Pasaulinės lyderystės konferencijos vadovas D. Kušlikis: „Protingiausiu kambaryje būti neverta“

„Jeigu vadovas ar lyderis organizacijoje visada žino visus atsakymus, joje yra užkoduota problema, kuri yra tas pats lyderis“, – savo patirtimi dalijasi Pasaulinės lyderystės konferencijos (PLK) vadovas Dovaldas Kušlikis. Gana anksti įgijęs vadovavimo patirties vyras sako, kad teko išmokti ne vieną pamoką, viena jų – lyderis arba vadovas yra atsakingas ne už visų atsakymų pateikimą, tačiau už sistemos ir proceso sukūrimą organizacijoje.

Kada ir kaip prasidėjo paties, kaip vadovo, lyderio kelias? Ar jis visuomet buvo sėkmingas?

Man pasisekė vadovu tapti labai anksti. Buvau ketvirto kurso studentas, man buvo 21 metai. Į Lietuvą atėjo tokia tarptautinė pensijų valdymo įmonė, kur aš įsidarbinau pardavimų vadybininku. Tačiau netrukus mano skyriaus vadovą atleido ar jis išėjo, nesu tikras, kaip buvo, bet vadovė nusprendė išsirinkti naują vadovą iš esamų darbuotojų. Ir man iš dalies pasisekė. Pasirodo, kad tuo metu aš vienintelis ir norėjau užimti šias pareigas. Buvau ir naujausias, ir jauniausias savo skyriuje. Būdamas 21 metų galvojau, kad puikiai išmanau, ką turi žinoti ir daryti vadovas. Buvau įsitikinęs, kad vadovas turi žinoti viską ir visada bei turi būti protingiausias kambaryje, nes todėl jis ir yra vadovas. Turėjau įsitikinimą, kad jeigu kiti darbuotojai žino daugiau nei vadovas, tai kam tas vadovas reikalingas. Žinoma, geras dalykas yra tas, kad vadovu tapau jaunas ir tą pamoką reikėjo išmokti labai anksti, nes nebuvau protingiausias tame kambaryje. Mano darbuotojai dažniausiai geriau žinodavo, ką reikia daryti arba kaip tas darbas turi būti atliktas. Todėl man reikėjo dar kartą persvarstyti ir išmokti, kokį vaidmenį vadovas turi atlikti organizacijoje.

Kokias pamokas, kaip pats sakote, teko išmokti gana jaunam amžiuje tapus vadovu? Kas pagal Jus yra geras vadovas ar lyderis?

Aš anksti supratau, kad jei noriu būti geras vadovas, turiu labai daug mokytis ir tobulėti. Dėl to aš esu labai dėkingas savo pirmajai vadovei, kuri labai daug investavo į mane. Kitas dalykas – aš turėjau mentorių, kuris mane nuolat lydėdavo. Gana anksti supratau, kad vadovas neprivalo žinoti visko geriausiai, konkrečiai, ką jis turi padaryti – tai nuolat stebėti, kaip vyksta procesas ir prisiimti atsakomybę už jo koordinavimą, o jei procesas neveikia, jis turi jį gebėti keisti. Vadovas ar lyderis turi gebėti tinkamai informuoti žmones apie skyriaus ar organizacijos tikslus, stebėti, kaip darbuotojai atlieka jiems pavestas užduotis, vadovautis atitinkama vertinimo ir motyvavimo sistema.

Žmonės neretai tiesiog daro tai, ką vadovas jiems skiria atlikti. Aišku, geri specialistai inicijuoja pokyčius, tačiau, bet kokiu atveju, galutinė atsakomybė yra vadovo. Tą man teko suprasti anksti ir dėl to labai džiaugiuosi.

Kasmetinėse Pasaulinės lyderystės konferencijose kalbate apie nuolankią lyderystę. Kaip šie du, iš pažiūros skirtingi, o gal kažkas galėtų sakyti, kad ir visiškai nesuderinami, dalykai, Jūsų manymu, siejasi tarpusavyje?

Nuolankumo, turbūt, mokinsiuosi iki gyvenimo galo. Kalbant per mano asmeninę patirtį, man dažnai nutikdavo taip, kad ateidavęs vadovauti komandai, automatiškai galvoje turėdavau savotišką svajonę, vaizdą, kaip čia viskas bus nuostabu, koks aš būsiu geras vadovas ir kiek mes čia visko padarysim.

Čia ir yra vieta paslydimui. Pagrindinis klausimas, kurį reiktų permąstyti kiekvienam vadovui, yra toks: ar aš esu vadovas tam, kad kažkam kažką įrodyčiau, kad mane visi matytų kaip vadovą ir galiausiai įvertintų, ar aš esu čia tam, kad pasiekčiau kažkokių aukštesnių tikslų?

Labai dažnai būna, bent jau man labai dažnai nutikdavo, kad karjeros pradžioje turėdavau labai daug vaizdinių tikslų, kaip kažką sau įrodyti, kažką gauti, kažką pasiimti.

Tačiau šiandien galiu pasakyti, kad nuolankumas yra bazinė savybė, kurią turi turėti tikras ir geras lyderis. Nuolankumas atsiskleidžia tuomet, kai tu nenusižemini, bet ir nepastatai savęs į patį centrą. Ne tu esi esmė. Taip, tu esi svarbus ir tu gali duoti tiek, kiek tu gali, bet reikia sugebėti pamatyti aplinką, kitus ir matyti juos lygiai taip pat svarbius kaip ir tu pats. Aš galvoju, kad tikras lyderis turi turėti platų matymą.

Vienas dalykas, tu samdai žmones, tie žmonės taip pat turi svajonių ir tikslų, todėl tu esi stipriai atsakingas už tai, kad žmonės galėtų save realizuoti. Kitas dalykas, kažkas tau patikėjo pačią organizaciją ar skyrių, taigi yra ir komanda, kurią turi vesti, nes tu esi kažkokio aukštesnio plano ar tikslo dalis. Jeigu realizuoji tik savo ambicijas, tai tu iš dalies prisidedi natūraliai, bet nemanau, kad taip tikslingai ir kryptingai, kaip galėtum, jei iš tikrųjų būtum susikoncentravęs ne tik į save, o ir į tuos aukštesnius tikslus. Nereikia vaidinti, kad esi protingiausias kambaryje.

Iš Jūsų lūpų nuskambėjo frazė, kad lyderiui arba vadovui neverta būti protingiausiu kambaryje. Ką turite omenyje?

Kažkada pastebėjau šią frazę socialiniame tinkle. Man ji buvo kaip koks nušvitimas ir savotiškas atsakymas į klausimą, kurį ilgai nešiojausi savyje. Kai tu nesi pats protingiausias kambaryje, bet tu galvoji, kad toks esi, gaunasi savotiška melo istorija. Žmonės nėra kvaili, o jeigu tu nuolat įrodinėji jiems, kad tu esi teisus ir jie supranta, kad tiesa slypi kažkur kitur, tai jų pagarba ir tavo autoritetas sumenksta. Tu žmonių akyse tampi ne lyderiu, o statytiniu vadovu, kuris turi administracinę galią ir simbolinę žmonių pagarbą tau.

Mane visada žavėjo žmogaus psichologija ir jo motyvavimas. Anksti savo karjeroje pradėjau stengtis pažinti žmones, kurie dirba su manimi, ypatingai tie, kurie yra tiesiogiai man pavaldūs. Aš stengiuosi suprasti jų motyvus, juos perprasti ir dabar matau, kokie nuostabūs žmonės supa mane. Kai aš juos pažįstu, juos suprantu yra daug lengviau pasitikėti asmenimis. Taigi, pasitikėjimas darbuotojais auga vis stipriau, kai tu juos labiau pažįsti. Aš stengiuosi susipažinti su savo komanda, ar tai yra nauji žmonės, kuriuos samdau, ar su esamos komandos nariais, kuriuos paveldėjau. Bandau susidėlioti darbo procesą ir realizuoti geriausius žmonių talentus. Tada tampa labai lengva, nes tu supranti, kad kažkokios srities tu neišmanai, kiek tas žmogus ir tu pasitiki, kad jis darbą gali padaryti pakankamai kokybiškai ir gerai. Kai lūkesčiai išsipildo, tu gali tartis su žmogumi, pasikonsultuoti, išsakyti jam savo lūkesčius, ne tik nurodinėti. Taip formuojasi abipusis supratimas, nes tampame vienas kitam reikalingi ir naudingi. Tai yra visiškai kitoks santykis, nei tada, kai tu esi pats protingiausias kambaryje.

Kokį patarimą galėtumėte duoti nepatyrusiems vadovams?

Mano patarimas – nebūti protingiausiu kambaryje. Jeigu tu būsi protingiausias kambaryje, tai tu ir esi problema organizacijoje. Man atrodo, kad organizacija gali augti tik tiek, kiek lyderis gali įgalinti kitus žmones veikti. Jeigu jis yra protingiausias, jis ir yra pats didžiausias apribojimas. Kuo greičiau reiktų ginti tokį mąstymą. Taip pat galvoju, kad nuolankumas yra ne charakterio savybė, bet tai yra išmokstama ir išugdoma. Šis charakterio bruožas turi būti vienas iš pamatinių lyderio savybių, kurį jis privalo turėti.