Sodų vėrimas – pomėgis, virtęs gyvenimo būdu
Išgirdę žodį sodas, daugelis įsivaizduojame žydinčius ir žaliuojančius laukus ar išpuoselėtą kiemą, kuriame vaisius nokina kvepiantys vaismedžiai. Retas pagalvojame, kad sodas galėtų būti ir nuostabus rankų darbo, lietuvių prigimtinėje kultūroje gilias šaknis turintis kūrinys. Išvydę Zapyškyje gyvenančios JŪRATĖS BYTAUTĖS šiaudinius sodus, iš nuostabos aikteli ne vienas lietuvis ar svečias iš užsienio.
Kaip atrodo Jūsų gaminami sodai?
Tai yra tradicinis mūsų tautodailės kūrinys, aprašytas jau 19 a. pabaigoje, tačiau ši puošmena puikiai įsilieja į šių laikų kontekstą. Sodai yra veriami iš rugių. Simboliška, kadangi šiaudas, rugio dalis, yra tarsi tarpininkas tarp žemės ir dangaus, tarp šiapus ir anapus. Jis praeina ilgą kelią, kol virsta grūdu, o vėliau ir mus maitinančia duona. Iš ruginių šiaudų suverti sodai suteikia namams jaukumo, puošnumo, nuolat besisukdami erdvėje jie sukuria apsauginį, darną skleidžiantį lauką ir atrodo labai originaliai. Dažnas ieško stebuklų svetur, stebisi Egipto piramidėmis, pamiršę, kad savo tautodailėje turime tokį išskirtinį kūrinį, todėl norėdama, kad kuo daugiau žmonių sužinotų apie šį primirštą meną, darbų nuotraukomis dalinuosi socialiniame tinkle Facebook, paskyroje Altonės sodai.
Kodėl nusprendėte imtis šios retos veiklos?
Daugelį metų dirbu folkloro ansamblio vadove, etnografe, todėl viskas, kas susiję su mūsų tautos papročiais, tautodaile, nuo seno puoselėjamomis mūsų kultūros tradicijomis, yra artima mano širdžiai. Verti sodus pradėjau prieš 7-erius metus ir šią veiklą tęsiu iki šiol. Džiugu, kad savo žiniomis galiu pasidalinti su kitais, vedu sodų vėrimo mokymus, į kuriuos atvyksta tiek vyresnio amžiaus žmonės, tiek jaunimas, norintys išmokti sodo vėrimo pagrindų ar ieškantys prasmingos dovanos vestuvėms, krikštynoms, kitoms šventėms. Tai – savotiška meditacija, prisilietimas prie gamtos ir galimybė savo rankomis kurti meną.
Sodų vėrimas reikalauja itin didelio kruopštumo. Ar šis pomėgis – kiekvienam?
Tiesa, kantrybės ir laiko šis pomėgis tikrai reikalauja, kartais būna ir taip, kad vieną didelį sodą tenka verti keletą savaičių, mažesnius sodelius galima sukurti ir per dieną ar kelias. Tačiau žmonių, žiūrinčių į sodą, jaučiančius jų skleidžiamus virpesius, teigiamos emocijos viską atperka. Manau, kad verti sodus labai norėdamas gali išmokti kiekvienas, tačiau nereikia iš karto tikėtis tobulo kūrinio. Sodo vėrimas reikalauja ir tam tikros vidinės ramybės, susitelkimo. Svarbiausia, kad pasinerdami į šią savitą kūrybą galime patirti sielos gydymo efektą. Juk iš chaoso (šiaudelių krūvos) kuriame darnią struktūrą, atkartojančią subtilią mūsų visatos sandarą ir tai negali nedaryti įtakos mums patiems. Be to, gauname akims malonų rezultatą, kuris džiugina kūrėją.
Ar ši veikla reikalauja išskirtinio pasiruošimo?
Taip, norint džiaugtis kokybišku sodu, tenka paplušėti. Pirmiausia būtina pasiruošti medžiagą – ruginius šiaudus. Sunkiausia yra surasti tinkamą rugių lauką, kadangi dabar nemaža dalis javų yra modifikuoti, auginami žemaūgiai kvietrugiai, kurie sodų gamybai netinkami. Juos nuskinti galima taip pat ne bet kada. Tai daryti reikėtų tuomet, kai rugiai pradeda bręsti, nes tuomet šiaudas būna tvirčiausias ir gražiai išbąla. Vėliau, kad šiaudeliai nesulinktų, išliktų tiesūs ir tinkami vėrimui, nukarpomos varpos. Tuomet iškarpomi nareliai, nuimami lapeliai, surūšiuojami pagal storį šiaudeliai. Prieš pradedant verti, turime sugalvoti, koks bus mūsų sodas ir prisikarpyti norimo storio ir ilgio šiaudelių (rimtesniam sodui gali prireikti ir poros tūkstančių). Lapelius, narelius ir varpas galime panaudoti sodo puošmenų gamybai, taigi nei viena rugio dalis neprapuola.
Kokios vėrimo schemos ir formos dažniausiai naudojamos?
Sodo pagrindinis elementas yra ant siūlo suvarstytų šiaudelių daugiakampis, vadinamasis reketukas. Įvairiai jungdami, naudodami skirtingų ilgių šiaudelius, gauname dideles piramides, žvaigždes, saules ir kitokias formas.
Ar Lietuvoje sodų vėrimas yra populiarus?
Tikrai pastebiu, kad sodininkų sparčiai daugėja. Tai − labai populiarėjanti tautodailės rūšis. Ją įvaldyti nėra itin sudėtinga. Svarbiausia reikia norėti, būti kruopščiam. Mano žiniomis, mūsų šalyje yra tikrai ne vienas mokytojas, kuris perduoda šias sodų vėrimo žinias kitiems. Ši tradicija gyva, Aukštaitijoje išlikusi kaip kupiškėnų vestuviniai sodai ar Dzūkijoje kaip sodai, dovanojami krikštynų proga. Šiomis dienomis ši tradicija plinta visoje Lietuvoje.
Ar prisimenate dieną, kai pirmą kartą pamatėte sodą? Kokie įspūdžiai Jus užplūdo?
Tai nutiko prieš 15 metų. Lankiausi Vilkijos miestelyje esančiame brolių Juškų muziejuje, ten pamačiau sodus iš arti. Tokius nuostabius, kad buvo sunku patikėti jų tikrumu, mane jie tiesiog užbūrė. Ten susipažinau su kūrėja, šio muziejaus darbuotoja Vida Sniečkuviene, o vėliau teko dalyvauti jos sodų vėrimo mokymuose. Tuomet ir gavau šį užkratą, nuo kurio pagyti sudėtinga. Ilgai puoselėjau svajonę pati imtis šios veiklos, tačiau auginau vaikus, papildomo laiko tokiam kruopščiam pomėgiui nelikdavo. Vaikams paaugus, sodų kūrimas vėl atsirado mano gyvenime.
Ar dažnai dovanojate savo dirbinius draugams, artimiesiems?
Sodas − prasminga ir graži dovana, taigi esant progai, dovanoju. Savo darbo aplinkos, namų be sodų nebegaliu įsivaizduoti, sukuriu ir tokių, kuriais puošiamos salės.
Eglė Jurevičiūtė
