Orestas ir Džilda Vaigauskai: „Mes visą laiką stovim ant skyrybų slenksčio“
2020-uosius metus, rodos, būtų galima vadinti skyrybų metais. Skirtingais keliais pasuko daugybė net ir tvirčiausiomis laikytų porų. Natūraliai kyla klausimas: kaip šiame beprotiškame ir pagundų pilname pasaulyje nepatekti į skyrybų spąstus, išsaugoti santykius ir aistros žiežirbas ilgus metus? Apie tai ir dar daugiau kalbamės su šmaikščiaisiais, geros nuotaikos ir humoro jausmo nestokojančiais Lietuvos estrados šviesuliais, jau beveik keturis dešimtmečius pora ne tik gyvenime, bet ir scenoje, Orestu ir Džilda Vaigauskais.
Nors ir esate didelės žvaigždės Lietuvos estrados padangėje, tačiau galbūt tarp mūsų skaitytojų yra tokių, kurie nėra apie jus girdėję. Tad gal galėtumėte trumpai prisistatyti (kas esate, ką veikiate)?
Orestas Vaigauskas: Nesąmonė. Esame legendinės legendos iš Kauno, ar gali būti, kad kažkas nėra apie mus girdėjęs? Ar tie žmonės gyvena paralelinėse visatose?
Džilda Vaigauskienė: Teisingai tėvelis sako. Mūsų pora juk faktiškai yra įkvėpusi visą lietuvišką estradą, visos tos dainos, visi tie auksiniai šlageriai, gi tikrais faktais paremti. O faktai, tai iš mūsų su Orestu gyvenimo.
O.V.: Taip, savo laiku draugavome su visu lietuvių estrados žvaigždynu. Gorbulskis, Raudonikis, Žlibinas, Gaulė – visi iš vieno restorano, taip sakant. Paryčiais grįžti su kompanija namo ir prasideda kūryba. Gaila, kad tas laikas baigėsi.
Dž.V.: Taip, o po to mums visko teko išgyventi. Net į Čikagą su Orestu buvom emigravę.
O.V.: Bet nusivylėm. Nesužavėti ta Amerika. Pradžioj su mamuku dar bandėm palei profesiją ieškotis darbo, bet paskui supratom, kad talentų Amerikai nereikia.
Dž.V.: Taip, sunki dalia mums su vyru teko. Gerai, kad grįžom atgal į Lietuvą. O čia mus pastebėjo prodiuseriai Mickevičius su Stasiulyte ir į televiziją prastūmė.
Labai įdomu sužinoti, kaip ir kur susipažinote?
O.V.: Kauno filharmonijoj. Ten Džilda dirbo pranešėja, kur iš papkės skaito, kas muziką ir žodžius parašė. O aš su žmona tąsyk į koncertą atėjau. Žmona užsnūdo, o aš susidomėjau mergička ant scenos. Radau kišenėj servetėlę, užrašiau vardą, darbo telefoną ir tokį delikatną intymų piešinuką pripiešiau. Liepiau pasiųst per eiles iki scenos.
Dž.V.: Aš tai iškart jį pastebėjau, o kai raštelis man atėjo, išraudau visa, išbėgau į kulisas. Išsivynioju aš tą raštelį, žiūriu ir staiga toks suvokimas atėjo – nu mano žmogus!
O.V.: Tai tą patį vakarą karštai ir susipažinom.
Kuo sužavėjote vienas kitą?
O.V.: Pradžioje man Džilda gi pasirodė tokia pilka pelytė, plokščia, neišraiškinga, nedidelė gražuolė, beveik, sakyčiau kūtvėla čiučiundra kažkokia, bet… Aš joje, kaip kūrėjas, kaip skulptorius, kaip tas Zurabas Ceritelis, pastebėjau dėkingą medžiagą, gerą molį, iš kurio galėsiu nulipdyti savo svajonių moterį. Mano pirmoji žmona Rosita, jei atvirai, tai buvo pasakiška gražuolė, nei pridėsi, nei atimsi. Išbaigtas kūrinys. Todėl man buvo nuobodu su ja. O čia – tokia galimybė iš bjauraus ančiuko gražuolę gulbę nulipdyti. Toks šansas. Ir aš pasinaudojau galimybe. Į šitą moterį tiek pinigų sukišta, kad net nepadoru garsiai tuos skaičius įvardyti. Bet rezultatas pritrenkiantis – tokia Merlin Monro ir Brižit Bardo viename.
Dž.V.: O mane tai sužavėjo Oresto gabaritai.
Kiek laiko jau esate kartu?
Dž.V.: Jau trisdešimt septynerius metus. Neseniai atšventėm su tėveliu špižines vestuves.
O.V.: Tiesą pasakius, mama, kartu mes, tai ne tiek daug laiko ir praleidom. Jei prisimintume tą epizodą, kai tu septyniolika metų ant baltų arklių jojai… Kol aš vaikams kiaušinienes kepiau po koncertų namo parlėkęs.
Dž.V.: Neprimink, Orestukai. Aš tau visą gyvenimą būsiu dėkinga, rankas kojas bučiuosiu.
Koks gi tas paslaptingasis jūsų ilgalaikių santykių receptas?
Dž.V.: Mes visą laiką stovim ant skyrybų slenksčio.
O.V.: Taip, žmona bardačioke visada skyrybų dokumentus paruošusi vežiojasi. Ten tik parašų trūksta. Jei tik koks konfliktas, tais dokumentais man panosėj pamojuoja ir viskas baigiasi.
Dž.V.: Labai gera priemonė, visoms poroms rekomenduoju.
O.V.: Plius, visas turtas ant abiejų užrašytas. Ir investicijų į žmoną gaila. Kaip gi dabar visus tuos iškilimus atsidalinsi skyrybų atveju?
Ar pavydas dažnas svečias jūsų kasdienybėje? Kaip su tuo tvarkotės?
O.V.: Turiu labai supratingą žmoną, kuri mane visada palaiko. Aš, kaip profesorius, dažnai grįžtu iš įskaitų su tom studentėm nusiplūkęs, nuo kojų nusivaręs. Tai žmona man masažą padaro, arbatos išverda ir anei jokio priekaišto. Net kai estradoj po koncertų gerbėjos grimerinėj man plunksnas kedendavo, nei karto nesu priekaišto išgirdęs. Auksinė žmona!
Dž.V.: O kaip kitaip, vyras gi profesorius, gražuolis, dainininkas. Tai visos kariasi ant kaklo. O man, kaip sakoma, akys nemato, širdis neskauda. Kur jis ras kitą tokią?
Ar dažnai pykstatės? Kaip susitaikote po barnių?
Dž.V.: Kartais net specialiai susipykstam, nes labai mėgstam su Orestu po to susitaikyti.
O.V.: Taip, konfliktai mus įelektrina. Labai aistra sukyla. Tai susipykę, jei galimybės ir sveikatos stovis leidžia, dažnai ir ne po vieną kartą susitaikom.
Jeigu turėtumėte burtų lazdelę, kokią vienas kito savybę norėtumėte pradanginti ir kokią norėtumėte pridėti?
Dž.V.: Man mano Orestas tai patinka toks, koks yra. Gaila, tik kad jam vairavimo pažymėjimas atimtas. Va tas tai nervuoja. Važiavo vieną kartą iš baliaus su promilėm.
O.V.: Ane? Kam čia tas praeities nuoskaudas į dienos šviesą kelti? Aš tai norėčiau, kad mano Džildutė pamirštų, kaip daržoves vakuoti. Nu tokia negabi ant šito. Bet aš tyliu kaip žemė kantriai ir nieko nesakau.
Dž.V.: Apsimesiu, kad negirdėjau. Namuose išsiaiškinsim.
Ar priskirtumėte save senjorų amžiaus kategorijai? Kodėl?
O.V.: Kad mums dar pelenai nebyra. Mes su mamuku dar labai energingi.
Dž.V.: Taip, skaityk, šešta jaunystė dabar mums prasidėjusi.
Nepaisant amžiaus, trykštate jaunatviškumu – kas jums jo suteikia? Galbūt turite patarimų kitiems senjorams, kaip išlaikyti jaunatvišką energiją ir išvaizdą?
O.V.: Žinokit, niekas taip nepadeda, kaip…
Abu: …Geras seksas.
Jūs nevengiate seksualumo tematikos, o ir patys trykštate seksualine energija, tad ką atsakytumėt tiems, kurie sako, jog po 60 intymumas nereikalingas?
O.V.: Nesąmonė. Seksualinė energija žmogui yra kaip benzinas mašinai. Neįpilsi – nevažiuosi.
Dž.V.: Baisiausias dalykas, kuris su amžiumi atsitinka, tai kaip toj Stasio (red. pastaba Povilaičio) dainoj, kur Bložės tekstas – būki man šešėliu, būki mano broliu. Kodėl broliu? Aš vyro noriu, o ne brolio!
O.V.: Teisingai! Baisiausias dalykas, kai per ilgus santykių metus vyrai transformuojasi į brolius. Su broliu, tai aišku, kad jokio sekso.
Kaip su laiku keitėsi jūsų santykiai, samprata apie juos?
O.V.: Su metais atsiranda daugiau tolerancijos. Va, prieš porą metų padariau didžiausią klaidą gyvenime, išleidęs žmoną į šokių pamokas pas Meškauską. Po pusmečio matau, kad žmonai nuo šokių pilvas ne nukrito, o užaugo.
Dž.V.: Aš nežinau, per kur jis ten įlindo, kaip, kada jis sugebėjo, nes mes tik nekaltai, tik sambas ten visokias šokom.
O.V.: Akimirką buvau įsiutęs, kai sužinojau, kad ji laukiasi. Net iš namų išvijau. Bet, tik iki vartelių. Nu kur ji eis, sena boba, su tuo kraičiu, kas ją paims, kas išlaikys? Liepiau parvesti tą Meškauską, davėm jam kambarį viršuj. Taip ir gyvenam. Dabar ar žolę nupjaut, ar malkų pakapot, ar į parduotuvę subėgiot, turim užvadėlį.
Dž.V.: Labai mano vyras tolerantiškas.
Ar kada nors esate buvę užsiregistravę pažinčių svetainėje? Kaip sureaguotumėte, jeigu jūs, Orestai, arba jūs, Džilda, pamatytumėte vienas kito nuotrauką internetinėje pažinčių svetainėje?
O.V.: Aš tai be nuotraukos ten, anoniz, oi, anonimas, taip sakant.
Dž.V.: Nu žinai, Vaigauskai…
O.V.: Pajuokavau gi, nepyk. Kam man tų svetainių, jeigu tu esi mano namų svetainės didžiausia puošmena.
Artėja didžiausios metų pabaigos šventės. Ar jau pagalvojote, ką vienas kitam dovanosite Kalėdų proga?
O.V.: Vaikai, kaip ir kasmet, tikiuosi, neužgrius, tad mes užsidarysime savaitei ir dovanosime viens kitam save.
Dž.V.: Čia bus geriausia dovana.
Ko palinkėtumėt mūsų senjorams?
O.V.: Palinkėčiau gero sekso. Juk su metais vynas tik taurėja.
Dž.V.: Mylėkite vieni kitus.
Ieva Kazlauskaitė-Ališauskė
