Virgis Stakėnas „Aš dar turiu ką pasakyti“

Muzikantas, prodiuseris, pedagogas, žurnalistas, literatas, festivalių organizatorius… Sąrašą galėtume tęsti dar ilgai, o pats Virgis Stakėnas užtvirtina – gyvenimo stebėtojas, štai kas jis. Kurį laiką nesirodęs spaudoje ir televizijoje, menininkas neslepia, kad tiesiog nieko pikantiško ar skandalingo jo gyvenime nevyko, o kalbėti nori tik apie tai, kas jam mieliausia – kūrybą. Pastaruoju metu pradėjęs bendradarbiauti su jaunaisiais atlikėjais, Virgis neslepia, kad yra smalsus naujovėms: „Pasakysiu paprastai – dar tebesu vaikas, kuris vis mokosi gyventi“.

Išties daug profesijų vienam žmogui. Ir ką gi veikia gyvenimo stebėtojas?

Su tėčiu

Amerikiečiai turi tam puikų terminą – storyteller (liet. istorijų pasakotojas), tai Virgis ir yra tas istorijų pasakotojas. Stebiu gyvenimą, o vėliau visos pastabos atsiliepia mano kūriniuose. Visa tai, ką aš dainuoju, yra arba atsitikę man pačiam, arba mano artimiesiems, nieko netraukiu iš piršto. O profesijų aš turiu daug, tik nemėgstu, kai mane pristato dainininku, juk tai gerokai per siaura prasmė. O į muzikanto sąvoką sutelpa kur kas daugiau – ne tik atlikėjas, bet ir kūrėjas, ir aranžuotojas. Pagal diplomą aš esu oligofrenopedagogas, logopedas. Turiu teisę dirbti su vaikais, turinčiais kalbos ir intelekto sutrikimus. Pagal šią profesiją mokykloje dirbau 7 metus, o dar prieš tai bandžiau studijuoti mediciną. Mano tėtė Alfonsas Stakėnas yra garbingas Šiaulių chirurgas, urologas, mama buvo medicinos seselė. Tačiau spėkite, kas nutinka, kai medikų šeima išsiunčia sūnų į universitetą, o jis, įstojęs, iš pirmos stipendijos, nusiperka gitarą? Mediko karjerą teko atidėti į šalį, tačiau niekada nesigailėjau šio sprendimo.

Tėveliai turbūt nebuvo patenkinti tokiu akibrokštu?

4 Stakėnų šeimos kartos, pradedant 95 m. senoliu Alfonsu, baigiant šešiamečiais Sofija ir Čarliu

Natūralu, kad mano tėvams tai atrodė nepriimtina. Jeigu dar būčiau koks garbingas akademinis muzikantas, o dabar gitara… Jie galvojo, kad kažkokias balabaikas brazdinu. Visą gyvenimą turėjau įveikinėti savo tėvus, įrodinėti, kad pasirinkau teisingą kelią, bet aš jų nesmerkiu, netgi priešingai, aš jiems dėkingas. Už tai, kad taip išsiugdžiau kritinį požiūrį į save ir supratau, kad viską turiu išsikovoti pats savo jėgomis ir sugebėjimais. Buvo daug nusivylimų, buvo momentų, kai man norėjosi viską mesti, bet ta juodoji minutė visada praeidavo ir dabar aš laimingas, kad manęs neaugino šiltnamio sąlygomis.

Ar jau jaunystėje jautėte polinkį muzikuoti?

Kai buvau vaikas, tėvai turėjo italų berniuko Robertino Loreti plokštelių. Tai labai gražūs romansai, kurių buvau nemažai pramokęs. Kai ateidavo tėvų draugai, mane kartais pakviesdavo padainuoti ir aš buvau labai laimingas, kad manęs nori klausytis.

Taip pat labai norėjau groti, bet tuo metu tėvai leido tik į akordeono klasę. Dabar akordeonas populiarus tarp įvairių muzikos stilių, tačiau tada šis instrumentas buvo laikomas kaimišku, o aš svajojau apie gitarą. Gitara oficiozų buvo nerekomenduotina, bet jaunimo labai trokštama, tiesiog jaunystės simbolis. Juk bitlomanijos laikais groti gitara reiškė būti kietam.

Mano mokykloje buvo labai geras estradinis ansamblis, tačiau nedrįsau ten prašytis, nes nemokėjau groti, o ir išvaizdos neturėjau – buvau storuliukas ir su akiniais, na koks gi čia artistas (juokiasi)? Todėl kai įstojau į mediciną, įsigijau ir gitarą. Tuo metu mano grupėje iš 11 vaikinų šį instrumentą turėjo net 7. Taip ir pradėjau mokytis brazdinti.

Kaip jūsų akiratyje atsirado kantri (angl. country) muzika?

R. Stakėnienės nuotr.

Aš pats muzikuoti pradėjau nuo bardų kūrybos, savo pačio kurtų dainų, o kantri stilius atsirado gerokai vėliau, gal po dvidešimties metų. Aš esu iš tos šauniosios septyniukės, kuri pradėjo šį žanrą Lietuvoje. Garsiausias iš mūsų buvo, žinoma, Vytautas Kernagis, tikra kino žvaigždė, nusifilmavęs rež. A. Aramino „Maža išpažintis“ (1971). Taip pat buvo ir Vytautas Babravičius – Simas, kuris pirmasis plačiau prakalbo apie kantri stilių.

Kai 1979 m. Šiauliuose įkūriau dainuojamosios poezijos studiją, ten lankęsis būsimasis „Jonio“ lyderis Pranas Trijonis užsiminė, kad jam labiausiai prie širdies tokia muzika, kurią atlieka Simas. Kadangi pats jį neblogai pažinojau, turėjau nemažai kantri muzikos plokštelių, buvo nesunku Pranui suteikti informacijos. Taip gavosi, kad padėdamas jam, už šio kabliuko užsikabinau ir pats.

Nuo tada tapote šio amerikietiško stiliaus atstovu Lietuvoje?

Savo kūrybą aš vadinu „klumpių kantri“, nes tikros amerikietiškos kantri muzikos aš neatlieku. Skirtingomis proporcijomis sujungiu net tris šaknis – melodingą amerikiečių kantri muziką, lietuvišką liaudies muzikos išmintį ir tradicijas bei asmeninę Virgio kūrybą. Visa tai sumaišius gauname vis kitokį kūrinio pyragą. Noriu tikėti, kad į kantri muziką aš atnešiau papildomų spalvų, lietuviško teksto subtilumo, nes visada bandžiau ieškoti gilesnių temų. Beje, aš iki šiol taip pat dainuoju ir balades, ir kantri muziką.

Kaip jaučiatės pristatomas kantri muzikos tėvu?

Tai nutiko labai netikėtai, net man pačiam. Du jauni vaikinai pašmaikštavo ir sukūrė vaizdo klipą, kuriame nepiktybiškai mane parodijavo. Priedainyje skamba: „Kantri tėvas Virgis Stakėnas, ką jis slepia po šiaudine skrybėle?“. Šis klipas tapo populiarus tarp jaunimo ir daugelis pradėjo mane taip vadinti, o man liko tik mielai tai priimti. Net ir Jazzu per M.A.M.A. muzikos apdovanojimus mane šitaip pristatė. Visai netikėtai dovanų gavau naują vardą.

Ar niekada nesigailėjote tapęs žinomu žmogumi?

R. Stakėnienės nuotr.

Tiesą sakant, niekada neturėjau tokio tikslo, aš tiesiog norėjau daryti tai, kas man patinka – kurti. Kiekvienas kūrėjas nori, kad jo meną įvertintų kiti, juk negali kurti stalčiui, visgi norisi grįžtamojo ryšio. Nors menininko gyvenimas ir nėra garantuotas, vieną dieną gali būti nešiojamas ant rankų, o kitą neturėti pinigų kišenėje, tačiau aš pasirinkau tapti tokio gyvenimo gyventoju, su visais iš to išplaukiančiais ir pliusais, ir keistenybėmis. Niekada nesigailėjau, kur pasukau, o ir kurį laiką pabuvus be gitaros jaučiu, kaip niežti pirštus, groti privalau kasdien. Turiu net ir savotišką dienotvarkę – kasdien pabudęs privalau nueiti į savo repeticijų kambarį ir bent pusvalandį pabrazdinti gitarą.

Skrybėlė jūsų nuolatinė palydovė – galbūt ji jau tapo savotišku talismanu, o gal ji tiesiog neatskiriama stiliaus dalis?

Vienas senas amerikiečių fermeris man paaiškino skrybėlės esmę – su skrybėle tu visą laiką esi po savo stogu. Kadangi kaubojai neretai išvykdavo iš namų ilgam, tai skrybėlė jiems būdavo tarsi namai – teikdavo saugumo jausmą, be to apsaugodavo nuo karščio ir lietaus, o prireikus galima ja ir vandens pasisemti.

Pas mane skrybėlės irgi atsirado po truputį, pradėjus domėtis kantri muzika. Dabar jau sukaupiau nemažą kolekciją – 50 įvairių stilių skrybėlių. Ilgainiui tai tapo mano skiriamuoju ženklu. Būna klausia – gal aš ir miegu su skrybėle? Iš tikrųjų skrybėlę nusiimu tik dvejose vietose – bažnyčioje ir ligoninėje.

Papasakokite apie savo naująjį albumą. Jame galime atrasti visai kitokį Virgį?

2018-07-22

Albumas „sTAKENas“ buvo kuriamas dvejus metus. Albume muzika ir tekstai buvo mano, bet visi įrašai ir aranžuotės prodiuserio iš JAV – 1ggy, kitaip lietuvio Igno Marcinkevičiaus. Dar daugiau – tai mano sūnėnas. Tai tas pats berniukas, kuris su mamyte atvažiuodavo į Lietuvą pas senelius ir labai norėdavo pas dėdę Virgį, pas kurį būdavo labai įdomu, nes galėjai pamatyti įvairiausių instrumentų, o dar dėdė ir į koncertus pasiimdavo. Dabar Ignas yra mano akys ir ausys tiek užsienio, tiek Lietuvos muzikos pasaulyje. Šio žmogaus dėka aš atradau ir jaunimo muziką. Šio albumo šauklys – daina „Nepripratau“, kuri po 20 metų kartu su kviestiniu atlikėju Keanu Bluntu suskambėjo naujai. Šis albumas man davė daug naujos patirties, kurią aš panaudosiu ateityje, o mano kūryboje atsirado naujų spalvų – štai toks puikus ryšys su kartomis.

Ką pats manote apie šiuolaikinę muziką ir jaunuosius atlikėjus?

Kai aš buvau jaunas, galvojau, kad muzika, kuri man nepatinka, yra bloga. Dabar aš nebesu jaunas ir galvoju kitaip. Labai mėgstu vieną amerikiečių patarlę, kuri sako, kad jeigu tu groji nors ir išklerusia bandža bankui užstatyto namo priebutyje ir tavo vienintelis klausytojas yra aklas šuo, reiškia tavo muzika kažkam yra reikalinga.

Taigi, jeigu tu kuri, tave supa ratas žmonių, nesvarbu, ar didelis, ar mažas, vadinasi tai yra svarbu tau ir dar kažkam. Aš niekada nesmerkiu kitokių žmonių, kurie kuria. Galbūt kartais man norėtųsi daugiau sielos muzikoje, bet nesakau, kad tai yra blogai, jog muzikoje vyrauja vien tik ritmas. Vienintelis dalykas, ko man iš tikrųjų norėtųsi, tai kad būtų daugiau tekstų gimtąja kalba. Aš pats kuriu ir dainuoju tik lietuviškai. Su mamos pienu mes gavome geriausią žodžio skambesio supratimą, o lietuvių kalba yra labai skambi ir melodinga.

Aš ir pats nesu „užmigęs“, nuolat ieškau naujovių, stebiu, kas vyksta Lietuvos ir užsienio muzikos pasaulyje, tai man suteikia energiją ir skatina eiti pirmyn. Suprantu, kad kūryba negali stovėti vietoje. Taip pat naudojuosi socialiniais tinklais. Kiekvieną dieną kryptingai keliu mintis, nuotraukas, dainas, nes tai dar vienas kelias pasiekti auditoriją.

Ne kartą esate koncertavęs socialinės globos, vaikų ir kūdikių namuose, ligoninėse. Kokia tai patirtis?

Tokiose vietose nedainuoju liūdnų baladžių, renkuosi linksmas dainas, nes noriu, kad žmonės atsipalaiduotų, padainuotų kartu, gal net pašoktų. Žmonės mane priima ir mielai bendrauja, kadangi mano pirmoji profesija leidžia man puikiai suprasti žmones, kurie turi negalią. Apskritai, esu grojęs ir netikėtose vietose, pavyzdžiui bažnyčioje, kalėjime ir net prezidentūroje.

Šią vasarą su žmona Ramute atšventėte gražų 40 metų jubiliejų. Ar nebuvo sunku laviruoti tarp bohemiško menininko gyvenimo ir namų buities?

R.Stakėnienės nuotr.

Nesakysiu, kad tai buvo paprasta, mums irgi teko gludintis kampus. Pradžioje juk visi maksimalistai, o du menininkai po vienu stogu, tai apskritai dvi ugnys. Tačiau per visus šiuos metus mes išmokome tą ugnį prigesinti, kai reikia patylėti. Dabar mes esame komanda. Tolerancija, supratimas ir pagalba šeimoje yra svarbiausia. Nesakau, kad tai ateina paprastai, ir pas mus buvo nekalbadienių. Pradžioje jie galbūt užtrukdavo savaitę, paskui kelias dienas, vėliau užtekdavo dienos, o dabar pasitaiko tik nekalbavalandžiai (juokiasi).

Gerai tai, kad aš niekada nebuvau tipinis bohemos gyventojas – niekada nebuvo taip, kad žmona nežinotų, kur esu išvykęs, nedingdavau kelioms dienoms. Žinoma, buitis yra. Pietus verda ji, nes kulinaras aš nulinis. Aišku, bandau kažką pasigaminti, kai ji išvažiuoja pas anūkus į JAV, bet tuomet tenka jos tarpatlantiniu ryšiu klausti, kaip ir ką daryti ir kodėl tiek daug sriubos ant dujinės, o puode tiek mažai (juokiasi). Ramutei taip pat tenka surasti meistrą, kai reikia kažką pataisyti. Ji sąmoningai mane atpalaiduoja nuo tokių rūpesčių. Pavyzdžiui, aš galiu tvorą remontuoti 3 savaites ir nusidaužyti visus pirštus, o meistras tai padarys per pusdienį ir saugiai. Juk pirštai man labai svarbūs, tai mano darbo įrankis.

Tai, kad jūsų anūkai gimė gerokai per anksti ir teko kovoti dėl jų gyvybės, tapo viena didžiausių jūsų gyvenimo iššūkių. Ko jus tai išmokė?

Apglėbęs dvi svarbiausias savo damas – dukrą ir žmoną

Mes turime tris anūkus – vyresnioji Izabelė, kuriai sukurta daina „Ašarėlė“ bei anūkus dvynukus Sofiją ir Čarlį, kurie nutarė į pasaulį pasibelsti anksčiau, vos 26 savaičių. Tai buvo tikras išbandymas, teko ne vieną mėnesį praleisti ligoninėje, suteikti jiems išskirtinį rūpestį. Dukters Agnės šeima labai subrendo ir sutvirtėjo. Kai mane pakvietė bendradarbiauti Lietuvos neišnešiotų naujagimių asociacija, aš dukros Agnės paklausiau, ar ji nori, kad aš ten eičiau, bet ji atsakė: „ne noriu, o tiesiog tavęs prašau, kad eitum“. Taigi važiuoju į renginius, koncertuoju ankstukų mamytėms. Tai savotiškai ir mano šeimos dvasinis tęsinys, juk neužtenka galvoti apie save, reikia galvoti ir apie kitus.

Išduokite, ar turite pomėgių, kurie nėra susiję su muzika?

Na, aš nesu nei žvejas, nei medžiotojas, nei kulinaras. Man patinka atsisėsti prie tvenkinio, kurį man padovanojo žmona, ir stebėti vandenį, mėtyti duonos trupinius žuvytėms. Tiesa, nuo jaunystės turiu aistrą vėžiauti. Tėtės tėviškėje, Rokiškio rajone, Papiškių kaime, nuo seno buvo vėžiavimo tradicijos, eidavome su samteliais, degindavome laužus. Moku vėžiauti keturiais būdais, moku užmigdyti iškart 24 vėžius. Verdant vėžius svarbiausia nepagailėti krapų ir druskos, o tada tikras džiaugsmas juos gliaudyti kartu su draugais.