Nepakeičiamoji silkė

silke su prieskoniais

Silkė yra silkiažuvių būriui priklausanti žuvis, kuri plaukioja dideliais būriais ir gyvena sekliuose vandenyse, dažniausiai įlankose ar upių intakuose, Šiaurės Ramiojo ir Šiaurės Atlanto vandenynų arealuose įskaitant ir Baltijos jūrą. Tai viena iš dažniausiai pasaulio vandenynuose aptinkamų ir viena iš gausiausiai maistui naudojamų žuvų.

Pramoniniu būdu maistui žvejojamos yra trys silkių rūšys, tačiau daugiausiai iš jų yra sugaunama Šiaurės Atlanto silkių. Ši rūšis gyvena abejuose Šiaurės Atlanto vandenyno krantuose, palei Šiaurės Amerikos ir Europos krantus. Atlantinė silkė gali užaugti iki 45 cm ilgio ir sverti iki 1,1 kilogramo. Jos minta įvairiais vėžiagyviais ir nedidelėmis žuvimis. Silkėmis be žmonių minta menkės, ruoniai, banginiai ir kitos didelės žuvys bei jūros žinduoliai.

Istorija

Silkę maistui imta naudoti dar apie 3000 m. prieš mūsų erą. Žuvis buvo patiekiama įvairiais būdais, valgoma žalia, rauginta, marinuota, vytinta ar rūkyta. Į Lietuvą silkė buvo pradėta gabenti iš Vakarų Europos dar XIII a. Šią prekybą viduramžiais kontroliavo Hanzos miestų sąjungos pirkliai. Jie silkę pirkdavo iš tuomet didžiausių pasaulyje silkės prekybos centrų – Greit Jarmuto (Anglijoje), Kopenhagos ir Amsterdamo bei ją laivais pristatydavo į Rygos ar Klaipėdos uostą. Pagal Tarpukario statistiką, tarpukario metais silkė sudarė 97% į Lietuvą įvežamos visos žuvies. XX a. silkė Lietuvoje buvo naudojama kaip antraeilis patiekalas. Valgomas dažniausiais su bulvėmis, duona, o vėliau ir kaip mišrainė, kurią sudarydavo keptos ar virtos daržovės bei silkė.

Maistinė vertė ir nauda organizmui

Atlantinę silkę sudaro 72 proc. vandens, 18 proc. baltymų, 9 proc. riebalų ir 0 proc. angliavandenių. Šimte gramų silkės yra 158 kalorijos. Silkė yra turtinga vitaminų B12 ir D. Joje yra elemento fosforo ir omega 3 rūgščių.

Vitaminas B12 dalyvauja kraujo ląstelių daryboje, reguliuoja maisto energijos kaupimą raumenų audiniuose, aktyvina folio rūgštį, mažina cholesterolio koncentraciją kraujo plazmoje. Šį vitaminą organizmas įsisavina tik su gautais maisto produktais.

Vitaminas D reguliuoja mineralinių medžiagų (kalcio, fosforo, magnio) apykaitą, padeda šioms medžiagoms išsilaikyti kauluose ir dantyse.  Apaugo nuo osteoporozės, greičiau iš organizmo pašalina toksiškai veikiantį šviną.

Fosforo yra kauluose ir dantyse. Jo taip pat aptinkama įvairiuose audiniuose. Sutrikus fosforo apykaitai greičiau susergama rachitu, kraujagyslių ateroskleroze, jaučiamas nuovargis, protinis ir fizinis nedarbingumas.

Omega 3 rūgštys užtikrina tinkamą kraujo krešumą, mažina trombozių riziką, gerina imunitetą.

Patiekalai su silke

Šiuo metu yra daugybė būdų, kaip paruošti ir valgyti silkę, tačiau dažniausiai pasaulyje silkė yra valgoma vytinta arba marinuota. Skandinavijoje, Didžiojoje Britanijoje, Baltijos jūros, Rytų ir Vidurio Europos regionuose populiariausia silkę yra valgyti marinuotą. Šiose šalyse marinuota silkė tradiciškai yra priskiriama vienam iš dvylikos per šventą vakarienę valgomų patiekalų. Marinuota silkė dažniausiai iš pradžių yra įsūdoma druskos tirpale, po to nuplaunama ir marinuojama. Marinatas gaminamas iš vandens, vyno ar acto, citrinų rūgšties, cukraus ir įvairių prieskoninių žolelių. Sūdyta arba marinuota silkė valgoma kaip galutinis produktas arba iš jos gaminami kiti įvairūs patiekalai su silke.

Taip pat skaitykite: