis jūsų rankose atsidūrė dėl noro dirbti šį darbą?
Dešimtmečių dešimtmečiais mano visos mintys buvo apie tai, kaip bet kokiu būdu prasmukti į arktį. Todėl kažkada ir pasirinkau baigti gido kursus, kurie dar tais laikais buvo stipriai politizuoti ir praeiti atranką buvo be galo sunku. Tai turėjo būti mano slaptas ginklas, kuris man leistų nukeliauti ten, kur buvo mano širdis. Žinote, jei nebūčiau turėjusi bent kiek gudrumo, kadaise nebūčiau išgyvenusi. Kai man pavyko baigti šiuos kursus, aš dėkodama direktoriui pasakiau: „Pirma ekskursija į Jakutiją – mano“. Akimirką sustingo, o tada ištarė: „Gerai“. Šis diplomas vėliau man ir pravertė – jau 27-erius metus dirbu Lietuvos liaudies buities muziejuje. Mano kelionė į darbą ir atgal užtrunka apie 3,5 valandos, tačiau jau 16-ka metų kaip nebėra mano vyro, tad namo nėra ko skubėti. O vyras buvo toks kaip aš, mums net žiūrėti nereikėdavo vienam į kitą – ir taip viskas būdavo aišku.
Kai su mama ir broliu atsidūrėte viename traukinio vagone, buvote dar visai jauna mergina?
Vos 12-kos metų. Kokia ten mergina, aš dar indėnus žaidžiau. Aš buvau dar visiškas brolio bendražygis. Jo paunksmėje klestėjau su vigvamais, tomahaukais ir vaikiškomis žulikystėmis. Viskas užgriuvo 1940-aisiais, kada mes pradėjome slapstytis, jog nesuimtų tėvelio. Visur aplink dingdavo žmonės, ryte liedavosi šeimų ašaros ir skaudūs telefono skambučiai. Nors dabar kai kuriems atrodo, jog mes telefonų neturėjome (šypsosi). Lietuva buvo ta pati ir nebuvome apsnūdę, tačiau taip nutiko. Tą akimirką, kai tau viską atima ir tu sėdi vagone, vos per vieną sekundę tampi visiškai kitoks. Kai nuo tavęs atplėšia tėvelį, tu pasidarai dešimtmečiais augesnis. Tada tu pats daraisi parama mamytei, nes esi nebe vaikas. Manęs kartais klausia, kas padėjo mums, vaikams, kai mirė mamytė. Net dabar žmonės neįsivaizduoja, į ką pavirsdavo vaikai tokiomis sąlygomis. Apie kokią vaikystę kalba gali eiti? Širdyje tu būni Lietuvoje, matai jos saulę ir laukus, namus, bet kiekvieną akimirką kovoji ne tik už savo, bet ir artimųjų gyvybę.
Turbūt todėl ir vadinate jaunimą neišmatuojamais didvyriais?
Taip, nes nei vienas nežinome, kokia jėga juose glūdi. Mano tėtis buvo kaip koks pranašas. Kai tris dienas raudojome tėvelio atsiklaupę ant vagono grindų, aš pasinaudojau pasitaikiusia žaibiška proga. Naujojoje Vilnioje kareiviui pravėrus duris, praslydau pro plyšį ir pasileidusi bėgti ėmiau šaukti: „Valaitis, Valaitis“. Mačiau krūvas vagonų, žmones iškišusius galvas ir besidairančius saviškių, prakaituotus kūnus ir paklaikusias akis. Aš tiesiog jaučiau, jog tėvelis yra kažkur tame traukinyje. Taip jį šaukdama ir radau. Kol mane pačiupo kareivis, spėjau išgirsti paskutinius jo žodžius, ištartus įsispraudus per plyšį. Žinote, ir maldos žodžius kartais užmirštu, o tėvelio žodžių jau niekada neužmiršiu, galiu atkartoti žodis į žodį: „Gal mamytė gaus valgyti“, – pasakė nusiimdamas žiedą. „Tu valgyk žolę ir aš valgysiu žolę, mes turim pasimatyt“. O tada pridūrė: „Pasakyk Romui, kad nuo dabar vietoj manęs jis turi rūpintis mamyte ir tavimi“, o tada jau mane už kalnieriaus pačiupo kareivis. Nuo tos akimirkos brolis Romualdas pavirto į tėtį ir vyrą, kuris visko atsisako dėl kitų, nors iki tol jis buvo tik išdykęs gimnazistas, kuriam galvoje buvo krepšinis.
Jūsų mamytei išgyventi nepavyko, tačiau vis tiek, po daugybės metų, sugebėjote ją palaidoti Lietuvoje?
Net ir nuolat kūrenant jurtą, temperatūra joje pakildavo tik iki -2 laipsnių. Nuo tamsos, šalčio ir ligų mirė daugybė žmonių – jau pirmą žiemą išmirė daugiau nei trečdalis. Mūsų mamytė 2 metus nuo gulto neatsikėlė – buvo vieni griaučiukai su oda. Nors ją išvežė 39-erių, jauną, gražų žmogų. Po daugybės metų 1989-aisiais, ekspedicijos metu mums pavyko rasti prieš keturiasdešimt trejus metus mirusios mamytės kapą. Aštuoni vyrai pusantros paros grumstelį po grumstelio kalė amžinojo įšalo žemę, kol pasiekė karstą. Atidengus jį, visi pamatėme, kad šaltis užkonservavo palaikus ir mamytė atrodė lygiai taip pat, kaip savo mirties dieną – jauna šviesiaplaukė. Prieš pat mirtį nuo jos veido išsitrynė visa kančia ir ji atrodė tokia pat jauna.
Pasitaiko skeptiškų nuomonių, jog dabar lietuviai visai kitokie ir nebekovotų už savo Tėvynę. Ar sutinkate?
Eitų tuntais ir užsimerkę, niekas čia nepasikeitė ir nereikia čia būti jokiu pranašu, kad tai pasakytum. Visų pirma, aš matau, kaip dega mūsų jaunimo akys. Net ir tie, kurie dabar vaidina visokius skeptikus, eitų ir kovotų už Tėvynę. Aš, savo pačios akimis, žinoma, ne vienu metu, susidūriau su 7 kartomis – kažkas pagalvotų, jog 7 kartos tai viduramžiai (juokiasi). Kokie dar viduramžiai, savo pačios akimis suskaičiuoju iki 7 – nuo promočiutės iki mano pačios proanūkių. Jau iki kruvinosios bangos mūsų namuose apie Tėvynę Lietuvą buvo kalbama labai pagarbiai ir su meile, niekas nepasikeitė ir dabar.
Ar pamenate, kada pagaliau pasijutote laisva?
Tas pojūtis neatėjo iš karto. Rezultato niekas nežinojo, reikėjo dar pakovoti, tačiau dvasia jau skrajojo. Veiklos ir svajonių tuo metu buvo daug. Ir dabar švenčiame visas tautines šventes iš visos širdies. Einame į karo muziejų, prezidentūrą, susitinkame draugus. Su vyru net ir sovietmečiu, niekam nieko nepasakodami, švęsdavome lapkričio 23 d. – Kariuomenės dieną. Net ir sovietmečiu turėjome įvairių knygų, ieškojome informacijos, atidžiai viskuo domėjomės. Pavyzdžiui, aš labai mažai žinojau apie tėvelius, daugybę metų ieškojau visokios informacijos. Vieną žiemą net visus kariuomenės įsakymus perskaičiau. Sekiau tėvelio pėdomis. Mūsų kariuomenė juk fiksavo kiekvieną savo žingsnį. Beje, lygiai taip pat ir partizanai – neįsivaizduojamomis sąlygomis, bunkeriuose ar palėpėse, ištisi tomai jų įsakymų ir veiksmų užfiksuota ant popieriaus. Todėl kai išgirstu vadinant partizanus banditais, visada pasiūlau paskaityti šiuos atrestauruotus, į knygas sudėtus jų dokumentus, užrašus. Kai žinai, jog tai rašė žmonės, kurie yra žuvę ir jau tuo metu žinojo, jog žus vardan Lietuvos, tačiau vedė kanceliariją ir viską fiksavo ateities kartoms. Mes su vyru švęsdavome Kariuomenės dieną ir nepraleidome nei vienų metų, kaip gali to nepaminėti?
Ko palinkėtumėte Lietuvai artėjančių valstybinių švenčių proga?
Turėti tą dvasią ir tą šviesą, kurią turėjo net mūsų protėvių protėviai. Kurie sugebėjo atsilaikyti prieš tiek daug negandų, išlaikyti ir subrandinti. Tą Vasario 16-ąją sugebėti susitelkti ir pasirašyti valstybės atkūrimo aktą, o ką jau kalbėti apie Kovo 11-ąją… Tai reiškia, jog mūsų dvasia visą laiką buvo tokia – be jokio kompromiso, pesimizmo – reikės ir bus. Šypsokimės visi, ko gi raudoti? Jeigu ne visa ši koronos situacija, tai pasižiūrėkit – tikrai Lietuva klesti. O ir tie koronos reikalai kažkada baigsis, tad neniurzgėkim ir nedejuokim. Labai nemėgstu niurzgančių, ant jaunimo burnojančių. Nereikia ant jų rėkt – tada jie nuostabūs. Nors gal čia tik mano bėda, jog turiu daugiau jaunų draugų, nei tokių kaip aš (juokiasi). Žinote, kai kas nors apie 80-metę pasako, jog ji senutė, aš pagalvoju – Dieve, kad kas man duotų tokį amžių, tai kokia aš jauna jausčiausi! Jeigu jau nieko negalime, tai džiaukimės šia akimirka.
Iveta Leščinskaitė
