Dėl artimųjų pasirinko tremtį: Marytės Skapienės istorija
Marytė Skapienė – neseniai 90-metį atšventusi ukmergiškė, nemažą dalį savo gyvenimo praleido tremtyje, kur ne tik sutiko savo vyrą, bet ir patyrė sunkių gyvenimo išbandymų – atskyrimą nuo šeimos ir gimtųjų namų, nepriteklių ir alinantį darbą. Šiuo metu Marytė džiaugiasi galėdama gražinti aplinką savo kieme Lietuvoje ir dalintis prisiminimais su ją aplankančiais anūkais.
Maryte, kokia buvo jūsų vaikystė?
1955 m., Igarka
Vaikystėje gyvenome ganėtinai skurdžiai. Esu kilusi iš šešių vaikų šeimos – trys seserys ir trys broliai. Laikėm antis, žąsis. Pamenu, mama kas antrą dieną kepdavo bulvinius blynus. Labiausiai juos ir mėgau, o saldumynų mes nematėm – cukrų tik šventėms laikydavo. Žaislų irgi neturėjom. Vyresnė sesuo padarydavo iš skudurų lėlę – padaro galvutę, suvynioja iš skuduriukų rankytes be pirštų, užriša. Vėliau sukneles siūdavo – iš pradžių lėlėms, o sulaukusi šešiolikos ir man pasiuvo.
Marytė su giminaite Igarkoje
Ką geriausiai prisimenate iš vaikystės?
Atmintyje įstrigę nedaug. Pamenu, kai 1933 m. Gružų kaime statė paminklą, nors man tik treji metukai buvo. Prie paminklo kalbėjo, kad ir Smetona buvo kviestas, bet neatvažiavo, o jo vietoje sesuo Julia dalyvavo. Geriausiai prisimenu pokario metus, bet tuo metu jau buvau paaugusi. Tėvas buvo mobilizuotas, bet greitai grįžo. Kai rusai vijosi vokiečius jau buvau paauglė.
Tada, pamenu, eidavom ratuką, mokėjau dainų visokių. „Duok rankelę, vesk mergelę, eisim pavaikščioti. Eisim, eisim pavaikščioti, laimės paieškot. Ženk pirmyn (tada einam į priekį) – laimę sutiksi. Grįžk atgal (tada atgal) – laimės nerasi. Vakar sakei, kad myli (jau sukasi), šiandien jau nebemyli“ (ir vėl žengiam pirmyn) – čia buvo gražiausias mūsų ratelis.
Ateidavo su armonika jaunimas, šokdavom: „Čia seni, čia jauni, čia jau ir ženoti. Viens ranką paduoda, kits meilei kalbi, o trečias bernelis man šokti vadina. Koks – toks jurginėlis, reikia nusiskinti, šioks toks bernužėlis, reikia pašokinti. Šiokia – tokia razatėlė, reikia nusiskinti, šiokia – tokia mergužėlė reikia pašokinti. Po darželį vaikščiojau, liūdnas dainas dainavau, man tėvelis motinėlė širdelę ramino. Jei ne šitas, tai bus kitas, dar žiedelis nemainytas“.
Marytė (kairėje) su šeima. 1959 m., Abakanas
Paskui aš jau nebeidavau į šokius, bijodavau partizanų, o 1947-aisiais, būdama paauglė, papuoliau į kalėjimą.
Kaip tai atsitiko?
Mano brolis su partizanais buvo miške, bet tada žmonės pradėjo daugiau skųsti, partizanai žūti, tad nepasitikėjimas didėjo, valgyti rasti būdavo vis sunkiau, tai neilgai jis ir pabuvo – vadas liepė skirstytis, o tada, kartu su sesės vyru, išvažiavo į Vilnių, kur gavo netikrus dokumentus. Mane siųsdavo broliui vežti maistą – du kartus sėkmingai, o trečias buvo lemtingas.
Marytė su šeima Igarkoje
Atsimenu, kai tik nuvažiavau į Vilnių, buvo balandžio mėnuo, labai graži diena – saulė šviečia, vaikų pilna, o aš apsidairiusi pamačiau, kad ant kalniuko kažkas sėdi ir laikraštį skaito. Kitoje vietoje irgi sėdėjo žmogus ir galvą nuleidęs kažką darė, o, pasirodo, kad čia mus sekė, tik supratau tai per vėlai.
Tuo metu labai svingas madoj buvo, o aš jau mokėjau, tai parėjus namo buvau labai prašoma kitus pamokyti. Paleido patefoną, pašokom, o po to miegas suėmė, taip apsirengus ir užmigau, tik jaučiu ras nuo manęs kaldrą: „Ruki vierch!“, ir žiūriu visi jau stovi pakėlę rankas. Apsirengiau vatinuką ir stoviu vidurnaktį. Nuvežė į Saugumo rūmus, uždarė į tokias spintas. Tada prasidėjo tardymai naktimis. Tik rugsėjį įvyko teismas – gavau penkerius metus lagerio. Išvežė į Uralą, Turinską, tuo metu jau sniego buvo.
Koks buvo gyvenimas lageryje?
Atvažiavus mėnesį turėjome praleisti karantine, o tada davė darbo – valėm lentpjūvę, grėbstėm, deginom, dirbom su rąstais. Vėliau mus, ten buvusius pažįstamus, išskirstė ir kitus išvežė į Verkutą. Tuo metu jaučiausi, tikriausiai, dar blogiau nei tada, kai suėmė – taip man liūdna buvo. Kai pamačiau, kad išveda artimuosius, galvojau išprotėsiu – sesuo verkia, aš verkiu, žiūriu iš tolo, negaliu prieiti, nes jie eina su ginkluota palyda. Girdėjosi tik paryčiais, kaip išvažiuoja traukinys. Kai suėjo penkeri metai, nuvedė mane ten, kur išduoda pasus ir paklausė, kur važiuosiu, o aš pasakiau, kad į Igarką.
O kodėl ne į Lietuvą?
Marytė su vyru Mykolu Igarkoje
O kur aš Lietuvon grįšiu? Prie ko prisiglausiu? Savų, tai nėra. Susirašinėjau su mama ir vyresniu broliu, kurie buvo Igarkoj. Atvažiavau į Krasnojarską traukiniu, o nuo ten reikėjo jau laivu plaukti. Ledai stovi, tai kur dėtis? Turėjau tokį vatinuką iš palto nukirptą, pasitiesiau ant grindų, o po galva nieko nereikėjo. Ant grindų gerai gulėt naktį, bet rytą anksti keldavo, nes ateidavo šluoti. Turėjau duotą normą džiūvėsių ir cukraus, o vandens, būdavo, karšto atneša. Vėliau ir iš ten išvarė, o lauke juk šalta – gegužės mėnuo. Toj prieplaukoj susipažinau su močiute, kuri pas sūnų plaukė ir kuprinę siemkų vežėsi, tai ir man vis saują duodavo. Sėdim su ta bobute, žiūrim – atvažiavusi moteris pastato prie mūsų du didelius maišus saugoti ir sako, kad jos mama už prieplaukos gyvena, gal priimsianti mus pagyventi. Trečią dieną atėjo kartu su mama ir priėmė mus. Paskui netikėtai įsišnekėjom, kad dar viena moteris prieglobsčio ieško. Nusivedė mane pažiūrėti, ogi, žiūriu – mano giminaitė sėdi, atvažiavus iš Verkutos! Ji, su ta šeimininke kažkaip papuolė į tą patį traukinį ir susipažino. Taip mes likom gyventi kartu pas tą kitą moterį, tol, kol sulaukėm savo termino išplaukti. Mums ten valgyti davė, o mes jiems bulves pasodinom. Būdavo, atneša mums ievų, numeta ant lovos, o mes tiek metų nematę, taip džiaugiamės!
Koks buvo gyvenimas Igarkoj, pagaliau kartu su šeima?
Marytė su vyru Mykolu Igarkoje
Ten, kartu su mama, broliais ir seserimi, mane irgi tremtine padarė. Gyvenau aštuonerius metus. Greitai įsidarbinau, prie Jenisėjaus prieplaukos – rąstus stumdžiau. Vieną vasarą dirbau po dvylika valandų, tai gaudavau didesnį užmokestį, galėjau nusipirkti adijalą, tašę. Vėliau mane paėmė dirbti lentpjūvėje, ten jau uždirbdavau mažai.
Dažniausiai po darbo rankdarbiais užsiimdavom, o šeštadieniais šokiai būdavo, bet aš gi grįžus neturėjau, ką apsirengti, tai mamos draugės nupirko man medžiagą ir siuvėja pasiuvo vieną suknelę. Pirmus metus į šokius neidavau, nes nieko nepažinojau, o po poros metų įsidrąsinau, bet tada mirė tėvas, buvo gedulas, bet tuo metu jau su būsimu vyru Mykolu buvau susipažinus.
Papasakokite daugiau, kaip susipažinote su būsimu vyru?
Marytė su vyru Mykolu. Igarka
Buvo pamainos balius, tai jis mane šokdino, kalbino ir namo palydėjo. Mano brolis pas jo brolį kirpdavosi, tai ragino vis draugauti, girdavo jie abu vienas kitą. Sakydavo mano brolis: „Tai ką, išleidi, tai užprašyk ant kito karto“, o man nedaeidavo. Bet vieną kartą išdrįsau, sakau: „ateik, man dabar gedulas, tai aš niekur neinu“. Žiūriu ir pribuvo, ir pradėjo draugystę.
Buvom ir susipykę. Man gelta buvo, gulėjau ligoninėje, o viena draugė atėjusi pasakė, kad jis kitą palydėjo iš šokių, tai aš jau parodžiau piktumą – jis iš darbo, aš į darbą jau kitoj kelio pusėj einu. Po to priprašė kaimynų, kad į svečius ateitume ir susitaikėm.
Išleistuvės į Lietuvą iš Igarkos, 1960 m.
Prie manęs daug kas kombinavo, bet mamai patiko Mykolas. Vienas ateidavo, klausdavo, kur Marytė, o Mykolas neklausdavo, kur aš, su mama kalbą iškart užvesdavo, tai patiko jai. Man kadangi buvo gedulas, aš į šokius nėjau, tai jis pradėjo kiekvieną šeštadienį pas mane ateiti, o paskui mamai pasakė, kad jau laikas pirštis. Jam jau trisdešimt ketveri buvo, tai kurgi ne laikas? Ir apsivedėm tada 1956 m. Turėjau kelis rublius, tai palikau mamai, pati nuėjau be kapeikos. Mama sakė, „bet gi Marytė nieko neturi“, tai jis atnešė keturis šimtus – dideli pinigai buvo, aš tiek neuždirbdavau, tai nusipirkau kaldrai medžiagą, pasisiuvau dvi pagalvytes, suknelę tokią mėlyną – labai man tiko vestuvėms.
Koks buvo jūsų grįžimas į Lietuvą?
Marytė su anūkėmis Vaida, Rūta ir Vaiva. Rūtos Rylaitės nuotr., 2020 m.
Kai pradėjo leisti žmones į Lietuvą, beveik visi draugai išvažiavo, tai mes su Mykolu irgi išvykom.
Pradžia buvo sunki. Iš pradžių pas kitus glaudėmės, butą nuomai sunkiai radome. Buvom net sugalvoję važiuoti atgal – „sugrįžo ištremtieji, sugrįžo nelauktai, niekas jų nepasitiko, tik ošiantys beržai“. Po metų Lietuvoje gimė sūnus. Pradėjau sunkiai dirbti, dėl to dažnai sirgau, gulėjau ligoninėje. Po kelerių metų, kai gavom geresnius darbus, pradėjom statyti namą, kuriame ir dabar gyvenu. Vėliau ir duktė gimė, o dabar net tris anūkes turiu, kuriomis labai džiaugiuosi.
Vaiva Sadauskė
