,

Giedražolė: „Reikia leisti žolei kalbėti“

Stebuklinga augalų galia mūsų protėviai tikėjo jau daugybę amžių. Jais gydėsi įvairias ligas, skausmus, kvietėsi į namus laimę, saugojosi nuo piktos akies. Patikėti, kad žolės gydo ne tik kūną, bet ir sielą, nėra sunku – unikalios technikos pradininkės, tautodailininkės Gintvilės Giedraitienės (Giedražolės) rankose išsiskleidžia lietuviškų žolynų, pievų ir miškų magija. Jos kūriniai iš gamtoje surinktų medžiagų primena, kaip svarbu įsiklausyti į savo vidų – visi reikalingi atsakymai glūdi mumyse, jeigu leidžiame sau ir žolei kalbėti.

Kada ir kodėl jus patraukė kūryba iš žolynų?

Vaikystėje vasarą daug laiko praleisdavau gamtoje, daug vaikščiodavau. Mokykloje, mokydamasi paskutinėse klasėse, užmačiau verbas – jau tada atkreipiau dėmesį į žoleles ir smilgeles. Iš pradžių jas rinkdavau, o paskui atėjo laikas, pribrendau ir pradėjau kurti.

Kiek laiko prireikė išmokti suvaldyti žolynus? Kada pajutote, kad jums, kaip kūrėjai, rankose jie pradeda paklusti?

Jau daugiau kaip dvidešimt ketverius metus užsiimu šia veikla ir vis dar randu, ką patobulinti. Kita vertus, visada labai mėgau visokius liaudies rankdarbius – juostas, pynimus, mezgimus, tai materiją suvaldyti jau gebėjau įvairiomis formomis.

O kodėl pasilikote būtent prie žolynų?

Mačiau, kad man sekėsi. Buvau šios technikos pradininkė, paskui įsidrąsinau dalyvauti mugėse, atsirado vis daugiau gerbėjų. Dabar nieko kito ir nedarau – tai mano darbas ir gyvenimo būdas, kuris leidžia daug laiko praleisti gamtoje. Man to reikia.

Iš kur semiatės šiam darbui įkvėpimo?

Iš folkloro, simbolikos, ornamentikos, sakraliosios geometrijos. Mane įkvepia iššūkiai – įdomu padaryti tai, ko, atrodo, negalėjai. Visada džiaugiuosi, kai kam nors reikia mano darbo – būna, jau be nuotaikos slampinėju, bet gaunu užsakymą ir įsikvepiu. Komplimentai Facebook’e taip pat veikia kaip koks balzamas… Kai ryte atsikeliu ir galvoju „ką, tu čia, durne, darai, kam to reikia“, sakau sau „eik, pasiskaityk, kas tau ten parašyta, ir baik čia nesąmones galvoti“ (juokiasi). Iš kitos pusės, man garbės jokios nereikia. Aš, ačiū Dievui, neturiu noro būti žinoma ir kad manęs būtinai visiems reikėtų. Tik yra vidinis noras atiduoti kitiems tai, kas man yra gražu, kuo žaviuosi. Todėl vedu labai daug seminarų.

O ką darote, kai įkvėpimas dingsta?

Einu darytis detalių būsimiems darbams arba išeinu rinkti žaliavą, kokia tuo metu yra gamtoje. Na, dingsta – tai nieko nedarai. Kūryba man, apskritai, yra gyvenimo variklis, tai šiuo klausimu aš nelabai turiu tokių sustojimų.

O kaip vyksta pats procesas, ar jūs iš anksto susikuriate viziją, kaip kūrinys turėtų atrodyti, ar vis tik improvizuojate? Kiek, apskritai, kūryboje yra svarbi intuicija?

Pajauta turi būti, nes yra aiški riba, kur amatas, o kur menas. Nieko negali nubraižyti arba nusipiešti – gali eskizuoti, dėliotis sau idėjas, bet reikia leisti žolei kalbėti. Kiekvieną vasarą ją prirenku rankomis įvairiausią – skiriasi žolių ilgis, storis… Man labai patinka, kad šiame procese mes lygiavertės – penkiasdešimt procentų viešpatavimo yra pačio augalo – jis diktuoja dydžius, proporcijas, mintį. Tai leidžia įsiklausyti.

Ar jūs turite savo mylimiausių augalų?

Daug yra gražių, bet ne visi tinka džiovinimui ir darbui. Esu atsirinkusi augalus, kurie tinka mano technikai – kurie nesubyrės pavasarį arba pačio darbo metu, kurie, aišku, man gražūs. Tai itin paprasti, laukiniai augalai: gegutės ašarėlės, smilgelės, motiejukai, lendrūnai, bitkrėslės, smiltyniniai šlamučiai.

Kokių asmeninių savybių reikia turėti užsiimant šios srities kūryba?

Turi būti truputį trenktas, truputį avantiūristas, mylėti gamtą, mokėti visiškai atsijungti nuo dalykų – nemanyti, kad laikas yra pinigai. Tai turi iš tiesų labai patikti. Yra žmonių, kurie pievose mato poeziją – juos ir patraukia prie šios kūrybos.

Ką jums svarbu, kad žmonės, paėmę jūsų kūrinį į rankas ar puošdami jais namus, pajaustų? Kokia žinutė slypi jūsų darbuose?

Man visiškai nesvarbu – aš nieko neprimetu kitam žmogui, apskritai, nesikišu į niekieno gyvenimus. Kartais žmonės parašo savo jutimus – kad juos sujaudina iki ašarų – ir man labai gražu, ką jie parašo. Tačiau niekada negalvoju, kad jie privalo tai pajusti. Tiesiog darau kūrinį iš širdies ir džiaugiuosi, jei kažkam patinka tai, kas patinka man. Darbai kalba labai įvairiai. Seminaruose sakau: „Pasidarykit darbą, pasikabinkit ir kitą dieną ar po mėnesio atsisėskit ramiai ir žiūrėkit į jį.“ Ir čia be jokių mistikų – aš nežinau, kas yra su ta žolyte, bet ji neša labai daug išlaisvinimo. Kartais sunkioje situacijoje akys vaikšto tuo darbu ir išsivaikšto kažkaip, esi priverstas būti čia ir dabar. Pajunti sakralumą, kurio mums gyvenime, buityje labai reikia.

O ar pastebite, kad visus šiuos žmones, besidominčius jūsų kūryba, vienija kokie nors bendri bruožai?

Tai laisvesni žmonės – menininkai, inteligentai… Man būdavo labai įdomu stebėti žmones, kurie pamato tuos darbus, mugėse. Šalia stovi kas nors su pūkinėmis šlepetėmis arba su kokiais blizgančiais dalykais, ir vieni žmonės nemato manęs, o kiti – atvirkščiai – tų blizgančių dalykų. Dar kiti kūriniuose iš žolės įžvelgia tik karvutės šieną. O į seminarus atvažiuoja daugiausiai moterys. Jos tikrai mato šiek tiek tą pasaulį kitaip, negu visai eilinis žmogus, nesiliečiantis prie jokio meno. Tie žmonės man kažkuo artimi.

Jūs vedate dirbtuves, kūrybinius užsiėmimus. Ar pastebite jaunimo susidomėjimą tautiniu paveldu ir lietuviškomis tradicijomis?

Tikrai taip. Aš matau tokio fantastiško jaunimo! Pas mane atvyksta ne tik vyresnio amžiaus moterys, bet ir jaunos merginos. Kiekvienais metais vyksta Musteikos pynimo stovyklos – ten visada suvažiuoja labai daug jaunų žmonių. Paskui į šias stovyklas jie vežasi savo vaikus.

O koks jūsų pačios santykis su Lietuva?

Lietuvą aš labai myliu, buvau ir esu patriotė. Dabar yra sunku ir skaudu matyti politinę situaciją, bet, ačiū Dievui, turiu gamtą, kurioje galiu būti. Stengiuosi atskirti politiką nuo meno pasaulio.

Jūs daug laiko praleidžiate gamtoje, rinkdama medžiagas. Ką norėtumėte parodyti pirmą kartą į Lietuvą atvykstančiam žmogui?

Visus miškus, nacionalinius parkus, Labanoro girią, piliakalnius, ežerus. Nors augau miestuose, esu ne miesto žmogus.

Gal turite patarimų, kaip būtų galima gražiai susidžiovinti gamtoje surinktas medžiagas?

Pagal sąlygas, kokias žmogus turi. Dažniausiai žmonės ir taip žino – susirinko puokštelę ir žemyn galva pasikabina pavėsyje ar kokioje palėpėje, kas turi. Smilgeles reikia paguldyti, jei daugiau – iškloti plonu sluoksniu ir, jeigu nedrėgna, greitai sudžiūsta. Panašiai kaip su vaistažolėmis. Svarbu tik laiku nusiskinti, nusipjauti iki žydėjimų, todėl reikia sekti gamtos kalendorių, stebėti.

Ką palinkėtumėte žmogui, kuriam trūksta pasitikėjimo, nedrįstančiam, bet vis pasvajojančiam apie kūrybą?

Atvažiuoti pas mane į seminarus, atpalaiduosim (šypsosi).

Liveta Burkšaitė

Taip pat skaitykite: