Radži globėja Vida: „Šis vaikas man yra Dievo dovana…“

Kartais tvirtas ryšys užsimezga ne tik biologinėse šeimose. Puikus to pavyzdys – dainininko Radži ir jo globėjos Vidos istorija. „Šis vaikas man yra Dievo dovana“ – gražių žodžių Radži negaili globėja Vida Minevičienė.

Radži, kokias puoselėjate Velykų ir Motinos dienos šventimo tradicijas?

Velykos man – krikščioniška šeimos šventė, tad visada švenčiame su globėja Vida ir jos šeima. Globėja tradiciškai paruošia skanių valgių, susėdame prie stalo ir dalinamės mintimis, įspūdžiais, svajonėmis, tiesiog bendraujame. Kartais, jeigu globėjos giminaičiai negali atvykti, jas švenčiame dviese. Ši diena visada būna džiaugsminga, kupina gerų emocijų, įspūdžių.

Motinos diena man taip pat labai svarbi. Kasmet tądien stengiuosi būti namie, kad galėčiau pasveikinti savo globėją, pradžiuginti ją gėlėmis. Jeigu būnu išvykęs, visada paskambinu, padėkoju už rūpestį ir šilumą, kuria ji mane apglėbė ir už tai, kad rūpinasi, jaudinasi dėl manęs iki šiol.

Ar prisimenate pirmąsias savo Velykas, praleistas globėjos Vidos namuose?

Taip, tikrai prisimenu. Pirmosios Velykos pas globėją man, dar vaikui, giliai įsirėžė į atmintį. Šventę pasitikome kartu su mano krikšto mama. Sėdėjome prie vieno stalo, daug bendravome, juokėmės. Buvo labai jauku ir gera.

Kokias dar šventes švenčiate drauge?

Žinoma, kad tokių švenčių turime ne vieną. Kartu sutinkame Kalėdas. Taip pat nuo mažens man buvo įskiepyta, kad esu lietuvis ir turiu vertinti valstybines šventes, todėl dažnai paminime ir Vasario 16-ąją.

Ar globėja Vida dažnai pabara už netinkamą elgesį?

Velnių gaunu dažnai (juokiasi). Globėja man negaili patarimų, kaip vienokioje ar kitokioje situacijoje reikėtų pasielgti. Labai vertinu jos rūpestį, tačiau neretai pasielgiu taip, kaip man pačiam atrodo geriausia. O kai suklystu, gerokai pabara.

Džiaugiuosi, kad globėja nuo mažumės man diegė pagrindines gyvenimo vertybes, kurios padeda neišklysti iš kelio. Viena tokių – pagarba visiems žmonėms, o ypač savo klausytojams. Vida 40 metų mokė vaikus muzikos, turi sukaupusi didžiulį patirties bagažą. Jos patarimai niekada neleido man sužvaigždėti. Išties labai džiaugiuosi, kad man gyvenimas suteikė galimybę tapti dainininku, kad mane žmonės myli, gerbia. Tikrai sunkiau yra jaustis mylimu, kai esi romų tautybės. Mūsų valstybėje į romus vyrauja neigiamas požiūris, bet dėka globėjos palaikymo ir didžiulio darbo dabar džiaugiuosi tokiu gyvenimu, koks buvo man skirtas.

Kaip užsimezgė Jūsų ypatingas ryšys?

Prisimenu, kad labai greitai. Kai pirmą kartą įžengiau į vaikų globos namus, iš salės išgirdau sklindant muziką – ten nuskuodžiau žaibo greičiu. Tada pirmą kartą ir pamačiau globėją. Tuo metu buvau vienintelis romų tautybės vaikas globos namuose ir visiems buvo keista, nes romai savo vaikų nepalieka. Mano, matyt, buvo toks likimas. Buvau tikrai judrus, išdykęs vaikas, turbūt dėl to ir kritau į akį globėjai. Tiesa, pirmiausia mane globoti ėmėsi jos dukra. Daug bendraudavome, mane pasiimdavo namo per šventes. Pamenu, kad ji turėdavo pasirašyti tokį raštą, kad sutinka prisiimti visą atsakomybę už mano saugumą ir gyvybę. Ta didžiulė atsakomybė nė kiek neatgrasė. Drauge praleidome daug laiko, patyriau rūpestį, meilę. Globėjos Vidos dukrai išvykus, manimi pradėjo rūpintis ji pati, taip ir išsirutuliojo mūsų graži draugystė. Jeigu kada nors sukursiu šeimą, susilauksiu vaikų, šią gražią patirtį, kurią išmokau iš globėjos, perduosiu ir jiems.

Koks įvykis vaikystėje labiausiai įsiminė svečiuojantis globėjos namuose?

Pamenu, kad per šv. Kalėdas man padovanojo žaislą. Buvau dar visai vaikas, pilnos akys džiaugsmo. Globėja Vida šypsodamasi pasakė, kad man „nuskilo“, nes žaislas tikrai labai gražus. O aš dar vaikas, patempęs lūpą vis žvalgiausi, kurioje čia vietoje tas žaislas suskilo (juokiasi).

Radži, ar bendrauji su savo biologine mama? (interviu paskelbimo išvakarėse pasiekė žinia apie mirusią šią moterį – red. pastaba)

Ne, nebendrauju. Mama mane augino iki dvejų metų, ji tuo metu kalėjo. Toje įstaigoje buvo įrengtos specialios patalpos, kuriose augo kalinčių moterų vaikai. Vėliau patekau į globos namus. Nelaikau mamai jokio pykčio, neturiu teisės jos teisti, turbūt kiekvienas savo gyvenime patenkame į situacijas, kai negalime pasirinkti arba nematome kitos išeities ir priimame netinkamus sprendimus. Kita vertus, gal ne visiems ir duotas instinktas auginti, rūpintis savo vaikais. Kas žino, kaip būtų susiklostęs mano gyvenimas, jeigu būčiau likęs gyventi su tikrąja mama. Jeigu dabar sutikčiau ją gatvėje, pasisveikinčiau.

Man globėja Vida atstojo mamą, buvo tarsi angelas sargas. Turiu nuostabią šeimą iš senelio pusės, su kuria puikiai sutariu ne tik aš, bet ir globėja. Tikrai nesijaučiu, kad esu nuskriaustas ar nelaimingas.
****
Globėja Vida: „Esu labai laiminga, kad gyvenimas man padovanojo tokią dovaną“

Radži yra tarsi tikras mano sūnus, labai jį myliu. Pamenu tą dieną, kai jis buvo atvežtas į vaikų globos namus, kuriuose dirbome drauge su dukra. Vieną dieną atbėgo dukra ir papasakojo, kad į jos grupę buvo perkeltas mažas gražus čigoniukas. Dukra jį labai pamilo, netrukus ėmė globoti, dažnai parsivežti į namus. Jai išvykus į užsienį, rūpintis pradėjau aš pati. Kadangi esu muzikos mokytoja, greitai pastebėjau vaiko muzikinį talentą, laikui bėgant atradome vis tvirtesnį ryšį. Šis vaikas dabar man yra tarsi Dievo dovana. Neseniai patyriau operaciją, Radži nesitraukė iš ligoninės, visą laiką mane slaugė, rūpinosi, o ir dabar būnant namuose neleidžia net indų plauti.

Mano vaikai su šeimomis gyvena Vokietijoje, dažnai susiskambiname, tačiau Lietuvoje gyvena tik Radži. Buvau vienturtis vaikas, tad brolių ir sesių taip pat neturiu. Per šventes liūdėti netenka, jis visada šalia. Pavyzdžiui, Velykas švenčiame tradiciškai, išvakarėse drauge marginame kiaušinius. Atėjus Motinos dienai jis manęs taip pat nepamiršta. Visada nudžiugina puokšte gėlių. Iš tiesų, kai pradėjau globoti Radži, kai kurie pažįstami stebėjosi, kam man papildomas vargas, o dar romų tautybės berniukas. Bet aš manau, kad visi esame žmonės ir tikrai ne tautybė lemia žmogaus bruožus. Dabar esu itin laiminga, kad gyvenimas man padovanojo tokią dovaną.

Aistė Noreikaitė