Pažinti iš naujo: Irena Šeputienė

Šiuo metu mums visiems trūksta artimesnio bendravimo ne tik su pažįstamais, draugais, bet ir giminėmis, kitur gyvenančiais vaikais. Ne mažiau, aišku, esame pasiilgę kultūrinių renginių, pokalbių bendraminčių rate, aktyvios veiklos ne virtualiame formate. Pasikalbėkime apie tai.

Pirmiausia nuo savijautos – kadangi esate vyturys, kaip pradedate dieną? Medituojate, skaitote, svajojate? Kokia svarbiausia Jūsų gyvenimo knyga? Viena ar kelios?

Taip, aš vyturys. Tai reiškia, kad anksti užsimanau miego, bet anksti ir pabundu. Ankstyvas rytas – pats maloniausias laikas, kai gali pasiklausyti tylos. Nemėgstu gulinėti lovoj atmerktom akim, todėl iškart ir keliuosi. Pirmutinis žvilgsnis – pro langą į kiemą. Juk įdomu, kas lauke dedas, koks oras. Priešais esančiame name gyvena kaimynė (ar kaimynas?) irgi vyturys. Jei matau šviesą jų lange, tai tyliai pasakau „labas“. O toliau seka nusistovėjusi tvarka: puodelis rytinės kavos ir porą valandų praleidžiu prie skaitomos knygos.

Neįsivaizduoju savo gyvenimo be knygų, perskaičiau daugybę. Jų tematika keičiasi kartu su amžium ir patirtim. Vaikystėj dievinau pasakas. Prisimenu puikią knygą „Tūkstantis ir viena naktis“. Paskui sekė serijos „Drąsiųjų keliai”. Skaičiau viską, ką tik gaudavau. Net pasišviesdama prožektorium po kaldra, kai tėvai neleisdavo ilgai vakaroti. Buvo tikrai nepatogu, todėl greit lioviausi.

Labai mėgstu pasakojimus apie keliones, archeologiją, dingusias civilizacijas. Pastaruoju metu susidomėjau knygomis su filosofijos prieskoniais – apie gyvenimo esmę, savęs ieškojimą ir pažinimą. Paminėsiu Polo Jango „Kryžkeles“, „Trobelę“, „Ievą“, J.Gaižausko „Dievas su šlepetėmis“. Domiuosi ir detektyvais. Tik nemėgstu saldžių meilės romanų.

Girdėjau tokį posakį – žmogus, kuris neskaito knygų, nugyvena tik vieną gyvenimą, o kuris skaito – daug gyvenimų. Šventa tiesa, nes skaitant susitapatini su herojum, bandai jį suprasti, gyveni jo jausmais ir lūkesčiais.

Dauguma jūsų pažįstamų žino, kad galite vadinti save rašytoja, jau išleidote poezijos ir prozos knygą „Lietaus spalva“, esate knygos vaikams „365 pasakos prieš miegą“ bendraautorė. Malonu pridurti, kad ten išspausdintas didžiulis pluoštas originalių jūsų pasakų, taip pat esate  Šilutės TAU literatų leidinių „Tolstančio laiko lašai“ ir „Kai laisvi vaikščiojo tik debesys“ bendraautorė, dažnai randame jūsų novelių žurnale „Savaitė“. Labai savitas jūsų kūrybos bruožas – šmaikštus, žaismingas žodis ir subtilus lyrinis stilius. Tarsi du skirtingi žmonės viename. Kaip ši dermė susiformavo?

Rašytoja aš savęs tikrai nedrįstu vadinti. Tiesiog savaime atsirado poreikis rašyti ir tiek. Kai viską išpasakosiu ir viską aprašysiu, tada gal patylėsiu.

Dėl rašymo stiliaus. Šiais neramiais laikais mūsų visų gyvenimas ir taip liūdnokas. Kas beliko – vaizdas pro langą, oras per kaukę. Todėl savaime norisi parašyti kažką šmaikštesnio, linksmesnio. Taip ir pati pasijuntu geriau, ir skaitytojams labiau patinka. Savotiška žodžio meditacija.

Labai džiaugiuosi, kad keli mano eilėraščiai įgavo naują pavidalą – tapo romansais pagal Tatjanos Petravičienės sukurtas melodijas.

Kaip jūsų akyse kito Šilutė? Kas miela dabartyje, ko galbūt ilgitės iš senojo jos veido? O gal svajojate grįžti į jaunystės miestą? Kokioje veikloje dar norėtumėte išbandyti save?

Šilutėje gyvenu apie keturiasdešimt metų. Per tą laiką miestas labai pasikeitė. Pamenu, toj vietoj, kur dabar gyvenam, riogsojo medinis daugiabutis. Aplink plytėjo daržai, kapstėsi vištos ir lojo šunys. Kadangi mūsų butas kooperatinis, tai jau iš anksto žinojom, kurioj vietoj bus pastatytas namas. Ta teritorija tapo vos ne pačia lankomiausia miesto vieta – vis eidavom su vyru pažiūrėti, ar buldozeriai nenušlavė nuo žemės paviršiaus seno trobesio, ar nedygsta mūrinuko sienos.

Paskui, kai įsikėlėm į naujus namus, svajojom, kad greičiau išasfaltuotų gatvę, nes reikėjo maknoti per purvynę vos ne iki kelių.

Seni laikai. Kai esi jaunas, tai ne tik jūra iki kelių, bet ir balos nebaisios. Daug naujų rajonų per tą laiką išdygo. Miestas išgražėjo. Džiaugiuosi naujai įrengtais skverais, pasivaikščiojimo taku palei Šyšą. Tik dėl senojo parko prie stadiono vis dar širdį skauda. Turim tokią gražią žalią oazę, bet esam ją siaubingai apleidę. Valdžia galėtų nors miestiečių talką suorganizuoti – pati pirma eičiau pasidarbuoti su grėbliu ir šluota.

Į Vilnių kol kas neketinu grįžti, nors kažkaip pradėjau jo ilgėtis. Norėčiau pažinti iš naujo. Bet, kaip sakoma, niekada nesakyk niekada.

Dar keletą žodžių apie kūrybą? Pagal profesiją esate ekonomistė: kada pajutote norą ar būtinybę rašyti?  Kaip tai įvyko? Ar ruošiate naują knygą? Kokia jos vizija?

Kaip jau minėjau anksčiau, poreikis rašyti atsirado tiesiog savaime iš niekur. Matyt, daug neišsakytų žodžių susikaupė. Negana juos parašyti ir sau pasilaikyti, reikia, kad ir kiti paskaitytų. Antraip viskas neturi prasmės. Taip gimė knyga „Lietaus spalva“. Apie antrą knygą kol kas negalvoju, nors eilėraščių, manau, ir jai užtektų. Tik pati kūryba šiek tiek pasikeitė. Anksčiau vyravo emocijos, dabar daugiau pamąstymų.

Abu TAU literatų leidinius iliustravo dailės būrelio nariai, jūs viena iš jų. Pastaruoju metu gana intensyviai tapote. Gal naujoji knyga bus iliustruota jūsų pačios darbais, o gal surengsite autorinę parodą? 

Noras tapyti atsirado taip pat spontaniškai, kaip ir noras rašyti. Kiek tai truks – nežinau. Viską darau savo malonumui. Keli mano darbai jau buvo eksponuoti dailės studijoje „Atrask save“. Šiuo metu Aurimo Liekio dėka feisbuko paskyroje veikia virtuali dailininkų – mėgėjų darbų paroda.

Kalbėjomės apie taip vadinamus „aukštuosius“ dalykus, bet pirmiausia esate moteris, žmona, mama. Kaip sukatės šiame rate? Ar daug laiko praleidžiate virtuvėje? Ar turite savo firminį patiekalą? Apskritai, kokią vietą jūsų gyvenime užima buitis, šeima, sodas, draugės?

Virtuvė nėra mano gyvenimo „vinis“. Jei tik būna galimybė nuo jos išsisukti – taip ir darau. Tik kai atvažiuoja šeimyna (o jinai didelė), tada, galima sakyti, apsigyvenu virtuvėj. Juk reikia palepinti ir vaikus, ir anūkus. Sodą irgi turime, smagu ką nors savo užsiauginti, paukščiukų paklausyti ir pamedituoti po medžiu. Kol leis sveikata, vaidinsiu sodininkę – daržininkę.

Ko tikitės iš 2021 metų? Ko palinkėtumėte kaimynams ir visiems šilutiškiams?

Tikiuosi, kad 2021 metai nebus tokie, kokie buvo 2020-ieji. Visiems norėčiau palinkėti kantrybės, pakantumo ir tarpusavio supratimo. Tik taip galėsim įveikti mus ištikusias negandas.

Ačiū už pokalbį. Linkime naujų idėjų, įdomių bičiulių ir gyvenimo džiaugsmo.

Ireną Šeputienę kalbino Irena Arlauskienė ir Birutė Morkevičienė