Sukulentai – ir augalai, ir interjero detalė

sukulentaiNamų dizaino salonuose ar kataloguose pastaruoju metu neretai aptiksime ir mažytę interjero detalę – sukulentą. Gėlių parduotuvėse ar įprastuose prekybos centruose jų pasirinkimas gana platus, todėl nekeista, jog ir nuo dažno lietuvio palangių šie storalapiai nustumia karaliavusias orchidėjas, „pinigų medžius“ ar mamos dovanotus amarilius. Susidomėjimą sukulentai kelia ir dėl paplitusios nuomonės, jog tai nereiklios ir daug rūpesčio neprašančios gėlės. Tačiau jų fanatikai ir kolekcininkai anaiptol su tuo nesutiktų.

Derėtų priminti, jog sukulentai natūraliai gamtoje auga saulėtuose, karštuose Pietų Amerikos ar Afrikos kraštuose. Iki skausmo žinomas posakis, jog kiekvienas kaktusas yra sukulentas, tačiau ne kiekvienas sukulentas yra kaktusas. Ko gero, būtent ši kaktusiška prigimtis ir sukelia iliuziją, jog sukulentais nereikia rūpintis – jie patys savimi pasirūpins.

Namus papuošę viena kita eševerija (echeveria) ar avortija (havorthia), ilgainiui galite pastebėti, jog augalėlis pakeitė formą ar spalvą ir nebeatrodo toks žavingas, kaip parsinešus iš parduotuvės. O susirgus „sukulentų liga“ ir pradėjus kaupti įdomesnes rūšis, laukia dažno kolekcininko likimas – daugybės storalapių praradimas, kol perprantami jų įnoriai ir poreikiai.

Štai dažniausios nepatyrusių augintojų daromos klaidos:

Perlaistymas.

Sukulentai labai jautrūs drėgmei. Atsigerti jie mėgsta ir nemažai, tačiau retai. Jeigu lepinsite juos kiekvieno naminių augalų laistymo metu, netrukus neteksite, nes supus. Sunku pasakyti, kas kiek laiko reikėtų laistyti sukulentus, nes tai labai individualu, priklauso nuo rūšies bei auginimo sąlygų. Vasarą laistoma kas savaitę ar dvi – kai žemė visiškai išdžiuvus. Tuo tarpu, žiemos periodu jie ilsisi ir jei negauna pakankamai šviesos, žemę padrėkinti paprastai pakanka kartą per mėnesį ar dar rečiau.

Kad jūsų augintinis persisotino vandens, išduos minkšti arba krentantys lapai, papilkėjusi spalva. Tokiu atveju sukulentą gali tekti gelbėti nuo pat šaknų, bet dažnai išgelbėti ir nepavyksta.

Sudžiovinimas.

Būtent dėl baimės supūdyti augalėlį ar kliaudamiesi teorija, jog sukulentų nereikia laistyti, kartais augintojai juos tiesiog sudžiovina. Apie vandens stygių išduoda susiraukšlėję lapai. Jei gėlė brandesnė, turinti savyje resursų ir tvirtas šaknis, dozė vandens ją atgaivins. Tačiau jausnesniam sukulentui sausra gali būti ir pražūtinga.

Netinkamas apšvietimas.

Kadangi sukulintai kilę iš karštų, saulėtų kraštų, natūralu, jog jiems reikia daug saulės šviesos. Dažnas pradedantis augintojas susiduria su situacija, kai įsigijus simpatiškai plokščią augalą, pavyzdžiui, eševeriją, jis neužilgo išstypsta. Taip nutinka, nes sukulentas stiebiasi į šviesą, todėl būtina jos duoti kuo dagiau. Na, o žiemos laikotarpiu, jei neturite galimybės „užmigdyti“ augintinių žemesnėje negu kambario temperatūra, gali tekti pagalvoti ir apie specialias lempas.

Tačiau ne visi sukulentai mėgsta tiesioginę saulės šviesą. Sodriai žalios spalvos augalai saulėkaitoje „įdega“ ir patamsėja, dėl ko praranda savo žavesį. Tai ypač pasakytina apie avortijas, kurių grožis slypi lapų raštuose ir faktūroje. Tad norint jį išlaikyti, vertėtų pasirūpinti šviesiu, bet nuo tiesioginės saulės pridengtu, kampeliu.

Netinkama žemė.

Kadangi sukulentai nemėgsta drėgmės, o tik retkarčiais gausiai atsigerti, jų žemė turi būti ypač pralaidi ir nekaupianti drėgmės. Įsigytą augalą reikėtų netrukus persodinti į kaktusams ir sukulentams skirta mišinį, nes parduotuvėse jie auginami durpėse. Įgudę augintojai į substratą dar įmaišo perlito, molio duženų, akmenukų ar smėlio. Deja, bet ne visas kaktusams ir sukulentams skirtas substratas būna kokybiškas, todėl jį taip pat gali tekti atsirinkti su laiku, bandymų ir klydimų būdu.

Kompozicijos.

sukulentų auginimasApmaudu, bet net ir specializuotos gėlių parduotuvės siūlo sukulentų ar netgi sukulentų ir kitų augalų kompozicijas. Būtent dėl jau išvardintų klaidų, labai svarbu įvertinti, kokių poreikių storalapiai apgyvendinami kartu. Jei vieni mėgsta saulėkaitą, o kiti ją sunkiai pakelia – tokia kompozicija pasmerkta žūčiai. Tas pats galioja ir drėgmei: jei vieni sukulentai gali mėnesiais išgyventi be vandens, o kiti tik savaitę – jie taip pat nesugyvens.

Kompozicijos dar žalingos dėl netinkamų indų pasirinkimo ar šaknims kvėpuoti trukdančio dekoro. Kad ir kaip žavingai atrodo meniniai išieškojimai taurėse ar stiklainiuose, tokios sąlygos labai palankios drėgmei kauptis, o tai reiškia – rizikingos sukulentams. Oro pralaidumą taip pat stabdo žemės paviršiaus uždengimas akmenėliais ir statulėlėm, dėl ko gali pradėti pūti šaknys.

Taigi, pasirodo, sukulentai, nors ir pristatomi kaip ypač nereiklūs, taip pat turi „charakterį“. Tačiau tai jokiais būdais nereiškia, jog nereikėtų jų įsileisti į namus. Priešingai – perpratus jų poreikius ir kaprizus, atsiveria plačios ir nepažintos jų karalystės grožis.

Taip pat skaitykite: