Kiek negandų gali pakelti žmogus?

Gyvenimas nenuspėjamas, o kai kurių žmonių istorijos neretai primena dramatiškų kino filmų scenarijus. Trukanavičių šeimai, užauginusiai keturis savo vaikus, tėvus pakeisti teko ir penkiems anūkams. Išgirstas gyvenimo pasakojimas verčia susimąstyti: kiek negandų gali pakelti žmogus? Pateikiame nelinksmą, tačiau įkvepiančią ryžtu mūsų herojės Teofilės Trukanavičienės istoriją.

– Teofile, papasakokite, kaip nusprendėte imtis anūkų globos?

– Dukra paslydo, neatsispyrė alkoholiui. Pati savęs klausiu: kodėl taip atsitiko? Gal dėl jos sunkaus likimo. Dar visai jauna būdama ji tragiškai neteko savo pirmagimio, o vėliau savo noru iš gyvenimo pasitraukė ir jos vyras.

O gal čia yra ir mano kaltės? Visą gyvenimą skubėjau, lėkiau, dirbau – keturi vaikai, neįgalus vyras. Atsimenu: bėgte į darbą, į ligoninę, tada namo – gal ir pritrūko vaikams dėmesio, gal ką praleidau.

2016 metais birželį dukra jau buvo nepajėgi rūpintis vaikais. Tuomet ir kilo klausimas ar vaikais pasirūpinsime mes, ar valstybė. Nebuvo ko ilgai spręsti. Vaikai juk savi, negi atiduosi į valdišką įstaigą. Pakviečiau apsistoti pas mus, kol jų motina – mano dukra, atsistos ant kojų ir vėl imsis auginti, auklėti savo vaikus. Net negalvojau, kad gali būti kitaip. Kas kitas išties vaikams pagalbos ranką, jeigu ne tėvai? Kas kitas priglaus anūkus, jeigu ne seneliai? Vyriausiam tuomet buvo 16 metų, kitiems: 14, 13, 11, o jauniausiai – pusė metukų.

– Kaip į jūsų sprendimą reagavo sutuoktinis, ar pritarė anūkų globai?

– Vyras pritarė. Galvojome: užteks vietos ir meilės mūsų namuose, pasirūpinsime vaikais. Tačiau mūsų laukė dar vienas sunkus išbandymas. Praėjus porai mėnesių po to, kai ėmėmės globoti anūkus, gaspadorių (mano vyrą) ištiko insultas. Jis liko suparalyžiuotas. Dabar ir juo tenka rūpintis.

– Kaip jums vienai sekasi rūpintis tokia gausia šeima?

– Visko būna. Vaikai geri, du jau pilnamečiai. Dvidešimtmetis anūkas išvažiavo į Alytų mokytis. Grįžta savaitgaliais aplankyti manęs, draugę supažindinti atsivežė. Visus priimu, nepasakysi vaikui, kad užaugai ir eik. Man rūpi jie, norisi padėti ir pinigėlį kokį duoti, reikia gi jaunam.

Kitas anūkas, dabar jau septyniolikmetis, turi sveikatos rūpesčių. Kiek teko važinėti po gydymo įstaigas, Kryžiaus kelius nuėjome, kol išsiaiškinome, kas jam yra ir kaip padėti. Apkurto vaikas. Tada jam buvo trylika metų. Sužinojau, kad reikalingo klausos aparato, kaina – apie 26 tūkst. eurų. Tada, ir vėl – naujas žygis, kol išrūpinau jam kompensuojamą klausos aparatą. Anūkas jau keturi metai su klausos aparatu. Džiaugiasi, sako nors girdi, kaip mažiukė juokiasi (kalba apie jauniausiąją sesutę). Jis labai rūpinosi mažąja savo sese, prižiūrėdavo ją, kai motina buvo nepajėgi pasirūpinti vaikais, todėl atsirado ypatingas jųdviejų ryšys.

Patiria vaikas, dėl negalios, ir patyčių, ir pašaipų. Kartais net mokytojai nesupranta jo, netiki, kad jis negirdi, kad klausos aparatas gali neveikti, kad net menkiausios bangos trukdo girdėti. Teko man jį vežioti ir pas psichologus, kad išmoktų gyventi su negalia, su kitų nesupratingumu. Sunku ir skaudu būna, bet rankų nenuleidžiu. Labai padeda ir palaiko jauniausioji mūsų dukra.

– Kaip vaikai jaučiasi jūsų namuose? Ar bendrauja su savo motina?

– Bendrauja su motina, visada juos skatinu paskambinti jai, pasveikinti per šventes, tačiau neverčiu vaikų elgtis prieš jų norą. Skaudu vaikams. Vyresnioji anūkė jaučia kartėlį dėl mamos. Šiemet net nepasveikino jos su Motinos diena, o aš ir nereikalavau to daryti. Suaugs, subręs, viską pati supras ir nuspręs, kaip bendrauti su motina. Kurį laiką dar ir aš vyliausi, kad dukra atsistos suklupus, kad pasikvies vaikus gyventi pas save, bet taip nenutiko.

O vaikai jau neįsivaizduoja kitokio gyvenimo. Sveikina mane su Motinos diena, nors visada jiems sakau, kad aš tik močiutė, ne mama.

Mes – šeima, šnekučiuojamės, atviraujame, dalijamės rūpesčiais, padedame vienas kitam. Gyvename kaime, vyriausias anūkas padeda prie ūkio, jaunesnįjį juokais vadiname pirties vedėju, o mergaitės tvarkosi namuose – visi turime savo pareigas, atsakomybę.

Savaitgaliais leidžiu vaikams ilgiau pamiegoti, tegul pailsi, kas juos palepins, jei ne aš. Taip gyvenimas ir eina, visiems užtenka vietos ir šilumos. O kaip bus toliau, parodys laikas.

***

Gegužė – šeimos mėnuo, kurio metu daugelis atsigręžia į šeimą, įvertina turimus artimuosius, jų reikšmę gyvenime. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos šio mėnesio proga inicijuoja ciklą „Šeimų istorijos“, kuriame kalbinamos Lietuvą savo darbais puošiančios, vaikų gerove ir jų ateitimi besirūpinančios šeimos.

Taip pat skaitykite: