Tvarios Kalėdos. Kodėl gi ne?

Kalėdinės nuotaikos jau spalvina kasdienybę, tačiau pastebimas ir susidomėjimas, kaip švęsti tvariai, kad būtų padaroma kuo mažiau žalos aplinkai ir gamtai. Įžvalgomis ir patarimais apie tai pasidalijo etnologė Jūratė Bytautė ir atliekų tvarkymo įmonės „Ekonovus“ vadovas Romas Draskinis.

Etnologė Jūratė Bytautė sako, kad senosios lietuvių kartos nė neįsivaizdavo plastikinių kalėdinių dekoracijų ir žaisliukų eglutėms. Visiems papuošimas būdavo naudojamos medžiagos ir daiktai iš gamtos; šventinėms dekoracijoms dažniausiai naudoti šiaudai.

„Pirmiausiai reikėtų išskirti vadinamuosius šiaudinius sodus, kurie švenčių laikotarpiu buvo kabinami ant lubų virš stalo. Šie, neretai išties įspūdingas formas įgydavę papuošimai, yra tikras mūsų etnokultūros paveldas.

Iš šiaudų dažniausiai daryti ir eglutės papuošimai: konstruotos įvairios abstrakčios geometrinės figūros, simbolizuojančios saulę, žvaigždes, snaiges, angelus, paukščius, kitus gyvūnus. Taigi, dabar dažnai sutinkamas blizgesys, ryškios spalvos tikrai nebuvo įprasti lietuvių Kalėdoms“, – sako J. Bytautė.

Anot etnologės, eglučių puošimui be šiaudinių dekoracijų naudotos ir įvairios gamtos gėrybės – riešutai, uogos, obuoliai. Ant kalėdinio medelio taip pat kabinti ir saldainiai. Dėl tokių puošybos tradicijų po švenčių nesusidarydavo metų metais nesuyrančių atliekų: dalį papuošimų galėjai suvalgyti, o nevalgomos šiaudinės grožybės suirdavo, nepridarydamos žalos aplinkai.

„Būtent dėl artimo lietuvių santykio su gamta šalyje prigijo iš Vokietijos atkeliavusi Kalėdų eglutės puošimo tradicija. Vis tik ji šiek tiek prieštaravo mūsų prosenelių vertybėmis, kurie paprastai jokių medžių be reikalo nekirsdavo. Dėl to dažnai vietoje visos eglutės lietuvių namuose buvo puošiamos jos šakos“, – pasakoja J. Bytautė.

Gyva ar dirbtinė eglutė?

Šiandien gyvu Kalėdų medeliu galima džiaugtis ir nepadarant didelės žalos gamtai. Tam geriausia rinktis vazonėlyje pasodintą eglutę, kurią, šventėms pasibaigus, būtų galima pasodinti gamtoje. Jei visgi namus puošite nukirsta eglute, svarbu po švenčių ją tinkamai sutvarkyti: eglutės negalima mesti į buitinių atliekų konteinerius.

„Nuosavų namų gyventojai, kurie kompostuoja organines atliekas, tokiu būdu savarankiškai utilizuoti gali ir eglutę. Tokiu atveju svarbu įsitikinti, kad eglutė visiškai nupuošta, ant jos nėra likę žaisliukų ar blizgučių.

Gyvenantieji daugiabučiuose eglutes po švenčių atiduoti gali per miestuose organizuojamas eglučių surinkimo akcijas, taip pat – bent jau didesniuose miestuose – dėl jų paėmimo kreiptis į atliekų vežėjus. Surinkti medeliai yra kompostuojami ar panaudojami biokuro gamybai“, – pasakoja R. Draskinis.

Dirbtinės plastikinės eglutės, jo teigimu, dažniausiai gaminamos iš neperdirbamo plastiko, todėl nėra kaip jas prikelti antrajam gyvenimui. Pasirinkus tokią eglutę, nereikėtų jos keisti kasmet, o atsisveikinti tik tada, kai ji visiškai nebetiks puošimui. Tada dirbtinę eglutę reikėtų nuvežti į artimiausią didelių gabaritų (stambiagabaričių) atliekų surinkimo aikštelę.

Mažiau dovanų, daugiau bendravimo

R. Draskinio teigimu, kitus šventinius papuošimus taip pat reikėtų rūšiuoti. Stikliniai žaisliukai turėtų keliauti į stiklo atliekų konteinerius, popieriniai – į popieriaus, plastikiniai – į plastiko.

Tiesa, jis pažymi, kad dažnai įvairūs papuošimai ir dekoracijos būna pagaminti iš keleto skirtingų medžiagų, todėl, jeigu šių komponentų atskirti ir atskirai išrūšiuoti neįmanoma, toks daiktas turėtų keliauti į mišrių (buitinių) atliekų konteinerį. Pavyzdžiui, jei stiklinis žaisliukas yra padengtas blizgios sintetinės medžiagos sluoksniu, jo mesti į stiklo atliekų konteinerį negalima.

„Be abejo, derėtų pasistengti, kad kasmet po švenčių nereikėtų išmesti krūvos dekoracijų. Jei įmanoma, papuošimus geriausia naudoti daug kartų, rinktis iš perdirbamų medžiagų pagamintas dekoracijas ar patiems pasigaminti, pavyzdžiui, valgomus kalėdinius žaisliukus. Tai pasakytina ir apie kalėdines dovanas bei jų įpakavimus.

Aišku, daugelis mūsų, o ypač mažieji, švenčių be dovanų neįsivaizduoja, tačiau renkant jas, derėtų pirkti tai, ką žmogus tikrai panaudos, aplenkiant įvairius plastikinius niekučius“, – sako R. Draskinis.

Jam pritaria ir J. Bytautė. Etnologė pasakoja, kad, nors Senio Kalėdos tradicija yra pakankamai sena, tačiau šis personažas nebuvo siejamas su materialiomis dovanomis.

„Senis Kalėda per šventes lankydavo žmonių namus, sveikindavo vaikus ir suaugusius, tačiau atnešdavo jis ne dovanas, o palinkėjimus, gerą žodį. Dovanojamos buvo nebent smulkmenos – riešutai, saldainiai – vien tai vaikams būdavo didelis džiaugsmas. Dovanojamų daiktų tradicija atsirado tik gerokai vėliau“, – sako J. Bytautė.

Etnologės teigimu, didžiųjų švenčių esmė senosioms kartoms buvo artimųjų, šeimos susibūrimas, bendravimas. Šiandien šį švenčių aspektą vis labiau pakeičia materialių dovanų kultas. J. Bytautės manymu, dovanojamomis brangiomis dovanomis tarsi bandoma kompensuoti bendravimo ir artimo ryšio trūkumą.

„Iš protėvių tikrai galėtume pasimokyti paprastumo, šilto bendravimo, mokėjimo džiaugtis mažomis smulkmenomis. Senosios kartos tikėjo, kad šventiniu laikotarpiu gauti palinkėjimai pildosi, tad dovanokime juos ir bendravimą. Tuo pačiu tausosime ir gamtą“, – sako J. Bytautė.