Lietuviškos estrados primadona Birutė Petrikytė: „Džiaugiuosi likusi Lietuvoje“

Mylima estrados dainininkė, populiaraus ansamblio „Nerija“ narė ir gausybės konkursų laureatė Birutė Petrikytė neslepia, kad visą gyvenimą maudėsi šlovės spinduliuose, tačiau nostalgijos niekam nejaučia: „Gyvenau taip, kad gera prisiminti“. 66-ąjį gimtadienį atšventusi moteris spinduliuoja energija ir optimizmu, kuria ateities planus ir svajoja kada nors sudainuoti su… R. Williams’u (Robbie Williams). Jūsų dėmesiui, šiltas ir jaukus pokalbis, kurio metu netilo nuoširdus Birutės juokas.

Kaip tapote dainininke? Ar tėveliai kaip nors skatino šį jūsų talentą?

Mano visa šeima daininga. Mamos balsas labai primena Beatos Grincevičiūtės, o tėvelis dar ir grojo akordeonu. Matyt viskas genuose – dainavome ir mes su broliu, ir mano dukra. Vaikystę praleidau Klaipėdoje, kur lankiau smuiko klasę. Mano tėvelis pastebėjo, kad aš turiu talentą ir pasakė: „Reikia kažką daryti su ta mergaite, nes ji turi talentą“. Kai buvau aštuntokė, važiuodavau iki Geležinkeliečių rūmų, kur mane priėmė labai talentingas muzikantas Valdemaras Gliožeris. Taigi, mano karjera prasidėjo nuo Tomo Jones’o dainos „Green green grass of home“.

Kada žmonės jus pradėjo atpažinti gatvėje kaip dainininkę Birutę Petrikytę?

Tėvelis mane sugalvojo nuvesti pas Arvydą Paltiną, kur viskas ir prasidėjo. Pradėjau po visą Lietuvą važinėti su ansambliu „Kopų balsai“, tuo metu tai buvo itin žinomas ansamblis. Vėliau dalyvavau labai populiariame konkurse „Vilniaus bokštai“, kur suvažiuodavo dainininkai iš visų tuometinės Sovietų Sąjungos respublikų, o pirmininkas buvo kompozitorius Eduardas Balsys. 1976 m. kartu su Viktoru Malinausku mes netgi tapome „Vilniaus bokštų“ laureatais. Tai man buvo šuolis iki dangaus, didžiulis mūsų pripažinimas.

Ar visada norėjote būti estrados dainininke?

Pamenu, kaip mano smuiko mokytojas sakė: „Tai koks gi čia dainavimas, kokios čia tos estrados dainininkės ir kam tau išvis to reikia? Tai prastas skonis ir prastas pasirinkimas“. Bet visgi, pažiūrėkime dabar – šitas menas irgi priklauso liaudžiai. Juk ir Stasio Povilaičio daina „Švieski man vėl“ dabar tapo kone liaudies daina, o iš tikrųjų, tai išverstas vokiškas šlageris. Estrada yra populiari ir klausoma, už tai žmonės moka pinigus. Nors mano kelias buvo sudėtingesnis, aš visada dainavau sudėtingesnes dainas. Buvo kažkas neapsakomo, kai Teisutis Saldauskas, „Vilniaus aidų“ vadovas, pakvietė mane į valstybinę filharmoniją. Tais laikais tie, kurie pakliūdavo į valstybinę filharmoniją, buvo aukščiausios klasės profesionalai. Vaikščiodavau ten kartu su Sauliumi Sondeckiu, Juozu Domarku. Mes buvome tokie pakylėti, nors ir atlikome estrados kūrinius. Visgi tai buvo tas metas, kai estrada nebuvo labai toleruotina muzika, tai nebuvo kaip menas, todėl mes likome labai pamaloninti visų tų didžiai gerbiamų žmonių, kurie su mumis sveikinosi.

Ir 1976 m. atsidūrėte populiariajame „Nerijos“ kolektyve. Koks tai buvo metas?

Prisiminimai patys nuostabiausi, nes tuo metu „Nerija“ buvo topų topas. Buvome patys mylimiausi, patys geidžiamiausi ir mūsų laukė visi miestai. Buvome nešiojami ant rankų, žinojome, kas yra gėlės ir šlovė, bet nei vienas iš visų ten buvusių dainininkų nebuvome sužvaigždėję. Visi žinojome savo vietą – galvojome apie dainas, savo repertuarą ir džiaugėmės gyvenimu, bet niekada negalvojome, kiek mes uždirbsime. Tuo metu turėjome visai kitokį, nematerialų požiūrį.

Tačiau dirbote negailėdama savęs, juk salės būdavo sausakimšos?

Tik įsivaizduokite, ką reiškia trys koncertai per dieną! Pirmas 10 val. ryto, antras 15 val. dienos, na, o trečiam, 19 val. vakaro, mes jau nebeturėdavome nei jėgų, nei sveikatos. Dabar nesuprantu – kaip mes tais laikais sugebėdavome viską atlaikyti? Na, žinoma, buvome labai jauni ir gyvybingi. Kartais pagalvoju, kad gal jau viskas pasibaigė, šitiek metų prabėgo ant scenos – gal jau niekam neįdomu? Tačiau parduotuvėje sutiktas žmogus atpažįsta, pasako gražų žodį, o tai labai malonu. Senoji karta mus žino, ateina pasiklausyti, tačiau keista, kad ir jaunesni atpažįsta.

Vos nesusigundėte tapti ir Rusijos estrados žvaigžde?

Tuo metu aš itin daug koncertavau ir žmonės labai mane mylėjo. Liudas Šaltenis, kuris buvo atsakingas už estradą Kultūros ministerijoje, sakė: „Klausyk, tave kviečia į Maskvą“. Aš atsakiau, kad nenoriu, lai važiuoja kiti, bet man atkirto, kad nori būtent manęs. Galiausiai visgi aš sudainavau Maskvoje ir po to sulaukiau daugybės dėmesio ir pasiūlymų. Sakė, kad galiu tapti tokia kaip Sofija Rotaru ar Ala Pugačiova. Tačiau, praėjus porai savaičių po kelionės į Maskvą, aš persigalvojau. Aišku, išvadino mane kvaila, bet dabar, kai praėjo šitiek laiko, džiaugiuosi.

Kodėl atsisakėte tokio pasiūlymo?

Galbūt man tai atrodė pavojinga. Negalvokite, kad būti ten, pačioje viršūnėje, yra labai lengva. Aš netgi kalbėjau su Valerijumi Leontjevu apie tai – būti A lygio žvaigžde yra beprotiškai sunkus darbas ir didžiulė konkurencija, gal aš nenorėjau to sunkumo? Buvau lietuvė, turėjau fantastiškų koncertų ir nenorėjau visko mesti. Tuo metu tikrai maudžiausi šlovėje, buvau visų mylima. Ir iki dabar manęs ten neužmiršta, man tai buvo labai maloni staigmena. Ko gero, tiek man ir užteko.

Praėjusiais metais man paskambino iš laidos, kurią veda A. Malachovas. Atvažiavo pas mane į restoraną „Birutės uostas“, nufilmavo. Sako: „Niekas jūsų neužmiršo, vieta neužimta, ar jūs norite grįžti?“ Nusijuokiau, kad man gerai ir čia, savo kaime.

Ir visgi, kuris etapas jums kelia didžiausią nostalgiją?

Man niekas nekelia jokios nostalgijos. Aš tiesiog gyvenau taip, kad malonu prisiminti. Su dukra pavartome nuotraukas, prisimename. Apkeliavau daugybę šalių, kur tik nebuvau – ir Amerikoje, Kanadoje, ir Jungtiniuose Arabų Emyratuose. Aš džiaugiuosi, kad važinėjau į tarptautinius konkursus, nes ir dabar mane kviečia į tų konkursų žiuri nares. Šiais metais buvau pakviesta į „Slavianski Bazaar“. Ten ne tik buvau žiuri narė, mūsų Lietuvos delegacijos vadovė, bet ir dainavau savo hitą.

Kaip manote, ar šiais laikais požiūris į estradą pasikeitė?

Jeigu lyginant visas meno šakas, tai estrada nėra labai didelis menas ir užima nedaug vietos. Pavyzdžiui, juk „Eurovizijoje“ taip pat nedainuoja nei R. Williams’as, nei B. Streisand. Tačiau, kai dabar klausau estradinės muzikos, tai jaučiu, kad yra daug gerų pokyčių. Kai kurias dainas galima vadinti jau ne estrada, o kūriniais, kurie labai įdomūs ir jų malonu klausyti. Aš tikrai manau, kad daug kūrinių yra tobulesni, nei mes dainuodavome iš tų pačių trijų akordų. Nors aš visada stengiausi ieškoti sudėtingesnių kelių.

Jūsų su dukra ryšys labai artimas. Ar kada skatinote ją sekti jūsų pėdomis?

Niekada, ji pasielgė taip, kaip aš – pasirinko pati. Nieko nesakiusi pasiėmė mano fonogramą ir išėjo iš namų, dainavo bare ir tik po savaitės pasakė: „Mama, aš ne dainininkė, bet labai noriu dainuoti“. Taip mes ir pradėjome, tai tapo jos hobiu.

Iš tikrųjų, su dukra mes iki šiol kaip Siamo dvynės, viena be kitos negalime. Nesutrukdė nei tai, kad Anželika gyvena Vokietijoje. Mes nuolat bendraujame, ji pas mane atvažiuoja. Visi sprendimai ir pamąstymai priimami mūsų abiejų ir mes labai džiaugiamės tuo ryšiu. Mūsų šeima labai tvirta.

Jūsų lūpose nedingsta šypsena, esate labai gyvybinga ir optimistiška – kaip palaikote puikią nuotaiką ir sveikatą?

Niekada nebuvau liūdna. Aišku būdavo, kad pavargsti ir norisi verkti, bet kažkaip susiimdavau. Visada buvau optimistė, manau ir mirsiu optimistė (juokiasi). Mano prosenelis prieš mirtį pasakė: „Vaikai, man jau užteks, o jūs jau žinokitės“. Tai ir aš šitą sarkastišką posakį gal prisitaikysiu kažkada (juokiasi).

O sveikatą palaikau nuolat maudydamasi jūroje, net ir žiemos metu. Tikrai, išsimaudyti galiu bet kada. Taip pat daugybę metų žaidėme tenisą, tačiau buvau padariusi 10 metų pertrauką ir maniau, kad nebesugebėsiu. Visgi, šiais metais, per savo 66-ąjį gimtadienį, aš sugalvojau, kad reikia padaryti teniso turnyrą. Na ir ką, padarėme tokį žygdarbį – su vyru Igoriu laimėjome net prieš mano anūką (juokiasi). Pasirodo, ką išmoksi, to jau neprarasi.

Kokia jūsų jaunatviškos išvaizdos paslaptis?

Iki 40 metų aš nieko nedariau, o vėliau galėjau nemažai finansų skirti visokiems brangiems prancūziškiems kremams. Dabar tokių galimybių nebeturiu, tai jau 10 metų nesuku sau galvos ir naudoju baltarusiškus kremus. Pigu ir veiksminga. Jei jau kokia raukšlelė gilesnė susiformuoja, tai tenka tvarkyti pas gydytoją, nors galiu padėkoti genetikai, kad gilių raukšlių dar nėra ir didelių intervencijų imtis nereikia. Dabar juk ir jaunos darosi įvairias procedūras, bet slepia tai. O kam, jeigu tai vis tiek matosi? Mano metų jau nieko nebepaslėpsi, nes yra, kaip yra. O aš ir nesureikšminu, koks mano veidas, man svarbiausias žmogaus vidus, o ne išorė.

Su vyru jus suvedė jūra. Dabar jau skaičiuojate 21-erius metus kartu. Kokia jūsų ilgalaikių santykių paslaptis?

Visų pirma, gyvenimo partneris turi būti draugas. Taip pat labai svarbu paisyti ir vyro norų, ne tik trepsėti kojele, kad vyras padarytų, kaip nori moteris. Na, ir, žinoma, visoms moterims galėčiau patarti – duokit vyrui laisvę. Mes šeimoje vienas kito nereguliuojame, tik pasidžiaugiame vienas kito nuveiktais darbais. Gyvenimas yra nuostabus ir kartu sudėtingas, tad džiaugiamės juo kartu.

Pastaraisiais metais jūsų neaplenkė ir bėdos, patyrėte bankrotą. Kaip su tuo susitvarkėte?

Visa tai jau praeityje. Turbūt taip turėjo nutikti, man reikėjo tai išgyventi, o dabar aš nieko nekaltinu. Šie dalykai neaplenkia ir kitų žmonių, bankrutuoja daugelis ir nebūna jokių ažiotažų, bet mano pavardė, matyt, negera ir labiausiai užkliuvo (juokiasi). Mes nekokie verslininkai – Igoris yra kapitonas, o aš dainininkė, todėl mums buvo labai sunku, bet susitvarkėme.

Kiekvieną rytą atsikėlusi pirmiausia dėkoju Dievui, kad esu šią akimirką, kad gyvenu. Gyvenu čia ir dabar, šia diena, nes nežinau, kada baigsis mano kelionė. Todėl manau, kad turime vienas kitą gerbti ir mylėti. Taip ir stengiuosi gyventi – sutarti su visais žmonėmis, išbristi iš visų situacijų. Gyvenime susiduriame su daug negatyvumo, bet reikia tvarkytis su savo vidumi ir nelaikyti pykčio kitiems žmonėms, pasistengti juos suprasti ir mylėti.

Su kuo dar norėtumėte sudainuoti duetu?

Jeigu iš užsienio žvaigždžių, tai pasirinkčiau R. Williams’ą, nes jau dainuoju jo dainą ir net turiu jo parašą. O iš lietuvių labai norėčiau padainuoti su Rosita Čivilyte, labai vertinu jos kūrybą ir ja žaviuosi.

Iveta Leščinskaitė
Nuotrauka Jūratės Ciajienės