N. Narmontaitė –amžina Pepė Ilgakojinė

N. Narmontaitė
N. Narmontaitė

N. Narmontaitė: ,,Pepė – tai aš vaikystėje.”

„Nežiūrint to, kad man šiemet sukako 61-eri, iš manęs niekad neišėjo Pepė Ilgakojinė“, – sako teatro, kino ir televizijos aktorė, rašytoja Nijolė Narmontaitė. Nenuostabu, nes šėliojimas ir džiugesio ieškojimas yra neatsiejama nuo šios energingos moters kasdienybės. Pokalbis su Nijole – apie meną džiaugtis šia diena, meilę aktorystei ir knygų rašymui bei aistrą žvejybai.

Kokių savybių reikia aktoriui?

Be to, kad aktorystė reikalauja itin daug darbo, prigimtiniai dalykai taip pat ne paskutinėje vietoje – pageidautina turėti klausą, gerą balsą ir drąsos. Nors pastarosios aš visai neturėjau, iš to jaudulio net tekstus užmiršdavau, bet su laiku tai praėjo. Taip pat reikia labai didelio užsispyrimo ir suvokimo, kad tai nėra finansiškai stabili specialybė. Na, ir, svarbiausia, aktorystė turėtų būti iš pašaukimo. Jei nėra jausmo, kad be scenos tu tikrai negali, tai geriau apie aktorystę nė negalvoti.

Aktorystė – darbščių žmonių specialybė?

Taip, reikia nepaprastai daug darbo. Gali kažkam atrodyti, kad aktoriai atsistoję ant scenos pastraksi, pašokinėja, pasilinksmina dainuodami – koks čia darbas? Ir gerai, kad viskas atrodo lengva, nesijaučia išlietas prakaitas, tai ir yra didžiausias viso darbo rezultatas.

Ar lengvai išeinate iš vaidmens?

Anksčiau nebūdavo lengva, nes neturėjau patirties. Jei jau įsijausdavau į kažkokį dramatinį vaidmenį, kur ašaros taškosi upeliais, tikrai ilgą laiką negalėdavau nuo jo atsigauti, neįstengdavau užmigti. Tačiau laikui bėgant išmokau paleisti emocijas, nes antraip galima ir išprotėti. Yra tokių sudėtingų vaidmenų, kad jeigu po spektaklio jo nepaleisi, tai, visų pirma, namiškiams bus labai sunku su tavimi, jau nekalbant apie tai, kaip pats kankinsies.

Teatras ar kinas, kas jums artimiau?

Aš dėčiau lygybės ženklą. Kinas turi išliekamąją vertę, kaip ir knygos. Tuo tarpu juostoje užfiksuotas spektaklis yra visiškai negyvas. Žiūrėdamas įrašą niekada nepajusi tikrosios atmosferos, gyvybės, nepatirsi to, ką išgyvena žiūrovai gyvai stebėdami spektaklį salėje. Nebūna nei vieno vienodo spektaklio, o smagiausia tai, kad gali jį keisti, tobulinti, ieškoti naujų charakterio spalvų. Čia yra stiprioji teatro pusė. Svarbiausia, kad teatre turi gyvą kontaktą su žiūrovu. Jausti alsavimą, nusilenkiant girdėti aplodismentus – tai yra toks atpildas ir džiaugsmas, kad žodžiais sunku nusakyti. Kine to niekada nepajusi.

Nijolė Narmontaitė

„Meistriškumo pamoka“ (Maria Callas) – šį vaidmenį vadina mano vizitine kortele. Vaidinu šį spektaklį 20 metų pilnose salėse.

Ko per tiek metų jus išmokė aktorystė?

Susikaupimo, dėmesio valdymo, pajutau, ką reiškia sukaustyti publikos dėmesį. To jaunystėje tikrai nemokėjau. Pati iš prigimties esu labai disciplinuota, bet scena išmokė dar daugiau disciplinos.

Kokia jūs, kai užsiveria teatro durys ir aplink nėra kamerų?

Būtų naivu galvoti, kad lieku tokia pat. Namuose norisi pailsėti nuo personažų. Labai nemėgstu vaidinti realiame gyvenime, būti ne savimi, o kažkuo kitu. O štai kūrybiniuose vakaruose mane galima pamatyti visiškai tokią, kokia esu iš tiesų. Ir kaip smagu, kai tave tokią priima! Arba nepriima – nereikia tikėtis, kad visi priims. Juk yra piktų, sudirgusių, nelaimingų žmonių ir tas mano besiliejantis per kraštus optimizmas gali būti visai nepriimtinas ir netgi erzinantis.

Kokį vaidmenį ar herojų dažniausiai įkūnijate realiame gyvenime?

Nežiūrint to, kad man šiemet sukako 61-eri, iš manęs niekad neišėjo Pepė Ilgakojinė. Tas vaidmuo mane lydi visą gyvenimą – kaip buvau vaikystėje tokia pašėlusi, taip tas šėliojimas, tas džiugenos ieškojimas ir tęsiasi. Aišku, tiek disciplinoje, tiek savo profesinių dalykų siekiamybėje atpažįstu save ir mylimiausiame Marios Callas (Maria Callas) vaidmenyje. Man tikrai labai artima ši asmenybė, tiesiog prilipo prie širdies. Gal dėl to ir spektaklis „Meistriškumo pamoka (Maria Callas)“ taip ilgai gyvuoja. Buvo suplanuotas 20-ties metų turas per visą Lietuvą su šiuo spektakliu, tačiau dėl karantino visi teatrai užsidarė, o spektakliai buvo atšaukti. Labai tikiuosi, kad artimiausiu metu vėl galėsiu susitikti su savo žiūrovais šiame vaidmenyje.

Ar nuo mažens svajojote būti aktore, o galbūt turėjote ir kitokių planų?

Aktore norėjau būti dar darželyje. Man didžiausias malonumas būdavo atsistojus ant taburetės deklamuoti eilėraštį ar dainuoti. Kartais, jei tėvai turėdavo svečių, tai net pakelta viduryje nakties, su flaneliniais naktiniais marškiniais rodydavau, ką sugebu. Nejausdavau jokio diskomforto, man plodavo, o aš jausdavausi kaip tikra žvaigždė.

Jei nebūtumėte aktore, kokią profesiją pasirinktumėte?

Kai nėra galimybės reikštis scenoje, mane labai gelbsti knygų rašymas. Šiuo metu rašau šeštąją knygą, kurioje bus ne tik linksmų teatro istorijų, bet ir kulinarinių paslapčių. Visi mano kolegos žino, kad aš itin mėgstu gaminti ir vis ragina, kad išleisčiau kulinarinę knygą. Su didžiausiu džiaugsmu pasidalinsiu skaniausių patiekalų ir pyragų receptais. Rašyti man labai patinka, juo labiau, kad yra atsakas – knygos tikrai skaitomos. Tai mane džiugina ir norisi toliau judėti šia linkme.

Ko reikia, norint rašyti knygas – talento ar sunkaus darbo?

Man atrodo, kad, pirmiausia, reikia turėti gerą idėją. Visa kita – beprotiškai daug darbo. Aš nežinau, galbūt kažkam lengvai ir greitai tai darosi, bet man užima labai daug laiko. Reikia nepaprastos disciplinos. Įsivaizduokit – pavasaris, saulė šviečia, o tu sėdi prikaltas prie kėdės, nes davei sau žodį, pažadėjai skaitytojams ir leidyklai. Daug gyvenimo malonumų turi atsisakyti, juk tuo metu galėtum keliauti, gal žvejoti, kažką pats perskaityti… Tad rašymas turi nepaprastai patikti ir, ačiū Dievui, kad patinka.

Jūsų knygų apibūdinimas – tai, ko nematė žiūrovai. Ar tiesa, kad užkulisiuose verda tikras gyvenimas – su savo dramomis, istorijomis ir veikėjais?

Tai, ko nemato žiūrovai, yra visų įdomiausia. Bet svarbiausia, kad tos istorijos labai pakelia žmonėms nuotaiką. Tai yra tokie netikėti įvykiai, kad kartais net pati suklūstu – ar taip galėjo būti?

Kam skirtos jūsų knygos?

Manau, kad visiems. Skaito ir jaunimas, ir vyresnio amžiaus žmonės. Ypač vyresniosios kartos žmonės mano knygose atranda itin daug atpažįstamų istorijų, kažkada gyvenusių aktorių, kuriuos vis dar prisimena. Penktojoje knygoje daug atpažįstamų veidų – Z. Kelmickaitė, A. Tapinas, A. Valinskas, M. Mikutavičius, E. Mildažytė, Beata Nicholson ir dar daug kitų, visa žvaigždžių alėja. Skaitytojams nepaprastai įdomu, koks gi tas užkulisinis gyvenimas. Buvo labai daug netikėtų ir negirdėtų istorijų. Mano brangiausiems žmonėms, žemaičiams, skirtos net dvi knygos, o vienoje visas skyrius surašytas ir netgi sukirčiuotas žemaitiškai.

Be ko neįsivaizduojate savo gyvenimo? Galbūt be aktorystės?

Kažkada Žemaitė yra pasakiusi, kad nė viena kūryba nėra verta gyvenimo. Savo gyvenimą be aktorystės galiu įsivaizduoti, tik nenoriu. Man patinka tai, ką darau, aktorystė nepaprastai arti dūšios. Tačiau svarbiau už viską yra žmogus, kuris šalia. Ypač karantino laikotarpiu pajutau, koks jis stiprus, koks išlaikytas, kaip sugeba numalšinti manyje visą nerimą. Nepaprastai palaikome vienas kitą. Daug šiuo karantininiu metu girdėjosi istorijų, kad kai kurioms poroms pernelyg sunku būti kartu, trintis vienoje erdvėje, matome, kad ir ranką pakelia vienas prieš kitą, ir skyrybų padaugėjo. Mums labai gera būti kartu ir tai svarbiausia mano gyvenime.

N. Narmontaitė.

N. Narmontaitė. L. Masio nuotr.

Esate romantikė, svajoklė ar realistė?

Visos šios savybės dera manyje, bet vis dėlto esu didesnė fantazuotoja nei realistė. Ko gero, šioje situacijoje mano vyras Paulius yra daugiau realistas, nes jis, išgirdęs tas mano fantazijas, itin gražiai jas realizuoja. Man kartais pritrūksta valios, ūpo viską privesti iki galo, o jam tai puikiai sekasi. Kažką išgirdęs, tuoj į tai įsigilina ir mes dažniausiai jo dėka tas vizijas įgyvendinam. Kad ir karantino metu – susikūrėme namų teatrą ir kartu vaidinome mini spektakliukus. Taip pat sugalvojome akciją „Ačiū medikams“ – kvietėme žmones, atsidėkojant medikams, papuošti savo langus popierinėmis gėlėmis.

Kas jus įkvepia kasdien šypsotis?

Turėjau itin gerą pavyzdį – tetušėlį (taip jį vadinau), kuris nuolat šypsodavosi ir būdavo vadinamas „žmogus –šventė“. Jis buvo nepaprastai didelis autoritetas, kuris visą laiką sakydavo: „Gyventi, vaikeli, ir džiaugtis šia diena yra didelis menas“. Ši šimtus kartų girdėta taisyklė įsirašė į mano galvą ir širdį. Užprogramavau save taip ir atrodo, kad man sekasi nešti gerą nuotaiką per gyvenimą.

Kalbama, kad į visas keliones pasiimate meškerę, kaip atsirado šis hobis?

N. Narmontaitė

22 kg menkė, pagauta Norvegijoje – mano rekordas.

Tai vėlgi atsinešta iš vaikystės. Tėtis buvo užkietėjęs žvejys ir mane visada pasiimdavo kartu. Nežinau, iš kur aš vaikystėje turėjau tokią kantrybę, nes galėdavau valandų valandas išsėdėti nekalbėdama ir tai niekada nenusibosdavo. Net saldu būdavo žiūrėti į plūdę. Ir dabar man tai didelis džiaugsmas.

Žvejojote egzotiškiausiose šalyse – kur žvejyba įdomiausia, o kur geriausiai kimba žuvis?

Geriausiai, žinoma, kimba Norvegijoje, o žvejoti teko daug kur – Meksikoje, Gvatemaloje, Belize, Naujojoje Zelandijoje, Australijoje. Visur žvejyba skirtinga ir smagi. Ir Lietuvoje labai patinka žvejoti, kad ir bet kokiame prūde.

Galbūt turite ypatingos žuvies receptą pagal Nijolę?

Pats geriausias žuvies receptas – jos neperkepti. Tai yra 3 minutės ant vieno šono, 3 ant kito ir pabarstyti truputį druskos. Man visų skaniausia jokiais prieskoniais nesugadinta žuvis. Taip pat verdu labai skanią žuvienę, kuriai reikia daug įvairių žuvų. Štai šprotus gaminu iš mažų žuvyčių. Visus šiuos receptus planuoju sudėti į savo naują knygą.

Kokia jūsų mėgstamiausia žemaitiška frazė?

I tegu joukas dūšia.

Iveta Leščinskaitė

Taip pat skaitykite: