Zita Maziliauskienė: „Šiai sodybai yra daugiau nei 150 metų“

Šilutės rajone, Vainuto seniūnijoje, prie Šyšos upės pradžios, esanti Zitos Maziliauskienės tėvų sodyba skaičiuoja jau daugiau nei 150 metų. Per šį laiką joje spėjo pagyventi net trys Bučinskų giminės kartos. Tikėtina, kad šeimai sodyba priklausys dar ne vieną dešimtmetį arba tol, kol joje bus palikuonių. Moteriai puikiai įsiminė kadaise jos tėvo  Juozapo sakyti žodžiai: „Tėviškė nėra parduodama ar iškeičiama, ji yra paliekama kartų kartoms“.

Iš senelio paveldėtas užsispyrimas

Zitos senelis, Juozapas Bučinskas

Zita pasakoja, kad sodyboje prabėgo visa jos vaikystė – čia ji kartu su broliu bei seserimi užaugo. Nors močiutės moteris neteko gana anksti – kai jai buvo vos treji, ketveri metukai – su seneliu mezgėsi gražus ir šiltas ryšys. Jis vaikus ir globojo. Zita iki šių dienų atsimena, kaip senelis, iš kur nors grįždamas, visąlaik parveždavo mažiesiems lauktuvėms kvepiantį zuikio pyragą, kurį kartu gėrėdamiesi valgydavo. Drauge praleistas laikas ir parodytas dėmesys buvo neįkainojami.

Pasak Z. Maziliauskienės, nors senelis buvo ūkininkas ir turėjo daug žemės, tačiau tai pat buvo be galo nagingas. Jis savo rankomis pastatė verandą, sumeistravo langines, senovinę komodą, suolus ir kitus baldus. „Senelis mėgo staliaus darbą ir sodybą kruopščiai prižiūrėdavo. Jei kas sugriūdavo – tuoj parestauruodavo, atnaujindavo“, – pasakoja moteris.

Zita sako, kad iš jo greičiausiai paveldėjo ir užsispyrimą. Kai sovietmečiu vykdė melioraciją ir kaimo gyventojus masiškai keldino į kitas gyvenvietes, senelis su tėvais tvirtai užsispyrė likti tėviškėje ir niekur iš jos nesitraukti. „Kai buldozeriu norėjo išversti mano senelio sodintus medžius, jis stojo prie medžių ir neleido to daryti…“ – jautriomis akimirkomis dalinasi moteris. Tuomet tik per plauką pavyko išvengti skaudžios nelaimės. Zita pasakoja, kad virsdami medžiai kliudė elektros laidus ir šiuos nutraukė. Senelis leidosi bėgti stabdyti medžius verčiančių darbininkų, tačiau nematė ant žemės gulinčių laidų. Laimei, Zitos mama spėjo laiku sulaikyti uošvį. Tąkart pavyko išsaugoti ir gyvybę, ir sodybą. Stipriai į gimtąją žemę įleistos šeimos šaknys šiandien įkvepia moteriai ryžto stengtis visomis išgalėmis išlaikyti giminės paveldą.

Kieme – istorinius įvykius menantys objektai

Išlikusios senovinės krosnys

Pernai Zita nusprendė, kad metas sodybą atnaujinti. Dauguma vidaus darbų jau nuveikti, liko sutvarkyti fasadinę namo pusę – apkalti mediena, pakeisti stogą, taip pat atrestauruoti klėtį ir senovinę lauko virtuvę. „Viduje, kad būtų patogu, šiuolaikiškai įrengėme dušą ir tualetą, visa kita palikome senoviškai. Sijos, kūrenamos krosnys, Smetonos laikų močiutės skrynia – viskas išliko“, – vardija Z. Maziliauskienė. Taip pat ketinama atrestauruoti verpimo ratelį, komodas, lovas ir praeityje naudotus buities įrankius. Moteris gailisi tik dėl anksčiau sudėtų plastikinių langų, kurie, pasak jos, sodybai visiškai netinka. Ji tikra, kad ateityje juos pakeis ir sodybai grąžins daugiau autentiškumo.

Didžiausias iššūkis moteriai yra rasti kompromisą su sodyboje gyvenančiu tėčiu. „Atvirai pasakysiu, labai sunku yra susitarti su vyresniais žmonėmis, jie sunkiai įvertina senovinius daiktus, – sako Z. Maziliauskienė. – Turėjome ir senovinį supamąjį krėslą – buvo tiesiog nulūžusi koja – jis paėmė, sukapojo ir patvarkė, kaip jam atrodė (juokiasi)“.

Vis dėlto, Zitos tėvas jaučia pagarbą religiniams, šventiems dalykams, dėl to vis dar pavyko išsaugoti kieme esantį senutėlį koplytstulpį – šį tėvas atrestauravo savo iniciatyva. Jis pasakojo, kad kadaise šalia koplytstulpio buvo iškasti apkasai, kuriuose kaimo žmonės slėpdavosi nuo bombardavimo. Karo laikus mena ir vaikystėje matytos skylės, kurias name paliko į jį atsimušusios skeveldros. Vėliau, kaip moteris teigia, tėvas namą apkalė, ir jų nebesimatė, tačiau istoriniai įvykiai vis dar gyvi pasakojimuose.

Svarbu išsaugoti tradicinę dvasią

Buvusi lauko virtuvė, dabar – tėčio garažas

Atnaujinant senas sodybas, Zita pataria kaip įmanoma išlaikyti autentiškumą, naudoti kuo daugiau natūralių medžiagų. „Neaptverkime kiemų tais metalais, tegul būna medinės tvorelės, prie kurių prisilietus jauti tėviškės dvasią ir šilumą“, – sako Z. Maziliauskienė. Pasak jos, parduotuvėje rinkdamiesi gražius daiktus, neįvertiname, kuo gyveno mūsų tėvai ir proseneliai. „Nereikia tos prabangos ir įmantrumų. Geriau seną baldelį atnaujinti – jis žymiai puošniau atrodys negu šiuolaikinis“, – priduria Z. Maziliauskienė.

Sodybos atgaivinimą ir išsaugojimą Zita skiria savo mamos atminimui. „Mamytė labai puoselėjo sodybą – prižiūrėjo gėlynus, pati karpė krūmus, ravėjo, o aplinkos yra labai daug“, – sako Z. Maziliauskienė. Moteris teigia, kad jos mamos dėka ši vieta pasikeitė neatpažįstamai, tačiau mamai tai reiškė vis nesibaigiančius darbus. „Kai prasidėjo vidiniai remontai ji sakė: „kad leistų man dar pagyventi ir pasidžiaugti tuo grožiu, kurio gyvenime aš niekada neturėjau“, – pasakoja Zita. Kai šią vasarą parsivežė savo sunkiai sergančią mamą iš ligoninės, Zita prisodino jai gėlių, kad bent paskutinei akimirkai ji galėtų pajusti malonumą. „Ji išėjo su visomis mano mintimis, ką aš žadu padaryti ateityje“, – viltingai sako moteris.

Zita susimąsto, kad būdami jauni dažnai neįvertiname artimųjų istorijų, daug ką praleidžiame pro ausis. „Jaunystėje galbūt to nesupratome ir nesaugojome senelio pasakojimų. Dabar pagalvoji, kaip viskas be galo brangu“, – sako Z. Maziliauskienė.

„Atgaivinta istorija“ yra nemokamos žurnalo aktyviems senjorams „60+“ iniciatyva, kuria siekiama skatinti jaunus žmones atkurti senas sodybas, atgaivinti šeimos istorijas ir tradicijas, taip įprasminant prisiminimus apie tuos, kurių jau nėra mūsų tarpe.

Siųsti savo atgaivintą sodybos ar šeimos istoriją bei nuotraukas galite el. paštu marketingas@60plius.lt. Jūsų tekstai bus publikuojami internetinėje svetainėje bei „60+“ Facebook paskyroje, o netikėčiausios istorijos atsidurs nemokamame žurnale aktyviems senjorams „60+“.

Liveta Burkšaitė