„Senjorai nešvaisto“ dalyvė Vida: „Nešvaistyti svarbu kiekviename žingsnyje“

Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, susidaro didžiuliai kiekiai atliekų, kurios yra kenksmingos mums patiems, gyvūnams ir gamtai. Neatsakingas žmonių elgesys jau negrįžtamai pakeitė mūsų planetą – išnyko daugybė augalų ir gyvūnų rūšių, o atliekų kiekis glaudžiai susijęs su mūsų vartotojiškumu. Vien aprangos pasirinkimas dabar toks didelis, jog neretai rūbas atsibosta panešiojus jį vos kelis kartus, o tada net nesusimąstę keičiame jį nauju.

Visgi, taip elgiasi ne visi – konkurso „Senjorai nešvaisto“ dalyvės senjorės Vidos Juškienės išradingumui ribų nėra. Moteris, užsiimdama rankdarbiais, panaudoja nebentinkamus pagal paskirtį naudoti daiktus, o vienas netikėčiausių jos sprendimų – senas pėdkelnes paversli siūlais kilimėlių gamybai.

Išradingumo buityje mokė mama

Karantinas sode

Pensininkė Vida užaugo Utenos rajone, gražiame Aukštaitijos Leliūnų miestelyje, kur, kaip sako, namuose šeimininkavo net trys moterys – Vida, jos sesuo ir mama: „Nebadavome, bet ir nebuvome pernelyg turtingi. Mamytė, augusi 13-os vaikų šeimoje, anksti išmoko siuvėjos amato, kurio ir mus išmokė. Mums augant namuose nuolatos dūzgė „Singer“ siuvimo mašina ir skambėjo liaudies dainos. Mamos giminaičiai buvo labai muzikalūs – tai persidavė ir mums. Brolis grojo akordeonu, gitara, o mes su sesute dainuodavome duetu“, – apie vaikystę pasakoja Vida.

Labiausiai moteris sako esanti dėkinga mamytei, kuri su meile ir nepaprastai išradingai vaikus ruošė gyvenimui, o mokykloje moteris išmoko rankdarbių bei sodininkystės: „Norėdami būti išskirtiniai ir gražūs, patys susigalvodavome ir pasigamindavome sau papuošalus, drabužius. Net ir dabar, jau būdama senjore, esu dėkinga mokytojams, kurie, negailėdami savo laiko, mus mokino austi tautines juosteles, megzti ir kitų darbų“, – prisimena konkurso dalyvė.

Karantino idėja – kilimėlis iš pėdkelnių

Vida sako, jog per gyvenimą patyrė ne vieną sunkų likimo išbandymą, tačiau nestokoja optimizmo ir juokiasi, jog ne veltui yra gimusi balandžio mėnesį – po avino ženklu, todėl per gyvenimą visada iriasi ragais – tik į priekį ir pirmyn.

„Aš niekada nepasiduodu, jei jau liūdžiu, tai tik giliai širdyje, – sako moteris ir priduria, jog karantinas taip pat nepaskatino jos liūdėti. – Nors daug laiko praleidžiu namuose, bet vis galvoju – juk greit pavasaris, laukia sodas, darbai jame. Nepasiduosiu virusui. Prisiminiau mamytės pamokymus, kaip galima, neišeinant iš namų, rasti nusiraminimą, užmarštį visoms buvusioms gyvenimo negandoms. Kurti, dirbti, džiaugtis rezultatais.“

Kilimėlis iš kojinių

Dėl karantino apribojimų Vidai ir kilo mintis surasti veiklos, kuria galėtų užsiimti niekur neišeidama iš namų. Kadangi veikė ne visos parduotuvės, senjorė sumanė panaudoti priemones, kurias netikėtai rado namuose tarp jau netinkamų naudoti daiktų.

„Sintetinės pėdkelnės išmestos dar ilgai nesuyra ir teršia aplinką, mėtosi sąvartynuose, tad man kilo mintis – paėmusi jau netinkamas nešioti pėdkelnes, jas sukarpiau juostelėmis ir su vąšeliu nusimezgiau kilimėlį prie durų. Panaudojau rusvas, juodas bei baltas pėdkelnes ir man gavosi ne tik gražus, bet ir naudingas, patvarus daiktas. Nusidėvės labiau – nusimegsiu naują, o šį nuvešiu į sodą, kur galutinai jį sudėvėsiu“, – įdomia pakartotinio naudojimo idėja dalinasi senjorė.

Pasibaigus karantinui planuoja piešinių ant kartono parodą draugėms

Karantinas paskatino kaunietę ieškoti ir daugiau sprendimų. Dar vaikystėje mėgusi braižyti, piešti, Kalėdų proga sau ir anūkei nupirko dažų, teptukus ir molbertą, tačiau pasibaigus drobei, susidūrė su sunkumais, kuriuos išradingai išsprendė panaudodama atliekas.

„Kadangi karantino metu nepavyko įsigyti drobės, panaudojau dėžių kartoną. Iš pašto dažnai gaunu siuntinių, taigi, pagalvojau, jog tai puikus būdas panaudoti kartoną dar kartą, o ir kur kas pigiau. Jei anksčiau neturėjau galimybės mokytis dailės, tai dabar turėdama laiko namuose, galiu tobulėti piešdama ant dėžių kartono“, – pasakoja Vida, kuri įkvėpimo semiasi iš senų fotografijų, žmonių portretų.

Ant kartono moteris nutapė ir savo anūkę, ir gerą pažįstamą dainininkę Nijolę Tallat-Kelpšaitę, o piešiniais žada apdovanoti ir drauges. „Taip ir bėga mano dienos ilgesyje susitikimų su draugėmis, kurioms pažadėjau piešinių parodą sodo namelyje, šventę su šviežiomis sodo gėrybėmis. Jei patiks kas iš mano meno, būtinai joms padovanosiu, o dabar galvoju, ką dar čia pasiūti – juk karantinas ne amžinai, o mes – moterys – turime visada gražiai atrodyti, ir visai nesvarbu, kiek tau metų. Juk mes tokios išradingos – ir iš kirvio sriubą išvirtume, jei tik reiktų“, – juokiasi senjorė.

Veikla padeda nesijausti vieniša

Žvelgdama į kabančius ant sienos savo, sesers bei mamos siuvinėtus paveikslus, dengdama stalą pačios megztomis staltiesėmis, Vida sako sugrįžtanti į jaunystę. Ji ne tik rankdarbiais užsiėmė, bet ir poeziją kūrė, dainavo, šoko.

„Net septynerius metus folkloro ansamblyje „Sodyba“ praleidau, o jau būdama pensijoje, draugių pakviesta, pradėjau lankyti A/S „Kauno senjorai“ renginius. Esu valdybos narė, „Eigulių“ grupės seniūnė, – apie savo veiklas pasakoja Vida ir priduria, kad ten senjorai niekada nesijaučia vieniši. – Vieni kitus palaikome, turime nepaprastai gražias vakarones, pasišokimus, dainuojame, keliaujame po Lietuvą ir užsienio šalis – visa tai mus labai suartino. Dabar labai laukiu karantino pabaigos, kad vėl galėtume susieiti ar keliauti. Bendravimas man labai svarbu, tiek energijos turiu todėl, kad turiu daug draugų.“

Nešvaistyti svarbu kiekviename žingsnyje

Panaudoti plastikiniai indeliai puikiai tinka daiginimui

Vida taip pat sako, jog jos nekantriai laukia sodo darbai, kur veikli moteris taip pat apgalvoja, kaip geriau išsisukti be reikalo neperkant naujų daiktų – kartonines dėžutes panaudoja svogūnams auginti, o plastmasines pakuotes, likusias nuo grietinės ar mėsos, panaudoja uždengti besikalančius pipirų, pomidorų, moliūgų daigelius šiltnamyje. „Nešvaistyti, žinoma, stengiuosi todėl, kad norisi pataupyti pinigėlius, bet pagrindinė priežastis yra ta, jog esu taip pratusi. Mes taip augome, jog reikėjo taupyti, prasimanyti iš to, ką turi, būti išradingiems, todėl taip lengvai visko į šiukšlių dėžę nemetame, panaudojame dar ne kartą. Taip pat ir maistą vertiname, sunaudojame nešvaistydami“, – pasakoja konkurso dalyvė.

Vida dalinasi, jog keliaujant po Egiptą ar Graikiją, ją labiausiai nustebino besimėtančios šiukšlės: „Palyginus, Lietuvoje pakankamai švaru, žmonės žino, jog šiukšlindami teršiame aplinką, tačiau labai liūdna matyti užterštus vandenis, kuriuose plaukioja plastmasės atliekos. Visada stengiuosi šiukšles rūšiuoti ir mesti į tam skirtus konteinerius, o maisto atliekoms sode turiu kompostui skirtą vietą, tad vėliau galiu natūraliai patręšti daržoves. Nešvaistyti svarbu kiekviename žingsnyje. Norisi, kad Lietuvoje turėtume gražią aplinką, visada smagiau kvėpuoti tyru oru, matyti gražią gamtą… Juk aš augau Aukštaitijoje, apsupta nuostabios gamtos, tad tai man turi didelę reikšmę“, –pasakoja Vida.

Iveta Leščinskaitė 

Konkursas „Senjorai nešvaisto“ yra nemokamo žurnalo aktyviems senjorams „60+“ ir pirmosios bei didžiausios licencijuotos pakuočių tvarkymo organizacijos Lietuvoje „Žaliasis taškas“ iniciatyva, skirta ne tik skatinti pačius senjorus tinkamai rūšiuoti atliekas, bet kartu savo asmeniniu pavyzdžiu parodyti visuomenei, kaip senus daiktus galima prikelti naujam gyvenimui, taip prisidedant prie aplinkos išsaugojimo.