Prieššventinis laikotarpis: ar įmanoma be streso?

Šv. Kalėdos – viena gražiausių metų švenčių, kurios suburia artimus žmones būti kartu, namus pripildo imbierinių sausainių kvapo, o kartu su tuo – ir neapsakomo jaukumo. Aplinkui vien šypsenos,  mirksinčios girliandos ir dovanos, įpakuotos į blizgų popierių. Visa tai, atrodytų, tobulas laikas mums visiems prisipildyti širdies šilumos, lydėsiančios ištisus metus.  Tačiau ar tikrai?

Psichologinės sveikatos centro psichologės Milda Lukašonokienė ir Rita Žliobaitė – Barusevičė teigia, kad tai, ar šv. Kalėdų rytą pabusime prisipildę džiaugsmo ir ramybės, labai priklauso nuo to, kokius tikslus kėlėme didžiosioms metų šventėms besiruošdami. „Ar šv. Kalėdos taps mūsų širdies įvykiu, priklauso ne tiek nuo to, kokios nuotaikos lydimi sėdame prie švenčių stalo, kiek nuo mūsų sąmoningų pastangų „eiti“ į tą džiaugsmą viso Advento metu“, – sako klinikinė psichologė Milda Lukašonokienė. Anot psichologės, tam, kad Kalėdos būtų ne tik po eglute ir ne tik ant vaišių stalo, bet ir mūsų širdyse, labai svarbu tą kelią į širdį joms parodyti ir jau dabar bent akimirkai stabtelėti ir pradėti dėliotis ne kalėdinį valgiaraštį, o… savo mintis ir tikruosius siekius, išsibarsčiusius mūsų kasdienybėje.

Laikas, kurį reikia išgyventi ar… ištverti?

Į prieškalėdinę karštinę įsisukus kartais sunku net ir sau pripažinti, kad šis laikotarpis –  ypatingai didelį stresą keliantis metas. „Visur skubame, lekiame, norime kiekvieną artimąjį nustebinti vis įdomesne dovana, nerimaujame, ar nieko nepamiršome, svarstome, ar tikrai šiuo dovanų kuponu mums pavyks kompensuoti nuolatinį laiko kartu trūkumą. Skubame ir bėgame, kol pagaliau atbėgame iki finišo – švenčių, nuo kurių esame pavargę dar joms nė neprasidėjus. Tada net ir sau nejauku ir pripažinti, kad šventinis laikotarpis tapo nebe laikotarpiu, kurio laukei ištisus metus, o tuo kažkuo, kurį reikia kažkaip  ištverti“, – pasakoja klinikinė psichologė Rita Žliobaitė – Barusevičė. Specialistė teigia, kad ir ne vienas tyrimas patvirtina, jog šventiniu laikotarpiu padidėja rizika sirgti širdies ligomis, kurios siejamos su padidėjusiu streso kiekiu. Negana to, šventės vyksta šaltuoju metų laikotarpiu, kai gauname mažai saulės šviesos, o tai stipriai veikia ir mūsų nuotaiką: dalis žmonių tampa irzlesni, mažiau pakantūs, labiau linkę į prislėgtai liūdną nuotaiką. Kartais švenčių laukimą apsunkina ir ne itin džiugi asmeninė praeitis. Deja, ne visiems žmonėms šventės asocijuojasi su teigiamais prisiminimais. Tokiu atveju šiems žmonėms šis ir taip daug papildomų iššūkių keliantis periodas sukelia dar stipresnių nemalonių emocinių išgyvenimų. Visi šie veiksniai kartu ar atskirai taip pat prisideda prie noro atsiriboti ir priverstinio bandymo „išbūti“ dar vieną eilinį pasisėdėjimą prie šventinio stalo. Natūralu, kad tokiais atvejais mintyse skamba nebe kalėdinės melodijos, o vienintelė mintis: „Man reikia poilsio“.

Kaip išsaugoti ramybę?

Klinikinė psichologė R. Žliobaitė – Barusevičė sako, kad tai gal ir skamba banaliai, bet visgi svarbiausias priešnuodis šiuo laikotarpiu – rūpintis savimi ir nepamiršti laiko sau. Būna popiečių, kai žmonės, išvažiavę ieškoti dovanų artimiesiems, pamiršta patys užkąsti. To neturėtų būti. „Kaip ir neturėtume galvoti, kad jei nepavyks kažko nupirkti, kažko iškepti, šventės bus nepasisekusios. Mums visiems yra būdinga turėti lūkesčių tiek savo paties, tiek kitų atžvilgiu, tačiau būtent nepagrįstai aukšti lūkesčiai dažnai mums sutrukdo pastebėti ir mėgautis tuo, kad net ir neįvykdžius 100 proc. plano, šventės gali būti pačios gražiausios “, – teigia klinikinė psichologė Milda Lukašonokienė,  Psichologė ragina nepamiršti ir to, kad šventės ateina ir praeina, prie šventinio stalo sėdame ir nuo jo atsikeliame, – visa tai dovanoja mums viso labo tik trumpalaikį džiaugsmo pajautimą, kuris netrunka išsisklaidyti išpakavus dovanas ir svečiams išsiskirsčius. Laiko prieš šventes skyrimas sau, savo pabirusių minčių „susirinkimas“, gyvenimo prioritetų peržvelgimas ir paklausimas savęs, ar tai, ką deklaruoju, sutampa su tuo, ką darau, galėtų dovanoti naują patirtį ne tik per šventes, bet ir joms pasibaigus.

Nepamirškime ir to, kad kartais ramybei pasiekti užtenka sustoti ir vos porą kartų giliai įkvėpti ir ramiai iškvėpti. Idealu, jeigu vieną trumpą „užbėgimą“ į parduotuvę pakeistų pasivaikščiojimas miške, ištuštėjusiame parke. Gal galime tai padaryti su mums artimu žmogumi, kuriam norėtume įteikti pačią brangiausią dovaną? Kaip teigia psichologė Rita Žliobaitė – Barusevičė, laikas kartu yra puiki dovana, kurią įsigyjant nereikia stumdytis sausakimšose parduotuvėse. Tai kartu yra puikus būdas parodyti dėmesį, pasakyti, jog tu man rūpi. Galbūt galime šią dovaną įteikti dar prieš šventes, įpakavę ją į šiltą apkabinimą? Ši dovana neabejotinai praturtintų ir tą, kuris ją gauna, ir tą, kuris dovanoja. Ir bene geriausia žinia yra ta, kad dovanojant tokias dovanas, išmokus mėgautis laiku tiek su artimu, tiek su savimi pačiu, Advento metu skyrus akimirką ir persidėliojus mintis ir savo gyvenimo siekius, ramybė ir jaukumas užlies mus dar iki švenčių ir neapleis mūsų net ir eglutę nupuošus, kalėdinėms dainoms nutilus, – apibendrindama sako klinikinė psichologė Milda Lukašonokienė.

Autorius Milda Lukašonokienė, VŠĮ Psichologinės sveikatos centras

Taip pat skaitykite: