Viktorija – karalienė, pakeitusi epochą ir moteris

Lucy Worsley. Asmeninio archyvo foto

„Žmonėms rūpi toli gražu ne Reformacija ar konstitucinė istorija. Žmonės nori žinoti, kur buvo gaminamas maistas, kur gyventojai atliko gamtinius reikalus, kokias kojines mūvėjo…“ – sako britų istorikė, BBC laidų vedėja Lucy Worsley. Neseniai lietuviškai pasirodžiusios knygos „Karalienė Viktorija“ autorė sako, kad per tokias asmenines detales išvystome emocinį ryšį su praeitimi.

„Karalienė Viktorija“ – vienos garsiausių visų laikų karalienių portretas. Tai dramatiška istorija moters, kuri praktiškai prieš savo valią, labai jauna tapo karaliene, o vėliau – viena įtakingiausių valdovų vyrų pasidalytame pasaulyje. Karalienės Viktorijos gyvenimo istorija prilygsta romanui, o jos vardu pavadinta ištisa epocha. Ir ne tik dėl to, kad Britų imperijoje niekada nenusileisdavo saulė – imperija tapo galinga kaip niekad. Jos valdymo laiku keitėsi daugybė politinio, visuomeninio ir socialinio gyvenimo normų.

Tačiau ji buvo ne tik karalienė, bet ir dukra, žmona, motina. Ir kiekvieną kartą iš jos buvo tikimasi, kad atlikdama šiuos vaidmenis ji elgsis taip, kaip iš moters reikalavo visuomenė. Bet pažiūrėjus įdėmiau akivaizdu, kad ji buvo reformatorė, pakeitusi ne tik monarchiją, bet ir moters padėtį visuomenėje.

Valdė ketvirtį pasaulio

Karaliene Viktorija1837 metų birželio 20-osios rytą anksti pažadinta Viktorija išgirdo, kad naktį mirė dėdė Vilhelmas IV ir jau 5 valandas ji esanti karalienė. Vos sulaukusi 18-os Viktorija tapo karaliene ir įžengė į vyrų pasidalytą pasaulį. Daugiau nei šeši dešimtmečiai gyvenimo, kurio nepasirinko ir kurį, jos manymu, vyras būtų nugyvenęs daug geriau. Visą laiką ji stengėsi prilygti kitiems Europos imperatoriams – Rusijos carui Nikolajui II ar kaizeriui Vilhelmui II. Tačiau Viktorija visai neblogai atsilaikė spaudimui – buvo be galo dvasiškai stipri ir ištverminga. Viktorijos laikais britų imperija pasiekė klestėjimo viršūnę. Imperija valdė didžiules teritorijas, tad buvo juokaujama, kad Britanijoje niekada nenusileidžia saulė, o valdomose žemėse gyveno beveik ketvirtadalis pasaulio žmonių. Tačiau toli gražu ne viskas priklausė nuo karalienės. Tarkim, Indijos valdove ji tapo tik dėl aibės atsitiktinumų, o iš tiesų jos buvimas karaliene Indijoje pasireiškė tik tuo, kad Viktorija mėgino pažinti šią šalį padedama savo urdu kalbos mokytojo.

Įtvirtino naują požiūrį į lyderį

Karalienė Viktorija pasižymėjo stipriu emociniu intelektu. Tiesa, ilgą laiką ši savybė nebuvo vertinama ir Viktorija buvo apibūdinama kaip silpna, per dažnai emocijų užvaldoma ir iš esmės darbui netinkama moteris. Knygos „Karalienė Viktorija“ autorė įrodo priešingai – karalienės elgesys susidariusiomis aplinkybėmis buvo netgi labai tinkamas. Tuo metu Britų imperijoje vyravo konstitucinė monarchija – monarchai nebeturėjo vienvaldystės, tačiau išliko įtakingi. Viktorijos vyras Albertas buvo įsitikinęs, kad valdžia jo rankose – jis vaikštinėjo nurodinėdamas žmonėms, ką daryti, bet tuo nieko nepešė. Tuo tarpu Viktorija parodė žmonėms, kad šie jai rūpi – tai buvo labai veiksminga ir naudinga visai šaliai. Ir šiandien vadovaujamasi tuo pačiu principu: monarchai negali žmonėms aiškinti, ką daryti, bet jų dėka žmonės jaučiasi geriau ir saugiau.

Kruopščiai kūrė įvaizdį

Vieniems žmonėms karalienė Viktorija asocijuojasi su aktorės Jenn Coleman seriale „Viktorija“ sukurtu įvaizdžiu, kiti britai karalienę lygina su sena, juodai apsirengusia poniute, šiek tiek primenančią neluptą bulvę. Nors atrodytų, kad Viktorija buvo abejinga, kaip ją matys pasaulis, tačiau anaiptol. Istorikai teigia, kad karalienei įvaizdis buvo labai svarbus ir ji sėkmingai jį sukūrė. Karalienės atpažinimo ženklu tapo juodi drabužiai. Mirus vyrui Albertui, ji atrado būdą, kaip išreikšti gedulą taip, kad susilauktų palaikymo – visą likusį gyvenimą rengtis vien juodais drabužiais. Šiandien tai sudėtinga suvokti, tačiau Viktorijos laikais į našles žiūrėta visai kitaip. Manyta, kad našlės nusipelno išskirtinio dėmesio ir pagalbos, tad Viktorija naudojosi situacija pabrėždama savo padėtį. Dar viena tokios karalienės aprangos pasirinkimo priežastis praktinė – paprasčiausias patogumas. Platūs, apkritę drabužiai – jai nereikėjo kvaršinti galvos dėl mados!

Vaikystėje gyveno pusbadžiu

Viktorijos vaikystė atrodo siaubinga. Tėvas princas Edwardas mirė, kai ji buvo dar kūdikis, tad princesė liko be jokio turto ir tapo priklausoma nuo karininko sero Johno Conroy‘aus. Šis drauge su mergaitės motina sudarė griežtas taisykles, kuriomis vadovaujantis Viktorija buvo ruošiama tapti karaliene. Būsimoji karalienė užaugo atskirta nuo pasaulio ir misdama pusbadžiu. Tačiau knyga „Karalienė Viktorija“ bando atidžiau pažvelgti į valdovės vaikystę ir sugriauna manipuliuojančios, žiaurios ir piktadarės motinos įvaizdį. Priešingai, motinos dienoraščiai rodo didžiulį meilę dukrai. Viktorijos karūnavimo dieną jos motina dienoraštyje užrašo: „O, kad ji žinotų, kaip stipriai ją myliu ir noriu jai viso, kas geriausia“. Tik Viktorija tuo metu buvo per daug savanaudiška, kad tai pamatytų.

Sukūrė ir sugriovė pavyzdinės šeimos modelį

Viktorijai priklauso ir ne vienas akiplėšiškas poelgis. Pavyzdžiui, ji pasipiršo Albertui, o ne atvirkščiai. Viktorija buvo labai stipriai įsimylėjusi ir, kaip rašo dienoraštyje, tik po vedybų pirmą kartą iš tiesų pasijuto laiminga. Tiesa, karalienės Viktorijos biografė pastebi, kad idiliški šios poros santykiai, begalinė ir nevystanti meilė – pompastiškas mitas. Kai kuriais atžvilgiais Albertas su Viktorija elgėsi negarbingai. Bet karališkosios šeimos nariai lipdė pavyzdingos šeimos modelį – laimingos šeimos, kurios vyrui atitenka viešoji erdvė, o moteriai – privačioji. Tai laikyta didžiausiu Viktorijos epochos pasiekimu. Tačiau po Alberto mirties matome, kaip karalienė džiaugsmingai tarsi grįžta į save. Senatvėje Viktorija atrodo visiškai nenugalima, savarankiška moteris. Šis virsmas labai įkvepiantis: savo elgesiu ji ir paneigė tą neva pavyzdinės šeimos modelį.

Mėgo šaltą orą

Pamėgti šaltį Viktoriją paskatino jos ilgametis gydytojas Clarkas. Jis Viktorijos gyvenime buvo labai svarbus, nes padėjo susidoroti su psichologinėmis traumomis, kurios atsirado augant pagal griežtą tvarką, neva turėjusią padėti Viktorijai tapti karaliene. Nuo to laiko Viktorija visuomet juo pasitikėjo. Clarkas tuo metu buvo gerai žinomas medikas, nes pirmasis medicinoje ėmė naudoti stetoskopą ir ypač domėjosi kvėpavimo takų ligomis. Jis buvo įsitikinęs, kad labai svarbu daug kvėpuoti grynu, šaltu oru. Iš tiesų tai nėra mediciniškai patvirtinta. Ligų priežastimi dažniausiai tampa bakterijos, o ne „blogas oras“. Tačiau Clarkas šventai tikėjo „blogu oru“ ir gaivaus, šalto oro svarba sveikatai, tad privertė tuo patikėti karalienę Viktoriją. Dėl to karalienė taip mėgo pasivaikščiojimus šaltu oru.

Visą gyvenimą rašė dienoraštį

Karalienė Viktorija visą gyvenimą rašė dienoraštį, dažnai – net iki 4000 žodžių vienu prisėdimu. Viskas prasidėjo nuo dienoraščio pavadinto „Elgesio knyga“. Viktoriją, dar visai mažą, jį rašyti versdavo motina. Kiekvieną dieną mergaitė turėjo parašyti, kaip elgėsi, o motina įvertindavo jos elgesį. Viktorija sekė religinių nonkonformistų tradicija – užrašyti savo gyvenimą ir pateikti jį Dievo įvertinimui. Tiesa, toks dienoraščių rašymas kartais palyginamas su užtaisytoms granatoms: patekę į blogas rankas jie galėjo pastatyti lyderį į labai kompromituojančią situaciją. Tokią kompromituojančią, kad karalienė Šarlotė, Viktorijos senelė, gulėdama mirties patale Kju rūmuose mėgino sugrįžti į Kensingtono rūmus ir sunaikinti dienoraščius. Viktorija tikriausiai nujautė, kad jos dienoraščiai kažkada bus perskaityti, ir veikiausiai rašė juos turėdama tai galvoje. Nepaisant to, Viktorijos dukra Beatričė perrašė kai kurias motinos dienoraščių dalis ir vėliau sunaikino originalus.

Moters vaizdinys

Nors užimdama valdovės pareigas vyrų pasaulyje pati Viktorija keitė moters įvaizdį, daugeliu moterų teisių klausimų ji buvo labai konservatyvi. Tarkim, kad moterims nederėtų balsuoti. Ji pasisakė prieš moteris valdžioje pati būdama valdžioje. Ji pati niekuomet nenorėjo būti karaliene. Veikiau tapo aplinkybių įkaite. Paradoksas, bet Viktorija taip ilgai, nesvyruodama išbuvo soste ir pati to nenorėdama tapo moteriškos lyderystės pavyzdžiu. Kita vertus, darome didelę klaidą, praeities poelgius vertindami iš šių dienų pozicijų. Viktorija ne tik vilkėjo krinoliną, bet ir gyveno visai kitokiame pasaulyje. Knygoje „Karalienė Viktorija“ labai įdomu atrasti, kaip ji tvarkėsi su normomis, kurios buvo primetamos kiekvienai Viktorijos laikų moteriai.

Jūsų dėmesiui knygos „Karalienė Viktorija“ ištrauka, nukelianti į 1838 m. birželio 28 d. Karūnavimo iškilmes.

***
„Ketvirtadienis, birželio 28-oji!“ – užrašė ji ir pabraukė datą. Toji diena ilgai išliks atmintyje. „Pabudau ketvirtą valandą, – tęsia savo karūnavimo dienoraštį Viktorija, – pažadinta šūvių parke, ir paskui jau ne kiek temiegojau, nes žmonės, orkestrai kėlė triukšmą ir panašiai.“ Šią neramią naktį ji praleido Bakingamo rūmuose, didingame ir elegantiškame Jurgio IV name iš tamsgeltonio akmens. Tuo metu pastatas buvo gerokai grakštesnis nei dabar, nes vėlesniais viešpatavimo metais Viktorija pristatė gremėzdišką rytinį sparną, – dabar rūmai stovi juo atsigręžę į Londoną. Visoje sostinėje žmonės irgi budo anksti, ruošėsi vienai iš didžiausių švenčių, kokios miestas dar nebuvo regėjęs.

Viktorija iš lovos atsikėlė septintą ir kaupdama jėgas ilgai dienai dukart papusryčiavo – vieną sykį prieš apsirengdama, antrą sykį apsirengusi. Pusę dešimtos išėjo iš savo apartamentų pasimatyti su sau svarbiausiais žmonėmis: dėde Ernestu, Koburgo kunigaikščiu, ir savo netikru broliu bei seserimi – Charlesu ir Feodore. Motinos ji nemini. Nors Viktorijai trūko miego, juodu manė, kad ji atrodanti „visiškai susikaupusi“.

Kelionei į abatiją Viktorija buvo apsitaisiusi raudona mantija, gaubiančia standžią, baltą, atlasinę, auksu išsiuvinėtą suknią. Galva buvo papuošta „nuostabių deimantų vainiku“. Ilgas tamsraudonis aksominis apsiaustas, padabintas aukso nėriniais ir šermuonėlių kailiais, driekėsi taip toli už jos mažos figūrėlės, kad virto „itin gremėzdišku priedu“. Harrieta, gražioji ir didingoji Saderlando hercogienė, karalienės drabužininkė, buvo atsakinga už Viktorijos išvaizdą. „Gremėzdiška“ mantija veikiausiai kėlė jai nerimą, ir išties – ji visą dieną painiojosi po kojų ir kėlė sąmyšį. Didingo stoto hercogienė šiek tiek gožė karalienę jiedviem stovint šalia, ir Viktorija truputį pavyduliavo Harrietai, turėjusiai įprotį flirtuoti su Melbourne’u. Bet ji pasikliovė šios moters patikima nuojauta, kaip rengtis. Mažutės Viktorijos kojos buvo apautos plokščiapadėmis balto atlaso laivutėmis, užrištomis kaspinėliais.

Dešimtą valandą Viktorija buvo pasiruošusi važiuoti. Ji įlipo į auksinę seneliui Jurgiui III padirbdintą valstybinę karietą; visuose keturiuose kampuose ją saugojo paauksuoti, tridančiais užsimoję tritonai. Po XVIII šimtmečio karinio jūrų laivyno pergalių Britanija viešpatavo jūrose, tad jos monarchai keliaudavo teisėtai saugomi jūros būtybių. Aštuoni balti žirgai įsiręžę trūktelėjo karietą ir ši, kaip įprastai, ėmė nemaloniai „be perstojo siūbuoti“.

Pro Marmuro arką, kuri anuomet stovėjo priešais pat pastatą, karieta sunkiai išriedėjo iš Bakingamo rūmų. Prasidėjo stulbinamiausia ir naujoviškiausia istorijoje karūnavimo procesija.

Viktorija pergalingai perplaukė pirmuosius savo karaliavimo metus, veik nepadariusi nė vieno neteisingo žingsnio. „Džonas Bulas, – įsivaizduojama tipiško anglo personifikacija, – buvo toks patenkintas valdomas merginos, – tvirtino vienas laikraštis, – kad būtų nusipjovęs ausis, jei mažoji Didenybė būtų jų pareikalavusi.“ Anot škotų laikraščio Caledonian Mercury, mergelė karalienė buvo „vaivorykštė, šventojo pažado ženklas“.

Tai buvo puikiausi Viktorijos gyvenimo mėnesiai. „Vakar užbaigiau parlamento sesiją, – rašė ji 1837 metų liepą, – ir šiandien nė kiek nesijaučiu pavargusi, netgi esu žvali.“ „Vakar vėl būta labai puikaus priėmimo“, – gyrėsi kiek vėliau. „Šokau iki ketvirtos ryto; pokylis buvo žavus“, – džiaugėsi kitą dieną po savo devynioliktojo gimtadienio. Buvo taip malonu šokti, rinktis kompanionus ir nejausti nepalankių tiriančių Johno Conroy’aus, dabar jau sero, ir motinos žvilgsnių. „Ak, viskas visai kitaip nei pernai! – rašė ji. – Visi man tokie malonūs ir draugiški.“

Jei Britanija su niekuo nekariavo ir jei monarchas buvo jaunas ir puikios sveikatos, niekas nesistebėjo, kad nuo sosto paveldėjimo iki karūnavimo prabėgdavo ištisi metai, leidžiantys suruošti didingą ceremoniją. 1837 metų kovą, po devynių Viktorijos viešpatavimo mėnesių, ministrų kabinetas pradėjo diskutuoti šiuo klausimu. Iškart kilo ginčas. Londono pirkliai susivieniję paprašė dieną paskirti rugpjūtį, kad turėtų daugiau laiko prekėms užsakyti. Kiti piktinosi, jog bus atsisakyta tradicinio prašmatnaus banketo Vestminsterio salėje svarbiausiems ir galingiausiems, mat jį pakeis procesija gatvėmis miniai pradžiuginti. Galiausiai kabinetas nusprendė, kad karūnavimas turėtų įvykti birželį, parlamento sesijos pabaigoje. Balandžio 7 dieną išėjo įsakymas, ir didžiulis mechanizmas pajudėjo.

Visi diskusijų rūke ryškėjantys galutiniai Viktorijos karūnavimo planai buvo atidžiai tikrinami, kad ceremonija platesniam sluoksniui žmonių patiktų labiau nei bet kuri kita anksčiau vykusi. Jai buvo skirta 70 000 svarų sterlingų, vadinasi, turėjo atsieiti nebrangiai, bet ne mažiausiomis kainomis, kaip pirmiau Vilhelmo IV, Viktorijos dėdės, karūnavimas. Pastarasis, kainavęs tik 30 000 svarų, sukėlė nusivylimą ir vėliau imtas vadinti „pusiau karūnavimu“. Vis dėlto Viktorijos ceremonija nė iš tolo nepriartės prie 240 000 svarų atsiėjusio dar seniau vykusio dėdės Jurgio IV karūnavimo, kuris buvo laikomas perdėm išpūstu.

Viktorijos karūnavimas, balansavęs tarp šykštumo ir manieringumo, buvo dar ir išmoningas seno bei naujo derinys. Ceremonija Vestminsterio abatijoje patiks visuomenės elitui. Dalyvauti bus pakviesti perų luomo nariai, bet brangius bilietus galės įsigyti ne tik perai. Iš savo vietų specialiai – ir nepatikimai – pastatytose tribūnose jie galės žiūrėti į mažutę mergišką figūrėlę, apačioje dalyvaujančią senovinėje apeigoje. Pritariamai apžiūrinėdama liauną naujosios karalienės siluetą aristokratija galės nusiraminti, kad nedidukė mergina nekels jiems jokių rūpesčių. Tačiau renginį turėjo stebėti ne tik diduomenė, bet ir kokie penki šimtai Bendruomenių Rūmų narių. Tai buvo pirmas karūnavimas po 1832 metų rinkimų reformos ir įstatymo, suteikusio balsavimo teisę žmonėms, kuriuos šiais laikais priskirtume vidurinei klasei. Tad Viktorijai teko pasirašinėti ir ant kvietimų, siunčiamų Britanijos parlamento nariams, prašant „asmeniškai dalyvauti“ „mūsų karališkojo karūnavimo iškilmėse“. Paskui, kad įtiktų galybei džonų bulų, kurie fiziškai negalėjo įsisprausti į abatiją, gatvėmis turėjo pravažiuoti didelė procesija.

Taip buvo atgaivintas prieš šimtmečius kilęs sumanymas. Kadaise karūnavimo procesijos traukdavo nuo Londono Tauerio, monarchijos senosios tvirtovės, iki Vestminsterio, bet nuo 1660 metų maršrutas buvo gerokai trumpesnis nei numatytas Viktorijai. Be to, Viktorijos procesija įtvirtins faktą, kad pasikeitė monarcho buveinės vieta: Tauerio tvirtovė iškeista į elegantiškus Bakingamo rūmus prašmatniame Vest Ende. Viktorijos procesija pirmoji prasidėjo nuo Bakingamo rūmų, taigi nuo tada atsirado maršrutas, šiandien taip puikiai pažįstamas iš televizijos rodomų karališkų vestuvių ir kitų ceremonijų. Galiausiai Haid Parke turėjo įvykti mugė – minios labiausiai mėgstama dalis. Iš pradžių manyta, kad ji truks dvi dienas, bet žmonėms pageidaujant buvo pratęsta iki keturių.

„Didžiulis šio karūnavimo nuopelnas, – manė Niurneklis Greville’is, – kad buvo tiek daug padaryta žmonėms.“ Jis turėjo omenyje tuos, kurie anuomet buvo vadinami žemesniaisiais sluoksniais, – fizinį darbą dirbančius žmones, sudarančius procentus gyventojų. Oficialiu skaičiavimu specialiai į Londoną pažiūrėti karališkojo reginio jų atvyko 400 000 tūkstančių. Likus savaitei iki ceremonijos šis atvykėlių antplūdis paralyžiavo miestą. Net asmeninė Viktorijos karieta keturiasdešimt penkias minutes stovėjo įstrigusi Pikadilyje, mat į Haid Parką vežimais buvo gabenamos mugės prekės. Jų buvo taip tiršta, kad niekas neįstengė nė krustelėti. Kalbėta, kad „už jokius pinigus nebūtum gavęs nei fiakro, nei ekipažo“, o samdomų karietų vežikai „nuo užsieniečių lupo dvigubai!“

Palei visą procesijos maršrutą žiūrovams buvo įrengtos sėdimos vietos. Viename pranešime buvo rašoma, jog „nuo Haid Parko Kampo iki abatijos visame ruože nebuvo nė vieno namo ar tuščios vietelės, kurioje nestūksotų galerijos ar pastoliai“.

Birželio 28-osios rytą, Viktorijai ruošiantis išvykti iš Bakingamo rūmų, tos tribūnos jau buvo pilnos žmonių, o spūstis gatvėje tokia didelė, kad miniai stabdyti prireikė šautuvais ginkluotų kareivių. „Sykiais sunerimdavau, – pripažino Viktorija, – iš baimės, kad ką nors sutryps ir suspaus, mat skuba ir grūstis buvo siaubinga.“ Tai nebuvo nei visiškai saugu, nei patogu. Tebesitęsė minios ir viešų neramumų amžius – vos prieš keletą metų tokius neramumus savo kailiu patyrė Velingtono hercogas, kai londoniečių minia puolė jo namus Haid ParkoKampe, mat jis pasisakė prieš rinkimų reformos įstatymą.

Dešimtą valandą nuaidėjus šūviui prasidėjo Viktorijos procesija. Po žemę sudrebinusio patrankos pasveikinimo virš Marmuro arkos lėtai pakilo milžiniška devynių metrų pločio karališkoji vėliava, rodanti, kad Viktorija leidosi į kelią. Jos kavalkados priekinę dalį sudarė užsienio ambasadoriai, karališkoji kavalerija, karietos su daugybe karališkosios šeimos narių ir keturiasdešimt aštuoni karalienės irklininkai, žygiuojantys greta. Reginys buvo spalvingas. „Livrėjos tokios įmantrios, o jau kiek aukso“, – rašė vienas laimingas žiūrovas. Rusijos pasiuntinį Aleksandrą Stroganovą vežusi karieta ypač traukė akį „karūnomis išpuoštu stogu“, nors, deja, ne „visai cariškos formos“. Kunigaikščio Esterhazy’o karieta taip pat visiems atrodė labai puiki, nors pats kunigaikštis „kraipėsi joje it įkalintas kirminas“. Dar buvo Meksikos ambasadoriaus karieta, besipuikuojanti žavingais „odiniais mazgais“.

Tačiau labiausiai visi laukė pasirodant karalienės kinkinio. Palengva, sunkiai svyruodama, pro Marmuro arką išniro „gremėzdiška valstybinė karieta“, ir minia ją pasitiko „entuziastingai sveikindama“. Pasak ją regėjusio kompozitoriaus Felixo Mendelssohno, tai buvo „auksinė pasakiška“ karieta su langais, o pro juos galima buvo įžvelgti „grakščią merginą“, o ši atsakydama į sveikinimo šūksnius lankstėsi tai į kairę, tai į dešinę. Vos karieta pasirodė, „žmonių minias visai paslėpė mojuojamos nosinaitės ir pakeltos kepurės, o pratisai griaudėjantys džiaugsmo šūkiai kone užgožė varpų gaudesį, trimitų skardenimą ir patrankų dundesį“. „Reikėjo įsižnybti, – užbaigė Mendelssohnas, – kad įsitikintum, jog nesapnuoji.“ Pati Viktorija buvo priblokšta. „Jų geras ūpas ir perdėta ištikimybė pranoko viską, – brūkštelėjo ji, – ir išties negaliu apsakyti, kaip didžiuojuosi būdama tokios šalies karalienė.“
<…>
Viktorija veikiausiai nutarė, kad būti karaliene smagu ir jai patinka. Karūnavimo dieną atrodė, kad ji nieko negali padaryti netinkamai. Vis dėlto pasaulyje nebuvo tiek imbierinio alaus ir šampano, kad pavyktų palenkti visus ja nepasitikinčius, ir jos medaus mėnuo neužsitęsė.

Taip pat skaitykite: