Nusikelkime ten, kur karšta!

Už lango siaučiant pūgai, kviečiame Jus kartu nusikelti į šalis, kuriose saulės šiluma džiugina ir šiandien – Indiją, Maroką, Ispaniją…

skaitymasKą tik lietuviškai pasirodęs detektyvas „Dūmai ir pelenai“ – trečioji Abir Mukherjee detektyvų serijos knyga, anksčiau išleisti „Kalkutos detektyvas“ ir „Neišvengiamas blogis“, o šią trilogiją į lietuvių kalbą vertė Rasa Drazdauskienė. Šios knygos – tai kelionė laiku į praeitį, į Britų Indiją, nebeegzistuojančią valstybę su visa kolonijinio pasaulio prabanga ir pragaištimi. Buvęs Skotland Jardo detektyvas Semas Vindemas atvyko į Kalkutą, tikėdamasis čia iš naujo pradėti gyvenimą. Tačiau vietoj to jis neria tiesiai į tamsų, politinių ir asmeninių intrigų kupiną Britų Indijos pasaulį…

Knygos iliustracijaSaulė, daugybė spalvų, kvapų, papročių ir kultūrų kryžkelė – visa tai, kai negalime keliauti, labai gyvai atsiveria Tahiro Shaho knygoje „Kalifo rūmai. Metai Kasablankoje“. Ji, kaip ir kitos T. Shaho kelionių knygos apie Peru, Indiją, Etiopiją ir kitus kraštus, užsienio kritikų jau dabar vadinamos kelionių literatūros klasika.

Po daugiau nei dešimtmečio „Kalifo rūmai“ lietuviškai išleisti dar kartą, kad įspūdžių, šviesos ir saulės pasisemtume bent knygų puslapiuose. Į lietuvių kalbą knygą vertė Rasa Drazdauskienė.

Pasiilgusiems kelionių ir įspūdžių šį trūkumą kompensuos rašytojos Karen Swan literatūrinės kelionės po gražiausias Europos vietas. Tarptautinio pripažinimo sulaukusios rašytojos romanai dėl įspūdingų ir vaizdingų vietovių aprašymų panašėja į kelionių memuarus. Kiekvieno romano veiksmas vyksta vis kitoje šalyje, kur pinasi žmonių likimai ir atsiskleidžia ilgus metus slėptos paslaptys.

Skirtingos vietovės prisotina tekstą skirtingomis spalvomis ir kuria foną neužmirštamoms meilės istorijoms, kurių, kaip ir miestų, dviejų vienodų nebūna. Ką tik pasirodė romanas „Ispaniška vasara“, nukeliantis ne tik į šiandieninę Ispaniją, bet ir pilietinio karo laikus. Skaitytojų pageidavimu sugrįžta „Paryžiaus paslaptis“, taip pat  lietuviškai išleista „Pabėgimas į Graikiją“ ir „Žvaigždės virš Romos“.

„Dūmai ir pelenai“: Kelionė laiku po karščiu, intrigomis ir prabanga alsuojančią Indiją

Trečiojoje serijos knygoje „Dūmai ir pelenai“ Semas Vindemas kovoja ne tik su nusikaltėliais, bet ir su pikčiausiu savo demonu – priklausomybe nuo opijaus. Būtent laikino užsimiršimo troškulys atveda jį į opijaus rūkyklą, tačiau ten, užuot radęs trokštamą palaimą, aptinka lavoną. Kai paaiškėja, jog auka – ne vienintelė, kai lygiai taip pat sužalotų kūnų ima daugėti, Vindemas ir pavyzdingasis jo padėjėjas Banerdžis suvokia, kad visa tai – ne šiaip sau. Kad paslaptingasis žudikas turi tikslą. Ir kad jie privalo kuo skubiau išsiaiškinti, kas sieja visus nužudytuosius. Tyrėjai turi veikti tyliai, greitai ir vieni, kol neįvyko kas nors dar blogesnio, nes į Kalkutą vizito netrukus atvyks Velso princas.

Autorius

Abir Mukherjee. Asmeninio arch. nuotrauka

Ši trilogija parašyta indų kilmės škoto, puikiai išmanančio indiškas realijas ir istorinį kontekstą. Detektyvų žvaigžde tapęs A. Mukherjee į knygas sudeda geriausius dalykus iš abiejų pasaulių: skaitytojas gauna ir puikų, intriguojantį britišką detektyvo pasakojimą, kuriam pasaulyje mažai kas prilygs, ir kartu – tokias detales ir tokį aplinkos išmanymą, kokį retai galėtum sutikti už Indijos ribų.

„Dūmai ir pelenai“ – nepakartojamai ironiškas ir įtraukiantis pasakojimas, kupinas politinių neramumų, Gandžio sekėjų, opijaus rūkyklų, Kalkutos karščio, dulkių ir už kiekvieno posūkio slypinčių pavojų. Apie trečiąją knygą pasakoja rašytojas A. Mukherjee.

Kodėl savo knygų veiksmui pasirinkote Kalkutą?

Sąmoningai nusprendžiau detektyvų serijos veiksmą nukelti į Kalkutą. Ir ne tik todėl, kad iš ten kilę mano tėvai, tai iš tiesų įspūdingas miestas, daugeliu atžvilgių jis visiškai unikalus. Mano aprašomu laikotarpiu, XX amžiaus I-oje pusėje, Kalkuta apskritai buvo vienas svarbiausių Azijos miestų – kerinti, egzotiška vieta. Tačiau šis miestas išgyveno milžiniškus pokyčius, jis tapo laisvės kovų, pasipriešinimo britų valdžiai centru. Kalkutos istorija – tai istorija apie britus Indijoje. Jų buvimas vis dar aidi miesto sienose, pastatuose ir pasaulėžiūroje.

Parašyti autentišką pasakojimą, kurio veiksmas vyktų kokiame kitame Indijos mieste būtų buvę žymiai sunkiau. Nors pakankamai gerai pažįstu Bombėjų ir Delį, nemoku jų kalbos. Be to, nemanau, kad kuris nors iš šių miestų tuo metu buvo toks karštas įvykių židinys.

„Dūmai ir pelenai“ mus nukelia į Mohando Gandžio vadovaujamo taikaus pasipriešinimo laikus. Kova už laisvę, kuri lig tol tebuvo tuščios diskusijos Kalkutos, Bombėjaus ar Delio inteligentų ratuose, virsta visuotiniu judėjimu. Ar rinkdamas medžiagą knygai aptikote ką nors netikėto?

Supratau, kaip arti žlugimo ribos 1921 metais buvo britų kolonijinė administracija Indijoje. Gandis, sutelkęs mases į taikius protestus, siaubingai gąsdino vadovybę. Iki tol jie dar nebuvo susidūrę su tokio masto grėsme – taip niekad su ja ir nesusidorojo. 1921 metų įvykiai inicijavo britų valdymo Indijoje baigtį. Po jų nebebuvo klausiama, ar Indija bus laisva. Buvo klausiama, kada ji bus laisva.

Kodėl detektyve nusprendėte kalbėti apie kolonizaciją ir laisvės kovas?

Iš dalies norėjau suvokti, kaip tuo metu galėjo prasidėti toks reikšmingas pasipriešinimo judėjimas – kas nors juk turėjo nutikti abiejose pusėse. Sakykite ką norite, tačiau tam, kad Gandžio protestas vyktų taikiai, abiejose visuomenėse turėjo būti kiek nors gėrio. Tačiau rašyti nusprendžiau ir todėl, kad informacija, skleidžiama tiek Jungtinės Karalystės, tiek ir Indijos mokyklose, neatliepia to, ką jaučiu sava širdimi ir žinau iš pokalbių su britais ir indais. Istorija daug painesnė, nei atrodo.

Manote, kad kriminalinio romano žanras leidžia atpainioti tuos subtilius istorijos niuansus?

Būtent! Nusprendžiau rašyti trilerį, o ne istorinę knygą, nes norėjau, kad žmonės ją iš tiesų perskaitytų. Norėjau patyrinėti istorinį etapą, kurio nesuprantame arba sąmoningai renkamės nesuprasti. O detektyvo žanras tam puikiausiai tinka. Detektyvui prieinami visi visuomenės sluoksniai – jis gali turėti reikalų ir su princais, ir su prostitutėmis, ir su bet kokio kito sluoksnio atstovais, todėl jo lūpomis puikiai pavyksta išsakyti socialinę kritiką.

Kaip populiariosios grožinės literatūros autoriai gali spręsti rimtas socialines problemas?

Visų svarbiausia – potekstė. Imkime kad ir mano pirmąją knygą „Kalkutos detektyvas“ – jos veiksmas nukelia į 1919 metus, kai vyko kruviniausios žudynės Indijos istorijoje. Tačiau kol žudynės vyksta Amritsaro mieste, knygos siužetas rutuliojamas Kalkutoje. Taigi, istorija visai čia pat, ji puikiai matoma ir visgi ji – ne pats siužetas. Arba Banerdžio portretas – Banerdžis labiau išsilavinęs, protingesnis ir turtingesnis už Semą Vindemą, tačiau vis tiek dirba jo parankiniu ir tik dėl odos spalvos. Tokios detalės daug ką pasako. Svarbu sukurti gerą istoriją, tačiau ar iš to išeis gera knyga, parodys potekstė.

Papasakokite daugiau apie pagrindinius veikėjus Vindemą ir Banerdžį. Kaip juos sukūrėte?

Visuomet kėliau klausimą, ką reiškia būti geru žmogumi, remiančiu korumpuotą sistemą ir kokią kainą tektų už tai sumokėti. Mano manymu, G. Orwello romanas „Dienos Birmoje“ yra viena svarbiausių knygų apie Britanijos imperiją, nes parodo, ką iš tiesų reiškė būti nereikšmingu kolonijinės valdžios pareigūnu, turinčiu galvą ant pečių ir nebijančiu ją panaudoti.

Kalbant apie Vindemą ir Banerdžį, abiejuose rastumėte šiek tiek manęs. Aštri ironija padeda Vindemui ištverti jį supančius įvykius ir būtent su tokiu kandžiu, juodu humoru išaugau aš pats. Vindemas įkūnija visus klausimus, veidmainystes ir skepticizmą, kurie lydi tarp dviejų kultūrų gyvenančius žmones. O Banerdžis perėmė mano optimizmą, tikėjimą, kad viskas gali pagerėti. Su metais manyje vis daugėja Vindemo ir vis mažėja Banerdžio, bet ką jau padarysi (juokiasi).

Kodėl nusprendėte pasakoti istoriją Vindemo, o ne Banerdžio balsu?

Dėl poros priežasčių. Visų pirma, norėjau, kad pasakotojas galėtų prieiti prie visų socialinių sluoksnių, o tuo laikotarpiu indų policininkui, net tokiam kaip Banerdžis, gavusiam išsilavinimą prestižinėje Harrow mokykloje, nebūtų pasiekiama britiškoji visuomenės dalis. O labiausiai todėl, kad paprasčiausiai nemaniau, jog galiu įtikinamai papasakoti istoriją iš indo perspektyvos. Nors abu mano tėvai kilę iš Indijos, mano šaknys Indijoje, užaugau Škotijoje. Visgi ateityje norėčiau ką nors parašyti iš Banerdžio žiūros taško.

Pagal historiamag.com ir thehindu.com parengė Augustė Burbaitė

Autorius

Tahiras Shahas. Nuotrauka A. Brazaičio

T. Shaho „Kalifo rūmai“: Maroke viskas kitaip

Knygos ištrauka

Iš ankšto buto – į Kalifo rūmus

Londone gyvenęs, iš įtakingos šeimos kilęs T. Shahas vaikystėje nemažai laiko praleido lankydamasis pas senelį Maroke, Tanžere. Šios kelionės, pasakojimai ir šeimos paraginimai jau vėliau įkvėpė jį imtis kelionių, atrasti skirtingas pasaulio vietas ir apie jas papasakoti. Kelionėje į Indiją T. Shahas susipažino su vietine mergina Rachana ir ją vedė. Kai šeima laukėsi antro vaiko, keliautojas ir rašytojas dar aštriau pajuto, kad gyvena „mėgdžiotojų visuomenėje su ribotu salos mentalitetu“. Londone šeima turėjo nedidelį, ankštą butuką, o svajojo apie namą. Be to, gyvenimas didmiestyje atrodė prėskas, pilkas, nuobodus. T.Shahui trūko spalvų ir ryškaus dangaus.

Ieškodamas vietos, kur svarbiausia – šeima ir laisvė, kur nėra europietiško smulkmeniškumo ir saugumo, kur galima būti savimi ir kur viskas nutvieksta išsiilgtos saulės, o ne persmelkta angliškos drėgmės, T. Shahas leidžiasi į avantiūrą. Įsigyja nepaprastai žavų, bet apgriuvusį namą Dar Kalifa – kalifo rūmus – Kasablankoje, išsiveža žmoną, mažą dukrytę ir trijų savaičių sūnelį ir pradeda naują gyvenimą.

Tikrame pasaulyje

Nusprendę apsigyventi Maroke, T. Shaho vaikystės prisiminimų šalyje, jiedu su žmona išsirinko miestą – Kasablanką. Šio didžiausio Maroko miesto prie vandenyno medinose, kreivose gatvelėse aukštos apsilaupiusios sienos neretai slepia įspūdingus senovinius rūmus. Jie kainuoja nebrangiai, nes marokiečiai mieliau renkasi šiuolaikiškus daugiabučius. Restauravęs senus rūmus ir juose įsikūręs, viename interviu T. Shahas pasakojo: „Mūsų gyvenimas Maroke labai paprastas, neapleidžia jausmas, kad ištrūkome iš vietos, kurioje nesijautėme namie. Man daug kas sako, kad persikelti į visiškai kitą pasaulį iš Londono buvo labai drąsus žingsnis. O man tai buvo pats aiškiausias sprendimas gyvenime. Labai džiaugiuosi, kad išvažiavau. Pagrindinė priežastis – čia, Kasablankoje, jaučiuosi gyvenąs tikrame pasaulyje.“

Prisijaukinti Maroką

Asmeninio archyvo nuotr.

Tiesa, T. Shahas nė nenumanė, kad Maroke viskas kitaip – kitos tradicijos, kiti papročiai, kitoks laiko suvokimas ir žmonių elgesys. Niekuo negalima tikėti, niekas nėra toks, koks atrodo. Nuostabiuose kalifo rūmuose jo laukia tarnai, kurie tvarko šeimininko gyvenimą savaip, gausybė džinų, kuriems išvaikyti reikia daugybės egzorcistų. Rausvas glitėsis ant kambario sienos, pasirodo, yra paslaptingas sėkmę nešantis ženklas, o geriausi staliai… bepirščiai. T. Shahas atkakliai stengiasi prisijaukinti Maroką, Kasablanką ir kalifo rūmus, o skaitytojui telieka pripažinti, kad nieko juokingesnio ir labiau jaudinamo už tas pastangas jam nėra tekę girdėti. Daugybė nuostabiausių istorijų – apie knygų siuntą iš Anglijos, apie vėžlio pirkimą, džinų išvarymą, plytelių klojimą – rytietiškai puošnios kaip tūkstantis ir viena naktis, išmintingos ir juokingos. Taigi kviečiame perskaityti knygos „Kalifo rūmai“ ištrauką ir atrasti paslaptingą Maroko pasaulį.

***

Pirmoji naktis, kurią praleidome Kalifo rūmuose, prilygo iniciacijai. Sargai meldė mūsų ten nenakvoti, kol nebus įveikti siautėjantys džinai. Aš audringai protestavau. Atrodė visiška beprotybė kraustytis į viešbutį, turint savo namus. Po ilgų derybų Hamza, Osmanas ir Lokys suprato, kad manęs neperkalbės. Tad nutarė nusileisti, tik liepė pažadėti, kad laikysimės keleto nurodymų. Privalėjome visi miegoti viename kambaryje ant to paties purvino čiužinio, aplink kurį anglies gabalu apibrėžtas ratas. Buvome primokyti šiukštu neatidaryti langų, nors ir kaip kankintų alinanti vasaros kaitra. Dar negalima buvo dainuoti, juoktis ar kalbėti bent kiek garsiau negu pašnibždomis. Paklausiau kodėl.

– Nes supykdysite džinus.

Sargai trumpai pakartojo draudimų sąrašą: „Nesijuokti, nekalbėti, nevaikščioti, vengti netyrų minčių.“

– Ar tai viskas? – paklausiau.

Osmano šypsena dingo.

– Ne, ne, – baugščiai atsakė jis. – Jums reikia prisiminti kai ką daug daug svarbesnio.

– Ką?

– Jei nepaklusite, jus ištiks žodžiais neapsakomos baisybės.

Mano žmona pakėlė akis į dangų.

– Kas gi dar?

Lokys garsiai nurijo seilę.

– Kad ir kas atsitiktų, – iš siaubo kūprindamasis prakalbo jis, – naktį nieku gyvu nesiartinkite prie tualeto.

Kaip netrukau sužinoti, klastingas džinas negali nė svajoti apie patogesnę slėptuvę negu vandens telkinys.

Rachana, kuri vos prieš tris savaites buvo pagimdžiusi mūsų sūnų Timūrą, užspringo.

– Tai neįmanoma, – nukirto ji.

– Mes pasistengsime, – nuolankiai atsakiau aš.

Prieblandai virtus nakties tamsa, mes glaudžiu būreliu įėjome į namą. Elektros nebuvo, pasišvietėme žvakėmis. Jos metė ant sienų ilgiausius vaiduokliškus šešėlius, o šviesą atspindėjo tūkstančiai žvilgančių tarakonų, kurie, išgirdę atėjus žmones, išsilakstė į visas puses. Hamza mus nuvedė ilgu koridoriumi per didžiąją svetainę į antrą aukštą.

Žingsniuojant per tuščius namus, braukantis nuo veido voratinklius, mintis apie netoliese stovintį viešbutį su elektros šviesa, televizoriumi ir tinkamais naudotis tualetais darėsi vis patrauklesnė. Įsikūrus miegamajame, įsivaizduotas viešbučio kambarys vėl ėmė vilioti. Sutūpėme ant čiužinio, žmona prie krūtinės glaudė naujagimį, aš laikiau apsikabinęs Arianę. Pasijutome baisiai nelaimingi. Švysčiojančioje žvakių šviesoje pažvelgiau į Rachaną ir sušnibždėjau: „Prasidėjo mūsų naujas gyvenimas!“ Jau buvome abu bepradedą juoktis, bet staiga prisiminėme, kad juoktis uždrausta – negalima pykdyti džinų.

Kvadratinio miegamojo lubos buvo aukštos, langai maži, o dėmėtas sienas puošė mįslingi anglimi piešti simboliai. Vieni priminė matematikos ženklus, kiti – pirmykščių žmonių paliktus gyvūnų piešinius ant uolų.

Paguldžiau Arianę į lovą ir papasakojau jai apie narsią mergytę, kuri nieko nebijojo net tada, kai pikti žmonės stengėsi ją prigąsdinti. Pasigirdo beldimas į duris, tarsi pasaka būtų koks nors sutartas ženklas. Už durų laukė visi trys sargai. Jie sakėsi atėję palinkėti mums sėkmės. Osmanas švystelėjo į visus keturis kambario kampus po žiupsnelį druskos, o Lokys padeklamavo ištrauką iš Korano. Prieš išskubėdamas Hamza mus dar kartą įspėjo nieku gyvu nesinaudoti tualetu.

Iš pradžių naktis slinko gana lengvai, nors užmigti neleido lūšnynuose aidintys asilų chorai, uodai ir dusinanti kaitra. Man kilo pagunda atlapoti langus, bet pamaniau, kad geriau jau tegu jie bus uždaryti, jei tai nuramins sargus ir atbaidys dvasias. Galiausiai sumigome, susiglaudę ant seno bjauraus čiužinio tarsi kačiukai. Tik staiga, ketvirtą valandą ryto, iš tamsos sugriaudėjo balsas. Kimus, aidus, visiškai čia pat. Balsas buvo toks garsus, kad įstengė užgožti asilų bliovimą ir lūšnynuose besipešančių laukinių šunų staugsmą. Rachana įsikibo į mane, o Arianė užklykė iš siaubo.

– Kas čia?

– Man atrodo, muedzinas kviečia melstis.

Pamėginau vėl užmigti, bet neilgai trukus pajutau neįveikiamą norą šlapintis. Valandą šiaip taip laikiausi, paskui pajutau, kad daugiau nebegaliu. Džinams teks man atleisti, pamaniau. Tylutėliai nuslinkau į tualetą ir pradėjau šlapintis. Visą malonumą sugadino tamsi figūra vešliais ūsais, iššokusi iš už durų. Tai buvo Hamza. Jis mikliai užvertė unitazo dangtį, nutraukdamas čiurkšlę.

– Tuojau pat eikit iš čia, – piktai sušnibždėjo jis.

– Ne, tai tu eik iš čia! – surikau.

Tamsoje mudu truputį pasigrūmėme – aš stengiausi laisvąja ranka atversti unitazo dangtį, o jis iš paskutiniųjų jį laikė.

– Aš juk nebaigiau!

– Tai labai pavojinga, – atsakė jis.

– Nieko negaliu padaryti. Gamtos šauksmas.

– Jūs pats nesuprantate, ką darote! – užriko jis.

Mūsų ristynės pažadino mažylį. Paskui mus apšaukė Rachana, reikalaudama tylos. Sukaupęs visas jėgas, šiaip taip išstūmiau sargą iš tualeto. Jis keikdamasis pradingo sode.

Nespėjęs nė susivokti pajutau, kaip Arianė plėšia mano akių vokus, stengdamasi pažvelgti į akis. Pro mažus langelius liejosi saulės šviesa. Išgirdau paukščius, giedančius lauke ant palangės, užuodžiau šviežios duonos kvapą, tikriausiai atsklindantį iš lūšnyno krautuvėlės. Miegamajame tvyrojo palaimintos nekaltybės nuotaika. Na štai, pamaniau sau, čia ir yra naujasis mūsų gyvenimas.

Tai, kad Kalifo rūmai stovi netoli mečetės, sargams atrodė labai laimingas ženklas. Jų manymu, tik jis mus apsaugojo pirmąją naktį. Imamo kvietimas melstis, skirtas visiems pamaldiesiems, pats savaime laikomas galinga apsauga, prilygstantis palaiminimui penkis kartus per dieną. Mane šiurkštus jo balsas, pagarsintas suklerusio stiprintuvo, veikiau erzino negu kėlė palaimą.

Atvykome į Maroką išsekinti kultūros, kurią palikome. Jautėmės kamuojami paranojos, netekę sveikatos ir persidirbę. Vakaruose žmones gena neapsakomas kaltės jausmas – jei nuolatos nedirbsi kaip arklys, visi tave laikys tinginiu. Aiškiai mačiau, kad Maroke viskas kitaip. Net Kasablankoje, viename iš aktyviausių Šiaurės Afrikos miestų, gyvenimas apgaubtas protingo komforto skraiste. Pastebėjau, kad čia žmonės skuba tik tada, kai jiems to reikia, o ne tada, kai jaučiasi kitų stebimi.

Pirmosios dienos ėjo ramiai. Mes nusipirkome būtiniausių daiktų, valgėme lauke ant užžėlusios pievelės ir tyrinėjome namus. Arianė mėgo eiti pirma, apžiūrinėdama begalinius kambarius, ieškodama neišperėtų kiaušinių paukščių lizduose ar vaikydamasi peles. Mes nustatėme, kur veda kiekvienas koridorius, koks kambarys slepiasi už kurių durų, peržiūrėjome ankstesnio šeimininko paliktą šlamštą. Apie restauravimą ar remontą nė nepagalvojome; ir taip buvo sunku patikėti, kad šis namas priklauso mums.

Dar Khalifa stovi toliausiame ilgo keturkampio žemės sklypo gale. Jį supa plaukymo baseinas, sodai, arklidės ir įvairūs mažesni pastatai. Pats namas statytas ilgai, keliais etapais. Dešinėje – seniausias kiemas su sodu, kuriame auga guotelis bananų krūmų ir aukštos palmės. Pagrindinėje namo dalyje yra svetainės, virtuvės, valgomasis ir įėjimo vartai, be to, dar du kiemai – vienas prie virtuvės, kitas kairėje pusėje, šalia garažų. Teniso aikštė plyti už namo, prie jos dar keletas persirengimo kambarių, šulinys ir tarnų butai. Antrame aukšte yra miegamieji ir erdvi stogo terasa, iš kairės prie namo prišlietas vėlesnis priestatas, kuriame dar du miegamieji, o virš jų – svečių apartamentai.

Sargai iš pradžių buvo mums malonūs, bet laikėsi atokiai. Atrodo, jiems buvo nejauku, kad į Kalifo rūmus vėl įsikraustė žmonės. Sargai stebėdavo mus iš už sienos ar sodo gyvatvorės, tuojau pat pritūpdami pasislėpti, kai tik atsigręždavome ton pusėn. Aš negalėjau atsistebėti, kad per tuos dešimt metų, kol rūmas stovėjo tuščias, sargai gyveno arklidėse. Jie beveik nebuvo atidarę pagrindinių durų, nesigėrėjo kambariais ir vidun eidavo tik ypatingais atvejais. Tikriausiai baiminosi džinų.

Mums pavyko sutaisyti vieną kitą šviestuvą ir iki blizgesio išvalyti miegamąjį. Rachana uždengė langus savo pasiūtomis užuolaidomis, aš iššveičiau tualete per dešimtmetį priaugusius dumblius. Hamza aptiko mane klūpantį, šiūruojantį unitazą dantų šepetėliu. Jis susiraukė.

– Dabar čia nėra jokių džinų, – pasakiau.

Sargas reikšmingai pagrūmojo pirštu.

– Jie to nemėgsta, – pajuokavo jis. – Geriau juos palikti ramybėje.

Nieko jam neatsakęs išėjau ir nupirkau keletą plastikinių sodo kėdžių, nes namie nebuvo jokių baldų. Grįžęs namo nuėjau nusišlapinti. Nustebęs pamačiau, kad unitaze primesta kažkokio maisto likučių. Paklausiau Arianės, ar ji nevėmė.

– Ne, Baba, – žvaliai užtikrino ji.

Išėjau į plieskiančią saulėkaitą. Sargų niekur nebuvo matyti. Pašaukiau juos vardais. Jokio atsako. Nukėblinau prie arklidžių sodo gale, apaugusių begale rausvai žydinčių bugenvilijų. Išgirdau takeliu bėgant basas kojas, paskui uždaromas duris, bet žmonių nė kvapo. Visos arklidžių durys buvo užvertos. Ėmiau jas atidarinėti. Už trijų radau krūvas sulaužytų sodininko įrankių, kopėčių bei senos virvės ryšulių. Ketvirtos durys pasirodė praviros. Pastūmiau jas ir plačiai atvėriau.

Hamza sėdėjo viduje ant dažų skardinės, užkimštos pilko asbesto gabalu. Jis sunkiai alsavo, tarsi būtų ką tik bėgęs. Paklausiau, gal gali paaiškinti, kas užkimšo tualetą vištienos troškiniu. Jis įsistebeilijo į mane, paskui pataisė asbestą.

– Džinai buvo nepatenkinti, – atsakė jis. – O kai jie kuo nors nepatenkinti, gali pradėti pykti.

„Ispaniška vasara“: spalvomis ir karščiu alsuojanti Ispanija

Ką tik pasirodžiusi „Ispaniška vasara“ – intriguojantis žvilgsnis į tamsius laikus Ispanijos istorijoje ir jų pasekmes ateinančioms kartoms, pasakojimas apie dramatiškai susipynusias dabartį ir praeitį. Karlui Mendosai, vienam turtingiausių Ispanijos žmonių, gulint mirties patale paaiškėja, kad jis ruošiasi visą turtą palikti Marinai Kvinsi, padavėjai, apie kurią niekas iš jo šeimos nėra girdėjęs. Kas ji, už kokius nuopelnus nusipelnė milijonų?

Tai išsiaiškinti tenka turto konsultantei Šarlotei Ferfaks, kurią Londono bankas išsiunčia į Ispaniją. Ji privalo ištirti, kas paslaptingąją Mariną sieja su Mendosa. Ji nusiteikusi šį ispanišką reikalą sutvarkyti kuo greičiau: juk visiems aišku, kas gali sieti turtingą vyriškį su gražia perpus jaunesne moterimi. Tačiau Madride reikalai pakrypsta visai ne taip, kaip planuota: įspūdingos išvaizdos padavėja pareiškia, kad nieko nežino apie jokį palikimą ir jokį Mendosą. Ar ji sako tiesą? Ką ji iš tiesų slepia?

Ispanijoje Šarlotė pasineria į žymiosios šeimos praeitį, kurioje slypi sukrečianti istorija apie du žmones, kadaise išskirtus tragiškos lemties. Tyrimas ją nukelia į Ispanijos pilietinio karo laikus, kur užsimezgė kruvina drama. „Ispaniška vasara“ – istorija apie meilę, kerštą, pilietinį karą ir atleidimą.

„Paryžiaus paslaptis“: neišsemiamas Prancūzijos meno pasaulis 

Paryžius – ne vien tik meilės, bet ir paslapčių miestas. Tai ne vien tik lauko kavinėse vyną nerūpestingai gurkšnojantys žmonės, ne vien tik pasaulio mados sostinė, ne vien tik raguoliai ir kava rytais. Paryžius – miestas su praeitimi: okupuotas ir griautas, randuotas ir žaizdotas. Jame ir daug lobių, kurie atsiveria, kai to mažiausiai tikiesi. Kaip butas, kuris ilgus dešimtmečius glūdėjo užmarštyje – pilnas dulkėmis padengtų neįkainojamų meno kūrinių, priklausančių turtingai ir įtakingai Vermeilų šeimai. Bet ar tikrai viskas yra taip, kaip teigia buto savininkai?

Flora – jauna, bet labai patyrusi meno kūrinių vertintoja – stačia galva neria į ilgai slėptų paslapčių verpetą. Norėdama įvertinti bute sukauptus meno lobius, ji privalo ištirti jų istoriją. Kodėl visi šie turtai taip ilgai buvo slepiami nuo žmonių? Ką nutyli aikštingi ir valdingi Vermeilai? Atsakymų ieškančią Florą vis labiau įsuka istorijos ir įvykių verpetas. O su juo – ir jausmai, kurių ji pati nepastebi ir kuriems taip ilgai stengėsi nepasiduoti. Ir greitai ji ima suvokti, kad tai, kas prasidėjo kaip istorinis meno kūrinių tyrimas, jau virsta uraganu, galinčiu sugriauti turtingos ir garsios Vermeilų šeimos pamatus ir aukštyn kojomis apversti jos pačios gyvenimą.

„Paryžiaus paslaptis“ – Antrasis pasaulinis karas ir tviskantis šiuolaikinis Paryžius, dramatiški paveikslų ir žmonių likimai, šeimos paslaptis ir meilės istorija.

„Pabėgimas į Graikiją“: ramybė ir saulė Graikijos salose

„Pabėgimas į Graikiją“ – tobulas pabėgimas nuo realybės į saulėtą Graikiją.
Kloja Marston bandė išsigydyti sudaužytą širdį, palikdama Londoną ir viską pradėdama iš naujo Niujorke. Jos darbas elitinėje konsjeržo bendrovėje – tobulai tvarkyti klientų gyvenimus. Nesvarbu, kad jos pačios gyvenimas visiškai suveltas. Tačiau aplinkybės priverčia ją imtis dar didesnės atsakomybės: rūpintis VIP klientais. Kiekvienas jų noras, kad ir koks neįtikėtinas, privalo būti išpildytas tuojau pat.

Vienas iš klientų – įžūlus arogantiškas gražuolis Džo Linkolnas, reikalaujantis rasti jam atokų namą vienoje iš Graikijos salų. Kloja imasi ieškoti tobulos vietos įnoringajam atsiskyrėliui, tačiau Manhatane netikėtai pasirodo Tomas, jos buvusysis, ir naujai susikurtas stabilus Klojos gyvenimas vėl pašlyja. Bet ji gali pasprukti – Džo reikalauja, kad ji kartu vyktų apžiūrėti naujojo namo. Taigi pabėgimas į Graikiją gali tapti proga apmąstyti, ko Kloja iš tiesų nori. Tiesa, kad ir kokie komplikuoti būtų Klojos širdies reikalai, darbinės problemos dar rimtesnės. Paslaptingai dingsta vieno kliento žmona, ir Kloja įsivelia į kaltinimų ir apgavysčių sūkurį. Ar ji gali kuo nors pasitikėti, kai paaiškėja, kad žmonės nėra tie, kuriais dedasi? „Pabėgimas į Graikiją“ – įtraukianti istorija apie turtus, paslaptis ir aistrą.

„Žvaigždės virš Romos“: Amžinojo miesto rūmų paslaptys

Romanas „Žvaigždės virš Romos“ atveria duris į Amžinąjį miestą. Ore sklando jazminų kvapas, judriomis Romos gatvelėmis ūžia motoroleriai, o prieš akis atsiveria kvapą gniaužianti architektūra. Viso to centre mezgasi netikėta dviejų intriguojančių moterų pažintis.

1974 metai, aristokratės Elenos gyvenimas skendi prabangoje. Pripažintai gražuolei iš turtingos šeimos atviri visi keliai, joks vyras negali jai atsispirti. Tačiau tik dvidešimt šešerių, sukūrusi trečią santuoką, Elena sutinka tikrąją gyvenimo meilę. Jis vienintelis vyras, kurio ji negali turėti, ir nei jos grožis, nei turtai to nepakeis.

2017 metai, Frančeska, pabėgusi nuo praeities šešėlių Londone, mėgaujasi gyvenimu Romoje. Ji dirba gide ir rašo tinklaraštį apie kerintį miestą. Vieną dieną šiukšlių dėžėje Frančeska randa pavogtą rankinę. Pasirodo, kad rankinės savininkė – įžymioji, kilmingoji Elena yra jos kaimynė, gyvenanti kitoje aikštės pusėje. Šis atsitiktinumas suveda dvi moteris į netikėtą, jaudinančią draugystę. Frančeska sulaukia viliojančio pasiūlymo – parašyti Elenos memuarus.

Svaiginančiame vasaros karštyje Elena pasakoja Frančeskai pritrenkiančias istorijas apie Amerikos elito gretose praleistą jaunystę, mylimuosius ir santuokas. Tačiau Frančeską persekioja nuojauta, kad senoji aristokratė nutyli kažką labai svarbaus. Kai išaiškėja, kad apleistame rūmų požeminiame tunelyje rastas vertingas deimantinis žiedas kadaise priklausė Elenai, Frančeska ima aiškintis šokiruojančią paslaptį, nudažančią Elenos gyvenimo istoriją visai kitokiomis spalvomis.

Taip pat skaitykite: