Istorija apie taškelį
Dalinamės verslininkės ir dviejų vaikų mamos Giedrės Bilotavičiūtės istorija apie taškelį. „Visą laiką atima darbas ir, atrodo, niekam jo daugiau nelieka. Bet jei labai nori, mylimai veiklai rasi keletą valandų. O po to, kai ta mylima veikla įtraukia, valandų nebeskaičiuoji“, – sako autorė.
Žmonės piešia jau nuo seno, tūkstančius metų. Meną kuria ne vien tik dailininkai, tai daryti gali visi. Pasakysite, kad nemokate? Daug kas nemoka, tačiau čia ir yra tikrasis grožis ir prasmė.
Mes mokame padėti tašką. Visi, nuo mažiausio iki didžiausio. Ir tai yra pradžia. Nesvarbu, koks tai bus taškas. Raudonas, geltonas, o gal, jei labai bloga nuotaika, juodas. Bet visų gražiausia, kad padėjus tašką, mūsų mintys pradeda ieškoti, koks kitas taškas tiktų prie jau esančio. Ir pamažu mes pamirštame blogas mintis, rūpesčius. Mes pradedame galvoti apie spalvas, apie tuos taškelius. Ir nėra geresnio poilsio mūsų mintims, tai kaip terapija, meditacija, ramybė.
Mes neišrandame jokio dviračio, tiesiog darome tai, ką žmonės darė jau galybę metų. Jei pasigilintume į istoriją, rastume daug pavyzdžių. Vienas iš jų – mandalos. Jos buvo ir yra kuriamos bei piešiamos beveik visose pasaulio tautose, visose kultūrose, nes tai – ratas, sėkmės, sveikatos, bendrumo simbolis. Visuose pasaulio kampeliuose tokie apvalūs kūriniai buvo vadinami savaip, kol šveicarų psichiatro Carlo Gustavo Jungo buvo pavadinti vienu, mandalų, vardu. Šis žodis kilęs iš sanskrito kalbos. Tiesa, piešiniuose rasime ne tik taškelių, bet ir brūkšnelių. Kai padedame pirmuosius taškus, mūsų ranka ir mintys savaime pradeda juos jungti, kurti ir, galų gale, savo pačių nuostabai, priešais save pamatome paveikslą. Jausmas labai geras, nuoširdžiai linkiu visiems pabandyti. Šis piešimo būdas yra užkoduotas mūsų genuose, tik mes, pasiklydę gyvenimo rūpesčiuose ir bėgime, tai pamiršome. Juk kai buvome vaikai, pradėjome piešti nuo rato, taškelio, dėliojome saulytes ir gėlytes. Vaikams tai natūralu, jie tai žino.
Aš pabandžiau sujungti keletą dalykų į vieną. Ir man pavyko. Nes, argi svarbu, ant kokio paviršiaus mes dėliosime taškelius? Ar būtinai tai turi būti paveikslas? Ne. Mes galime piešti ant bet ko – akmenėlių, kriauklių, parsineštų iš pajūrio, galime susikurti kažką gražaus ir dar naudingo. Kiekvienos šeimininkės namuose rasime nebereikalingų stiklainių, dėžučių, senų puodelių. Kirba noras mesti į šiukšliadėžę? O gal susikurkime kažką gražaus? Juk visai malonu, kai atsidarius virtuvės spintelę, ten rikiuojasi mėgstamų spalvų gražiai papuošti stiklainiai ir dėžutės, kuriuos prikeliame antram gyvenimui. Be to, tai originalu, niekas tokių daugiau neturės. Net patys sunkiai sukurtume lygiai tokį patį piešinį, nes mintys mūsų kintančios ir visada dėliojasi vis kitaip.
Taigi, jeigu norite pabandyti, jums prireiks kažkokio pagrindo. Tai gali būti stiklainis, dėželės nuo prekybos centre pirktų mandarinų ar vynuogių, taip pat ir gėlių vazonėlis. Pagrindą turėtumėte nusidažyti akriliniais dažais, taškelius taip pat dėliosite akriliniais dažais. Įrankius galite naudoti įvairius. Didesnius taškelius galite daryti pieštuko, teptuko buku galu, mažesnius – paprasčiausiais dantų krapštukais (vėliau įrankius galima nusipirkti). Svarbu viską nupiešus nepamiršti nulakuoti vandeniui atspariu laku, kad piešinys ilgiau laikytų, nenusiplautų. Aš lakuoju daug sluoksnių, kokius 6–7 kartus. Lako nusipirkti rasite bet kurioje statybų prekių parduotuvėje. Prireiks keleto vakarų ir fantazijos. Iš patirties žinau, kad reikia vyti į šalį mintis, kad nemoku, nieko čia man nesigaus. Tiesiog padėkite tašką. Tokį, kokia nuotaika jus tą dieną aplankė. Ir tuomet viskas prasidės…
Linkiu sėkmės kūryboje.
