Psichologė Daiva Grikšienė: „Draugystę su televizija reikia iškeisti į prasmingą ryšį“ 

Pabūti su savimi, kitaip sakant, pasidžiaugti vienatve kartais norime kiekvienas. Tuomet turime laiko apmąstyti gyvenimą, paanalizuoti savo mintis bei pailsėti nuo aplinkinio šurmulio. Tačiau užsitęsusi vienatvė gali neigiamai atliepti mūsų sveikatai. Nesvarbu, ar žmogus vienatvę pasirenka pats, ar taip susiklosto aplinkybės – sukurti prasmingus ryšius su aplinkiniais, turėti bendraminčių, kurie išklausytų bei leistų jaustis reikalingiems, labai svarbu“,  sako psichologė Daiva Grikšienė. Kodėl vyresnio amžiaus žmonės dažnai patys pasirenka socialinę atskirtį ir kuo tai pavojinga? 

Draugystė su televizija 

Neretai užaugus vaikams, netekus artimųjų, gyvenimo partnerio, senyvo amžiaus žmonės užsidaro savame burbule – kasdien gyvena tuo pačiu ritmu, vengia kontakto su naujais žmonėmis. O kartais net taip susidraugauja su televizija, kad gyvena pagal žydrojo ekrano diktuojamą ciklą, jo rodomas laidas ir programas – tiek vaizdine, tiek jausmine prasme. Nors iš pažiūros toks žmogus gali atrodyti laimingas, iš tiesų tai neretai slepia vienišumo, atskirties jausmus ar rimtas ligas. „Senatvėje paaštrėja jautrumo slenkstis, kartais nesinori triukšmo, bendravimo, aktyvumo, tačiau ilgesnį laiką atsiskyrus nuo visuomenės bei vengiant artimų kontaktų, gali pasireikšti net depresija“,  sako psichologė Daiva Grikšienė bei priduria, kad tai ypač aktualu tiems žmonėms, kurie anksčiau mėgo kompanijas ir buvo aktyviai bendraujantys. Tokiems žmonėms vienatvės sukeliamas nuobodulys, prasmingo bendravimo, gilių santykių bei socialinio užimtumo neturėjimas gali pakenkti psichologinei ir net fizinei sveikatai. 

Vienišumas tyko net ir šeimoje 

Pasak psichologės, gyvendamas poroje žmogus taip pat gali jaustis vienišas, todėl net ir turint partnerį, labai svarbu sukurti gilų ryšį. „Būna, kad gyvena du žmonės vienuose namuose, tačiau kiekvienas atskirai sau – skirtinguose kambariuose, turi skirtingus pomėgius, nesikalba. Kiekvienas savo atskirtyje. Tai irgi ne išeitis  poros, kurios moka kartu gražiai leisti laiką, vienas kitą išklausyti, patarti, turi bendrų pomėgių, be abejonės santykiuose patirs daugiau pozityvumo, energijos ir aktyvumo“,  sako Daiva Grikšienė.  

Santykiai su vaikais ir anūkais taip pat ne visada atspindi vienišumo jausmą. Anot psichologės, itin svarbu, kiek šeimoje įprasta laikytis ritualų – turėti reguliarias vakarienes, susitikimus ir įvairias šventes švęsti kartu. Tačiau net ir nuolat bendraudamas senjoras gali to neįvertinti, nes paprasčiausiai kitaip vertina dažnumą. „Pasitaiko atvejų, kai senatvėje pasireiškia kitoks laiko suvokimas, kai skiriasi laiko pojūtis. Tarkime, vaikai savo tėvus lanko, kaip jiems atrodo gana dažnai, o tuo tarpu tėvai mano, jog gerokai per retai, nes jų atitinkamas pasiilgimo jausmas yra dažnesnis. Kitaip tariant, ne visada pasveriama faktinė realybė, o jausminė realybė gali būti visai kitokia“,  sako specialistė. Ji patariakad tokiais atvejais būtų labai naudinga žymėti kalendoriuje dienas, kada vaikai buvo aplankę ir kada planuoja vėl atvykti – tuomet prieš akis esantis vizualinis vaizdas padės susigaudyti ir laukti bus emociškai lengviau.  

Asmeninė dienotvarkė 

Visgi net ir labai mylimi tėvai kartais jaučiasi lyg našta savo vaikams, nors vaikai taip negalvoja, noriai jais rūpinasi. Vidinis jausmas, kad esi kažkam našta, yra labai didelis krūvis žmogaus psichologinei sveikatai, todėl itin svarbu negyventi vien tik laukimu, susikurti savo paties dienotvarkę. Lygiai taip pat ir dėl anūkų priežiūros – puiku, jei senjoras turi kokybišką laiką su anūkais, išsiveda pasivaikščioti į parką ar teatrą. Bet tik tada, jei tai yra abipusiai energetiniai mainai ir neišmainomas tas laikas, kai senjoras galėtų skirti kokybiško laiko sau – eiti į mankštas, susitikimus su bendraamžiais. 

Anot psichologėsypač svarbu, kiek žmogus turi socialinio gyvenimo be šeimos. „Sakykime, žmogus dalyvauja įvairiose veiklose – vaikšto į užimtumo centrą ar Trečiojo amžiaus universitetą, sporto būrelį, galbūt turi draugą ar gyvenimo partnerį ir juos vienija bendri hobiai, pomėgiaiTokiu atveju dienotvarkė aiškiai suplanuota, dienos tampa užimtesnės ir laisvo laiko lieka mažiau. Tačiau jei žmogus nesusikuria jokio užimtumo, izoliuojasi vienatvėje, tada labiau koncentruojasi į save ir savo būsenas, susikaupia į savo kūno pojūčius, tokius kaip skausmas. Nieko keisto, kad tuomet ir sergamumas didesnis, ir rizika turėti nerimo ar depresijos sutrikimus. Be to, tai gali lemti ir psichosomatines reakcijas – neritmišką širdies plakimą, oro trūkumą. 

Svarbiausia – pirmas žingsnis 

Vienatvė tikrai nėra nuosprendis ir įmanoma užkirsti tam keliąVyresnio amžiaus žmonėms itin svarbu patenkinti jausmą, kad yra kažkam svarbūs, reikalingi ir patys turi kuo rūpintis. „Labai džiugu, kad net žiūrint į vos 5-erių metų laikotarpį, galime pastebėti atsiradus gausybę projektų, kurie įtraukia senjorus ir skatina užsiimti įvairiomis veiklomis, susipažinti, užmegzti draugystes. Anksčiau tik aktyviausi senjorai patys susiburdavo į veiklos ratelius, o dabar tik spėk rinktis. Tuo pačiu lengviau rasti draugų ar net gyvenimo partnerį“, – pasakoja psichologė ir priduria, kad labai svarbu žengti pirmąjį žingsnį iš savo komforto zonos. Ieškoti ir užmegzti naujus ryšius senatvėje itin svarbu – tai paskatina aktyvumą, gali padėti atrasti palaikymą, prasmingus pokalbius ir rūpinimąsi vienas kitu, kai jau, rodosi, nieko nereikia. „Žmonės taip įpratę būti vieni ir neturėti bendraminčių, kad jiems atrodo, jog kitas žmogus jų gyvenime netgi trukdytų. Kartais net prireikia, kad vaikai paskatintų, pasakytų, jog pritaria naujiems senjoro santykiams  tik tada vyresnio amžiaus žmogus išdrįsta“,  sako Daiva Grikšienė. 

Psichologė sako, kad baimė sutikti naujus žmones yra natūrali, ypač senatvėje, kai paaštrėja jautrumo slenkstis pokyčiams. Tačiau pajutę naujų pažinčių naudą, itin greitai žmonės pakeičia nuomonę, todėl svarbiausia – išdrįsti perlipti per savo įsitikinimus ir žengti pirmąjį žingsnį. Dažniausia klaida, kuri sulaiko žmones – baimė įsipareigoti. „Dažnai mintimis nušuoliuojame kur kas toliau – kaip viskas bus? Kaip reikės elgtis? O jeigu nepatiks? Dar net neatėjus ir nepamačius aplinkos, jau vertiname ir priimame sprendimus, o iš tikrųjų užmirštame, kad visada turime galimybę rinktis ir spręsti bet kada, nereikia įsistatyti į jokius rėmus“,  pataria psichologė. 

Iveta Leščinskaitė 

Taip pat skaitykite: