Ona Sakalauskienė: optimizmas ir bendravimas – nuo visų negandų 

Ona Sakalauskienė, viena ilgiausiai dirbančių TAU vadovių – Marijampolės Trečiojo amžiaus universitetui vadovauja jau 15 metų. Nesenai patyrusi sunkią stuburo traumą, moteris šiandien ir vėl visus džiugina savo užkrečiančiu pozityvumu ir veiklumu: „Kad ir koks būtų sunkumas, optimizmas visada ima viršų, o jeigu pats nebūsi optimistiškas, tai ir kitam jo neįkvėpsi. Patikėkit, jei kas ir gali padėti atsitiesti po gyvenimo negandų, tai tik geras nusiteikimas ir bendravimas“, – sako senjorė.  

Amžių skaičiuoja atvirkščiai 

Nors Onutei jau 82 metai, tačiau ji amžių linkusi skaičiuoti kiek kitaip. „Metus jau pradėjau skaičiuoti atvirkščiai – man liko 18 metų iki 100. Šis mano skaičiavimas labai visiems patinka, juk pagaliau sulaukiau pilnametystės“, – juokiasi moteris. 

Paklausta, ar visada buvo tokia pozityvi, Onutė atsako, kad verkšlenti niekada nemėgo. „Kiek save pamenu, į gyvenimą visada žiūrėjau džiaugsmingai. Galbūt todėl, kad turiu nuo ko atsispirti? Mano vaikystė buvo labai sunki – ištremta Sibire, be mamos. Patyriau daug sielvarto, bado ir visos šios negandos mane užgrūdino visam gyvenimui. Dabar esu laiminga, patenkinta gyvenimu ir man visko užtenka“, – sako optimistiška moteris.  

Stuburo trauma nepalaužė 

15 metų savanoriaudama ir dirbdama neatlygintinai, Onutė sako, kad pasitenkinimą jai teikia tai, jog jaučiasi naudinga žmonėms. „Taip ir nepajutau išėjusi į užtarnautą poilsį, nes jau buvome įkūrę TAU. Todėl ir dabar, būdama garbaus amžiaus, nepajėgiu sustoti, nes myliu gyvenimą ir žmones. Dabar jau galiu sakyti, kad pajėgiau atsitiesti po patirtos stuburo traumos“, – pasakoja moteris.  

Prieš 4 mėnesius Onutei lūžo stuburo slankstelis, todėl teko ne vieną savaitę gulėti ligoninėje ir atlikti reabilitaciją, tačiau net ir tai jos nepalaužė. „Kol gulėjau lovoje ir vėliau, kai teko vėl pradėti vaikščioti, aš nuolat sau kartojau: „Aš galiu, aš galiu“, o šiandien aš tikrai galiu, vėl stoviu ant kojų ir kabinuosi į gyvenimą. Dabar jau galiu pasakyti – svarbiausia buvo nusiteikimas. Net ir gydytojas man sakė, kad 50 procentų darbo yra gydytojų rankose, o kita pusė priklauso tik nuo paciento ūpo. Jau po 3 mėnesių dalyvavau renginyje ir visi manė, kad aš visai sveika. Žinoma, visko būna, juk 82 metai – ne jaunystė, tačiau meilė gyvenimui ir gera nuotaika yra pagrindiniai varomieji dalykai“, – išgyvenimais dalijasi moteris ir priduria, kad nei vienas senjoras nėra matęs jos besiguodžiančios, nes ji visada su šypsena. 

Bendravimas keičia gyvenimus 

Marijampolės TAU vadovė neslepia, kad dirbdama universitete susiduria su įvairiais žmonėmis, o kartais tenka ir gerokai pavargti, kad įkvėptų pozityvumo gyvenimo palaužtiems senjorams. „Turiu ne vieną pavyzdį, kai, atėję pas mus, žmonės pasikeitė. Viena moteris į Marijampolę atvyko iš visai kito Lietuvos krašto. Buvo ką tik palaidojusi vyrą ir atvažiavo gyventi pas vaikus. Atėjusi užsirašyti į universitetą buvo labai liūdna, pilnomis akimis ašarų, o šiandien mes ją matome linksmą, besišypsančią ir visur aktyviai dalyvaujančią“, – pasakoja Marijampolės TAU vadovė.  

Paklausta, kas jai padėjo šitaip pasikeisti, moteris atsako, kad tik bendravimas. „Kažkada pas mus universitete darė apklausą, kodėl žmonės lanko trečiojo amžiaus universitetą. Tarp pasirinkimų buvo žinios, bendravimas ir t. t. Susumavus rezultatus paaiškėjo, kad didžioji dauguma studentų čia atėjo dėl noro bendrauti. Žinote, mano pačios dukros, anūkai ir proanūkiai turi savo gyvenimus, o aš turiu savo. Nors mes labai gražiai bendraujame, susitinkame per šventes ir kiekvieną sekmadienį kartu pietaujame, jeigu ne universitetas, aš didžiąją dalį praleisčiau viena“, – pasakoja moteris ir priduria, kad dirbdama atiduoda visą širdį. 

Karantinas nesutrukdė  

„Tikrieji optimistai, kurių tarp studentų senjorų yra daug, net ir karantino metu nesėdėjo sudėję rankų ir teigė: ,,O, kiek dar visko mūsų laukia!“. Universitete ne tik gyvename ir džiaugiamės šia diena, bet ir žvelgiame į rytdieną, aptardami ateities darbus ir planus. Karantinas atėmė tiesioginio bendravimo džiaugsmą, bet paties bendravimo – ne. Dirbome ir bendravome nuotoliniu būdu“, – pasakoja Onutė, paklausta apie karantino metu kilusius sunkumus. Pasak moters, tai padėjo daugeliui senjorų išvengti liūdesio ir depresijos karantino metu.  

Paklausta, ko palinkėtų senjorams, kurie neranda gyvenimo džiaugsmo, senjorė sako, kad svarbiausia – neužsidaryti. „Bendrauti, išeiti į žmones, domėtis, įsilieti į gyvenimą. Aš pati bendrą kalbą randu ir su vaikais, ir su jaunimu, ir su senjorais. Savo draugams, TAU studentams senjorams ir visiems bendraamžiams noriu palinkėti – nedejuokite, kad nieko neturite. Turite gyvenimą ir džiaukitės juo. Gyvenkite sklidina meilės širdimi. Bendraukite, dalinkitės patirtimi, šypsokitės, skleiskite šilumą. Ką išspinduliuosite, tą ir gausite atgal. Tai mano asmeninė patirtis“, – pataria Onutė.  

Iveta Leščinskaitė