, ,

Ar pasakojimai gali keisti pasaulį?

zmoniu pokalbis lauko kavineje

Tarp daugybės pasaulinius konfliktus įžiebusių objektų yra ir opijus. Būtent ši narkotinė medžiaga gana stipriai pakeitė galių tvarką pasaulyje. Taip knygoje „Vakardienos atsiradimas“ rašo afganistaniečių kilmės JAV rašytojas, aštuonių knygų apie Rytų ir Vakarų tarpusavio sąveikas autorius Tamim Ansary.

vyras sypsosi

Tamim Ansary

Istorijos variklis yra ne kas kita, kaip pačių žmonių sukurti pasakojimai. Pasaulio istorija – pavojinga sąvoka. Ji visuomet skirsis priklausomai nuo to, kieno lūpomis bus pasakojama. Per vaizdingus pasakojimus, papuoštus gudriomis įžvalgomis, T. Ansary atskleidžia, kokias pasekmes pasaulio istorijai turėjo unikalus žmonių gebėjimas žodžiais išreikšti abstrakčias idėjas. Kokie pasakojimai šiuo metu keičia pasaulį? Kodėl vis dar kovojame tarpusavyje? Ir kokią ateitį galime susikurti?

knygos virselisAptardamas „pasaulinės istorijos monadas“ – Kiniją, Indiją, Vakarų Europą ir islamą, jų kilmę ir kultūrines vertybes, kuriomis pagrįsta civilizacija, autorius skaitytojui atveria nepaprastai plačią istorinę panoramą. Pradėdamas nuo visuomenės formavimosi pradžios, jis pasakoja apie įrankius, kalbas, prekybos kelius, religines sistemas ir imperijas, pereidamas prie Vakarų įsigalėjimo Rytuose, krikščionybės ir pažangos sklaidos, baigdamas globalių modernybės procesų aptarimu.

Y. N. Harari „Sapiens“ gerbėjams patiksianti knyga „Vakardienos atsiradimas“ – tai kitaip papasakota 50 000 metų istorija: civilizacijos, kultūros, konfliktai ir religijos. Siūlome susipažinti su knygos ištrauka.

Raibulių efektas (1500–1900 m.)

Kol islamiškasis vidurinis pasaulis vargo su savo problemomis, Čingų Kinija toliau eksportavo į Europą porcelianą ir arbatą. XVIII amžiui įsibėgėjant ir Britanijos valdžiai pradėjus panikuoti dėl to, kiek daug sidabro šalis išleidžia Kinijoje, Didžioji Britanija vis stipriau spaudė Indiją. Pavertę šį subkontinentą visiškai kontroliuojama kolonija, britai suprato, kaip galėtų išspręsti savo kinišką problemą. Paaiškėjo, kad Indijos klimatas ir dirva puikiai tinka auginti opijui. Kinijoje opijus nuo seno buvo vartojamas kaip vaistas, o kai amerikietiškas tabakas pasiekė ir šią pasaulio dalį, kinai pradėjo maišyti opijų su tabaku ir jį rūkyti kaip rekreacinį narkotiką. Indija turėjo produktą, Kinija – rinką, kas galėjo būti geriau?

1729 metais anglų pirkliai iš Indijos į Kiniją atplukdė du šimtus dėžių opijaus ir už jį pareikalavo grynųjų, pageidautina sidabro, – nusprendė taip atsilyginti kinams už jų ilgai britų atžvilgiu vykdytą politiką. Čingų administracija atsisakė tokių sandorių ir apskritai uždraudė opijaus importą, tačiau Britanijos ost Indijos bendrovė ir su ja susiję privatūs partneriai – kitaip sakant, subrangovai – šio draudimo nepaisė.

1799 metais kinų valdžia ėmė dar griežčiau drausti opijaus prekybą, bet britai tikėjo laisvąja prekyba, todėl toliau tęsė savo verslą. 1800 metais anglų ir indų prekeiviai Kinijoje pardavė 4500 dėžių su indišku opijumi. 1834 metais šis skaičius jau siekė 45 000 dėžių, o tai prilygo maždaug penkiems tūkstančiams tonų opijaus. Anglų ir indų į Kiniją gabenami opijaus kroviniai buvo vertingiausia to meto pasaulio rinkos prekė. Teiginys, kurį verta pakartoti: anglų ir indų į Kiniją gabenami opijaus kroviniai buvo vertingiausia to meto pasaulio rinkos prekė. Į Kiniją mainais į arbatą plūdęs britų sidabras pakeitė kryptį ir ėmė plūsti į Indiją kaip atlygis už opijų, o iš čia – į britų saugyklas. Dabar anglai turėjo indiškos arbatos, o Britanijos ižde sidabro nemažėjo, gal net daugėjo. Pasaulyje vėl įsivyravo tvarka, bent jau žvelgiant iš britų pozicijos.

Čingams, žinoma, taip neatrodė. Kinijos valdžia nusprendė imtis veiksmų. Galingiausia pasaulio imperija savo žemėje tikrai sugebės uždrausti svetimšaliams prekiauti narkotikais.

O gal ne?

Kaip paaiškėjo, lengviau pasakyti, nei padaryti. 1840 metais tarp Britanijos ir Kinijos kilo opijaus karas. Teoriškai vyko net du tokie karai – pirmasis 1839–1842 metais, antrasis 1856–1860 metais, nors praktiškai tai buvo du to paties karo etapai.

Retai kada tokios reikšmės karai baigiasi praliejus tiek mažai kraujo. Jei karai būtų žemės drebėjimai, tai opijaus karas vargu ar siektų žemiausią seisminės skalės ribą. Britai to, kas vyko, net nevadino karu. Jie vadino tai „baudžiamąja ekspedicija“, o viskas prasidėjo, kai vykdydami savo sprendimą uždrausti narkotikų importą kinai areštavo vieną opijų gabenusį britų laivą, prekeivius užrakino gamyklos patalpose, o jų opijų sudegino.

Britai atsiuntė į Kiniją jūrų pajėgas atkeršyti už šį aktą, bet kareivių atsiuntė nedaug – vos keturis tūkstančius, o ir šiaip ši kova panėšėjo į susidūrimą tarp tigrinio ryklio ir tigro – į kovą, kuri praktiškai buvo neįmanoma, nes Britanijos karinės pajėgos buvo stiprios jūroje, o Kinija buvo sausumos imperija. Kiniją įveikti buvo galima nebent atplaukus upėmis, kuriomis dideli jūriniai laivai anksčiau plaukti negalėdavo.

Bet laikai pasikeitė. Tas nedideles Britanijos į Kiniją atsiųstas jūrų pajėgas sudarė keturi plokščiadugniai kariniai garlaiviai, kurie galėjo laisvai plaukti didesnėmis upėmis net prieš vėją ir prieš srovę. Iš laivų patrankų britai apšaudė kelis kinų miestus, o pasiekus Jangdzės upės ir Didžiojo kanalo sandūrą jiems atsivėrė kelias į šiaurę iki pat Beidzingo. Iš miesto pabėgusi kinų valdžia ėmė maldauti taikos.

Opijaus karas baigėsi tuo, kad Kinija britams padarė šiokių tokių nuolaidų. Britams nebereikėjo to, ko praeityje reikalaudavo užkariautojai, – jiems nereikėjo aukso, moterų ar vergų. Juk jie nebuvo kokie laukiniai. Jie prašė tik visiems britų verslininkams leisti laisvai keliauti po Kiniją ir pirkti bei parduoti viską, ką šie panorės, visiems, kurie norės su jais turėti reikalų. Dar jie išsireikalavo, kad britų laivams būtų atverta daugiau uostų ir kad Britanijos piliečiams Kinijoje galiotų Britanijos, o ne Kinijos įstatymai.

Kitos vakarų galios, sužinojusios, kokių privilegijų gavo britai, išsiuntė pasiuntinius į Beidzingą prašydamos tokių pačių savo pirkliams. Per kelis artimiausius dešimtmečius tokias pat teises išsireikalavo Jungtinės valstijos, Prancūzija, Rusija ir kitos valstybės. Niekas iš jų nebandė nuversti Čingų valdžios, oficialiai Kinija išliko galingiausia Azijos imperija, kurią valdė ilgametė imperatorių dinastija, tik tiek, kad vakariečiai dabar galėjo naudotis teise laisvai prekiauti jos teritorijoje, teise, kuri kinų pasaulyje buvo šventa.

Kaip nutinka su visais pasaulio logiškai negalinčiais paaiškinti pasaulio modeliais, taip ir kinų pamatinis pasaulio modelis ėmė braškėti. Jį sugriovė opijaus karas bei jo baigties nulemti padariniai, darniai veikusio kinų visuomenės mechanizmo sraigteliai pradėjo strigti. Čingai nebegalėjo apsaugoti savo piliečių interesų nuo užsieniečių prekeivių. Jie nebekontroliavo savo šalies žemių naudojimo, mokesčių ir muitų, kita vertus, užsieniečiai neturėjo nieko prieš pačią imperatoriaus šeimą. Čingai išsaugojo savo turtus, sau įprastą dekadentiškumą ir prabangą. Tuo tarpu daugybei kinų valstiečių teko keisti gyvenamąją vietą. Tūkstančiai jų emigravo į Amerikos žemynus, kur už menką atlyginimą sunkiai dirbo, pavyzdžiui, tiesė geležinkelius, kad galėtų parsiųsti namo bent kažkiek pinigų, iš kurių jų šeimos įstengtų išgyventi.

Tarp tų daugybės nuolaidų, kurias europiečiai gavo iš Kinijos po opijaus karo, buvo ir leidimas krikščioniškoms misijoms kurtis vidurinėje karalystėje bei skleisti savo tikėjimą. vienas anglas dvasininkas išvertė Bibliją į kinų kalbą ir pasirūpino, kad ji būtų išplatinta Kinijoje. Tai įvyko kaip tik tada, kai Kinija patyrė dar vieną nuosmukį, čia garsiai pradėjo reikštis ne tik maištininkai, bet ir apokaliptiniai religiniai kultai, kurių pats radikaliausias buvo supintas iš seno ir naujo pamatinių pasaulio modelių atplaišų. Kelis kartus per valstybės tarnybos egzaminus susikirtęs Hong Siučiuanas pasiskelbė, kad jis yra jaunesnysis Jėzaus Kristaus brolis ir kad jį Dievas Tėvas įpareigojo įkurti Kinijoje Dangaus karalystę. Tūkstančiams vargingų, išsilavinusių, bet egzaminų neišlaikiusių vyrų ši neva krikščioniška žinia pasirodė visai įkvepianti. Vienas jų, feng Jušanas, įkūrė Aukščiausiojo valdovo garbinimo draugiją, revoliucinį kultą, kuris netrukus pradėjo maištauti prieš Čingus. Prasidėjo Taipingų sukilimas.

Taipingų sukilėliai Kinijos pietuose įkūrė visuotinės gerovės dangaus karalystę ir aršiai grūmėsi su Čingų kariais. Šį konfliktą vadinti sukilimu gal ir nėra visai teisinga, nes susirėmimai tęsėsi nuo 1850 iki 1864 metų. Tuo pačiu metu vyko ir Amerikos pilietinis karas – ir pareikalavo stulbinamai daug, maždaug šešių šimtų tūkstančių gyvybių, ne veltui šis konfliktas vertinamas kaip vienas kruviniausių žmonijos istorijoje. Pasaulio istorijoje apie Taipingų sukilimą prisimenama retai, ir nors niekas nežino, kiek tiksliai žmonių per jį žuvo, pridėjus mirtis nuo bado ir ligų bendras aukų skaičius gali siekti nuo dvidešimties iki šešiasdešimties milijonų. Taigi pasaulinio masto konfliktų skalėje jis būtų tarp Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų. Kitaip sakant, tai buvo kruviniausias konfliktas, apie kurį greičiausiai iki šiol net nebuvote girdėję. Jei laikytume šį konfliktą opijaus karo paskutiniu etapu, tuomet apskritai šis konfliktas savo istoriniu poveikiu prilygsta bet kuriam dideliam susidūrimui tarp dviejų milžiniškų civilizacinių galaktikų. Per šį karą Kinija, savo didelei nuostabai ir nusivylimui, pagaliau gavo suprasti, kad toli gražu nebėra pasaulio centrinė galia.

Taip pat skaitykite: