V. Garastas: apie krepšinį, šeimą ir sveikatą
Vladas Garastas – ilgametis Lietuvos rinktinės, Kauno „Žalgirio“ treneris, buvęs Lietuvos krepšinio federacijos prezidentas, visuomenei žinomas dėl principinių kovų su Maskvos CSKA bei istorinių laimėjimų su Lietuvos rinktine. Susitikimo Lietuvos krepšinio federacijos būstinėje metu teko įsitikinti, jog 87-erių buvęs treneris vis dar yra itin gerbiamas ir mylimas. Taigi, pokalbis apie krepšinį ir gyvenimą su VLADU GARASTU.
Lino Žemgulio nuotr.
Pastaruoju metu retai apie Jus išgirstame. Kokia Jūsų kasdienybė, ką veikiate laisvalaikiu?
Krepšinio federacijoje turiu darbelio – esu konsultantas. Žinoma, nėra jau tokio krūvio, kaip anksčiau, dabar mano gyvenimas yra visai neblogas. Nereikia už nieką atsakyti, dėl kažko nervintis, tik žiūriu, kaip kiti vargsta (juokiasi).
Anot Jūsų anūko, esate labai žingeidus. Ar tokiame amžiuje dar stengiatės išmokti kažko naujo?
Taip, visą laiką studijuoju, žiūriu, kas vyksta įdomesnio, skaitau. Jau daug metų esu senjoras ir vadovaujuosi J. Y. Cousteau (Žakas Kusto – red. pastaba) gyvenimo istorija, kuris, būdamas vyresnis nei 80 metų, pasiekė nardymo į gylį rekordą. Tai padaryti tokio amžiaus yra nelengva. Jo nuomone, nieko neveikiantieji patys save sunaikina. Senatvėje būtina ir fizinė, ir protinė veikla. Neužtenka pabėgioti po mišką ir niekuo nesidomėti, turi veikti ir kūnas, ir protas – taip ir stengiuosi daryti.
Esate minėjęs, kad turite problemų su širdimi. Kaip jaučiatės pastaruoju metu?
Problemų buvo, tačiau dabar jos yra išspręstos. Kaip treneris aš dirbau, ko gero, ilgiausiai Lietuvoje – 42 metus. Kiek per tuos metus rungtynių sužaidėme, kiek visko įvykę, kiek visur dalyvavęs… Kai buvau jaunas, dirbau su Lietuvos jaunimo rinktinėmis, 10 metų su „Žalgiriu“, teko ir Čekoslovakijoje, ir Tarybų Sąjungos rinktinėje vadovauti. Žinote, visur „atiduodi“ savo nervus ir širdį, o tai, be abejo, veikia organizmą. Pavyzdžiui, rungtynių metu man yra stebėję pulsą – nustatė 120 dūžių per minutę. Palyginimui galiu pasakyti – kai komandos pradeda treniruotis, lengvai bėgioti, pulsas taip pat būna apie 120. O kur dar stresas… Visa tai ir kerta per sveikatą.
Ar sveikatos būklė koreguoja Jūsų kasdienybę? Ar lengva mažinti krūvį ir veiklos kiekį?
Dabar, kai širdis sutvarkyta, tai nelabai skundžiuosi, gyvenu paprastą gyvenimą. Jau ir nebesinori to aktyvumo, net kai žiūriu krepšinį stengiuosi taip nesinervinti, kaip anksčiau.
Ką pasakytumėte senjorams, kurie įsitikinę, kad jų amžius nebeleidžia jiems aktyviai judėti, sportuoti, užsiimti kita aktyvia veikla?
Visi įsitikinimai glūdi mūsų sąmonėje. Nereikia galvoti, kiek mums metų – tai labai veikia žmogų. Pavyzdžiui, dauguma sako, kad kai išeis į pensiją, pradės žvejoti, ką nors auginti, o vietoje to triskart plauna indus. Nereikia atidėlioti savo norų, būtina rasti širdžiai mielą veiklą ir vis ieškoti naujų pomėgių. Dažnai išėję į pensiją senjorai pasijaučia nereikalingi. Rodos, ką tik žmogus aktyviai veikė, buvo svarbus visuomenėje, užėmė svarbias pareigas, o staiga visa tai sugriūna. Reikia remtis pavyzdžiais – buvęs Izraelio prezidentas Š. Peresas, būdamas 90 metų, ėjo valstybės vadovo pareigas.
Šiomis dienomis itin sureikšminamas amžiaus kultas. Tenka išgirsti, jog garbaus amžiaus moteris neranda darbo, nes visi ieško jaunų darbuotojų. Tačiau ta jaunystė velniškai greitai praeina ir jau žiūri, jog esi pagyvenęs.
Su žmona Irena esate susituokęs nuo 1957 metų. Kaip pavyko tiek metų puoselėti gražius santykius? Juk būdavo ir kelionių su rinktinėmis į užsienį, ir ilgų darbo valandų…
Pasitaikė gera žmona, kokia kita jau būtų mane „pametus“ (šypsosi). Susituokėme mes labai įdomiai. Tuo metu, kai ji dar mokėsi pedagoginiame institute (aš jau buvau baigęs kūno kultūros institutą), pakvietė mane į Vilnių, nuėjome į metrikacijos biurą, ten buvusių žmonių paklausėme, ar kas nors pabus mūsų liudininkais. Vėliau susituokėme Kauno arkikatedroje. Laikai buvo rimti, į bažnyčią eiti pedagogui buvo blogai, reiškia žmogus esi „netvarkoj“.
Kokia buvo Jūsų, trenerio, darbo pradžia?
Pradėjau dirbti Šančiuose būdamas ketvirtame kurse. Ateidamas į tą mokyklą prie vartų sutikau mokytoją. Pasisveikinome ir aš jo paklausiau, kodėl jis tokiu metu išeina. Šis atsakė: „Jaunuoli, turguje nervų nenusipirksi.“ Pagalvojau, kad turbūt nemoka dirbti (šypsosi). Institute mus mokė, kad visi treniruotėse turi dėvėti aprangą, avėti batukus, laikytis drausmės, o ten buvo desantininkų armijos vaikai, kurių kas mėnesį 4-5 pasikeisdavo. Visgi, viskas buvo gerai, iki kol vieną vaiką pavadinau „mudaku“ (mulkiu – red. pastaba). Jis pasiskundė direktoriui, buvusiam frontininkui. Visoje mokykloje buvau tik aš ir viena moteris lietuviai, taigi mūsų nebūtų niekas užstoję. Todėl parašiau pareiškimą ir išėjau. Štai tokia mano pirmojo pedagoginio darbo patirtis.
Garsūs auklėtiniai, tokie kaip Arvydas Sabonis, Rimas Kurtinaitis, Sergejus Jovaiša ir kiti į Jus kreipiasi „tėvuku“. Kaip pavyko užmegzti tokį glaudų ryšį su jaunais krepšininkais ir treniruojamais vaikais, kad net ir po tiek metų apie Jus atsiliepia tik gražiais žodžiais?
Manau, kad treneris neturi būti toks, kuris tik ateina į salę, kažką padaro ir išeina. Jis turi viskuo rūpintis – tą aš ir dariau. Pirmiausia, žiūrėjau, kad jaunuoliai mokytųsi aukštojoje mokykloje, padėdavau įstoti, klausdavau, kaip sekasi ne tik mokslai, bet ir kiti reikalai, teiraudavausi, kuo galiu padėti. Jeigu krepšininkas turi papildomų rūpesčių, tai jis blogai dirba ir treniruojasi, o juk turėtų būti jaučiamas komfortas. Na, jeigu įvykdavo kažkokie nusižengimai, juos spręsdavome tarpusavyje ir nieko neskelbdavome viešumoje. Reikia suprasti, jog tai jauni vyrai, o ne vienuolyno „komanda“.
Tai, kad Saulius Patkauskas dar man gyvenant Biržuose pateko į Sovietų Sąjungos jaunimo rinktinę, buvo didis pasiekimas, tuomet SSRS gyveno 150 mln. gyventojų. Vyrai nuvyko į Ispaniją ir tapo Europos čempionais. Manau, kad Sauliaus padovanotas medalis buvo rimtas poelgis. Už šią pergalę 1968 metais, kai man buvo 36-eri metai, suteiktas Lietuvos nusipelniusio trenerio vardas. Tai buvo tikrai retas įvykis, kai dirbdamas kaime paruoši gerą sportininką ir yra suteikiamas toks vardas.
Dar tenka bendrauti su jaunais krepšininkais?
Mažai. Žinote, visi turi savo gyvenimus, tai nebent su vyresniais pasikalbu. Daugiausiai bendrauju su savo bendraamžiais, tačiau jau ir jų nebedaug likę. Žiūrėjau savo instituto komandos nuotrauką, kurioje buvo 12 žmonių, tai esu likęs tik aš vienas.
Ar esate kviečiamas padėti Lietuvos rinktinei? Galbūt reikalinga Jūsų ilgametė patirtis ir krepšinio išmonė?
Jeigu yra iškilusių klausimų federacijoje, tuomet išsakau savo nuomonę, tačiau stengiuosi per daug nereikšti savo įsitikinimų. Laikas eina, keičiasi ir nuomonės… Negali būti tokios frazės, kurią labai mėgsta garbaus amžiaus žmonės: „Kai aš buvau jaunas“. Anksčiau būdavo kitaip, reikia tai suprasti. Buvo tokie laikai, kai žmonės su vyžomis vaikščiojo ir arklių kinkytais vežimais važinėjo, bet pasibaigė. Su laiku keičiasi technika, mintys, įpročiai, maistas, tad aš stengiuosi tik patarti – žmogus pats turi priimti sprendimą. Jeigu per daug reikšiu savo nuomonę ir atsitiks ne taip, kaip turėjo, juk būsiu apkaltintas.
Savo laiku buvote vertinamas kaip labai techniškas ir gudrus treneris. Kokie treniravimo aspektai pasikeitė ir kas išliko iki šių dienų?
LKF patalpose yra nuotrauka, kurioje už 12 žaidėjų stovi dar 12 žmonių. Kai aš treniravau, tai buvo 12, šalia stovėjo vyriausiasis, dar vienas treneris ir komandos vadovas. Tuo metu komandos masažuotojų ir gydytojų nebūdavo, o dabar yra visai kitas aptarnavimas. Šiais laikais būti treneriu yra malonu, bet aš laikiausi nuomonės, kad turėjau viską žinoti pats.
Būna, jog žmonės laiko save visažiniais, tačiau, mano manymu, visada yra, ko nežinai, todėl trenerio pareiga yra nuolatinis mokymasis – jis turi kiekvieną dieną stebėti, tobulėti, būti kūrybiškas ir nekopijuoti kitų. Krepšinio pasaulyje kiekvienas treneris turi parinkti tokius derinius, kurie geriausiai tiktų jo žaidėjams. Juk ir gydant negalavimus taip yra – vienam ligoniui vaistai padeda, kitam, sergančiam ta pačia liga – ne, reikia ieškoti kitų būdų pasveikti.
Panašiai buvo, kai pradėjau dirbti „Žalgiryje“. Iki tol buvau dirbęs treneriu Lietuvos jaunimo rinktinėje, su ja dalyvavome Sovietų Sąjungos jaunimo spartakiadoje Almatoje. Žaidėjai iš šios rinktinės gavo patirties ir daugelis jų atėjo žaisti į „Žalgirį“. 1979 metais ši komanda užėmė vos 11 vietą ir dėl to buvo atleistas tuometinis treneris. Aš buvau šeštas treneris, kuriam pasiūlė, bet tuo metu nelabai norėjau – mane įkalbinėjo, kad pabandyčiau treniruoti Kaune. Taigi, pasidavęs įkalbinėjimams, po metų su ta pačia komanda mes užėmėme antrą vietą, kadangi galvojau, ką darysiu – taip daug ką pakeičiau pagal save.
Kai grįžome iš Maskvos, Aleksoto oro uoste lėktuvui nebuvo kur nusileisti, žmonės sakė, jog sutiko mus taip pat, kaip laukiant Dariaus ir Girėno. Tai yra pavyzdys, jog daug ką galima nuveikti, jeigu darbas vyksta kryptingai ir gudriai.
Kaip manote, kokios žaidėjų ypatybės yra vertingiausios žaidžiant krepšinį? Ar matote pasikeitimų prabėgus tiek metų?
Šiuolaikiniame krepšinyje pasikeitė žaidėjų ūgiai – skaičiau, jog per šį amžių žmonių ūgis padidėjo 15 centimetrų. Mano laikais, 6-ąjame dešimtmetyje, kai 1952 metais įstojau į kūno kultūros institutą, žaidė vienas 2 metrų ūgio krepšininkas. Jis mokytojavo Biržuose ir buvo paimtas tik dėl to, kad komanda turėtų daugiau žaidėjų. Geriausias vidurio puolėjas buvo 196 centimetrų ūgio žaidėjas, žaidęs ir Sovietų Sąjungos rinktinėje. Dabar tokie krepšininkai žaidžia atsitraukę nuo baudos aikštelės. Visgi, reikia, kad jie būtų gero meistriškumo. Tai yra didelis uždavinys ir ne visiems pasiseka – kaip ir visi negali būti pianistai ar smuikininkai. Anksčiau Vokietijos Demokratinėje Respublikoje buvo ruošiamos sportininkų grupės, kad įvertintum, kuris sportas labiausiai tinka kiekvienam, kad nebūtų gaištamas laikas.
Taip pat manau, kad žaidėjas turi būti universalus. Yra tokių, kurių poziciją pakeitus 3 metrais į šoną, negali žaisti toje vietoje, nes sako, kad ten ne jo pozicija. Krepšinio aikštelėje turi būti reikalingas visur. Pavyzdžiui, toks buvo Arvydas Sabonis – mėtydavo iš 5 ar 7 metrų atstumo, žaisdavo baudos aikštelėje ir galėjo puikiai perduoti kamuolį. Visi turi būti tokie, tačiau sugebėjimai priklauso nuo treniruočių struktūros.
Šiais laikais itin akcentuojamos klaidos. Buvo tokia reklama, kurioje sakė, kad rungtynių metu negalima padaryti daugiau kaip 10 klaidų. Mes, žaisdami su CSKA, kai laimėdavom, padarydavom 5-6 klaidas, o dabar jų padaroma 17. Klaida yra tokia – kamuolį atiduodi priešininkui, o pats meti mažiau. Daugiau mesi, daugiau pataikysi – paprastas dalykas. Manęs klausia, kaip laimėti, atsakau, jog reikia vienu tašku įmesti daugiau.
Rugsėjį vyks Pasaulio krepšinio čempionatas Kinijoje. Ką prognozuojate Lietuvos rinktinei?
Prognozuoti yra pats baisiausias dalykas. Aš turiu mėgstamą frazę: „Viską lemia galutinis rezultatas“. Kai tik pradėjau dirbti Kaune, treniruotės metu ateidavo pažiūrėti žmonės, kurie lažindavosi iš šampano dėžės ir sakydavo, jog šįmet „iškrisim“. Būdavo labai nemalonu to klausyti, juk galėtų padrąsinti, kad viskas bus gerai, o čia „skelia“ per galvą tokią mintį lyg „ką tu čia veiki“. Žinoma, pogrupis yra sudėtingas, tačiau kada taip nebuvo… Daug kas sako: ,,Mirtininkų pogrupis.“ Reikia padaryti taip, kad kiti šitaip galvotų. Tai psichologija, reikia nusiteikti gerai. Kodėl turi laimėti kiti, o ne mes?
Štai situacija – jaunimas pralaimėjo po dviejų pratęsimų. Reikia analizuoti, kodėl taip atsitiko, aš manau, kad turėjo laimėti. Nenoriu kritikuoti, bet tai yra labai svarbu. Kai dirbdavome su „Žalgiriu“, labai daug laiko skirdavome pabaigai. Likdavo 3 sekundės – turėdavome tiksliai apgalvoti, kas ir kaip meta, viską padarai kaip šachmatų partiją, tai turi būti atidirbta. Dabar treneriai paskutinėmis sekundėmis ima pertraukėlę, braižo sau ant lentos, žaidėjai nieko nemato ir iš to jokios naudos. Jiems yra stresinė situacija – sakysi bėgti į kairę, nubėgs į dešinę. Viskas turi būti nugludinta treniruočių metu ir tuomet bus matomi teigiami rezultatai, nes visos geros rungtynės yra laimimos paskutinėmis minutėmis.
Dar aš savo žaidėjų paprašydavau nubraižyti ant lentos išmoktą derinį. Įsivaizduokite, kas bus, jeigu mokytojas tik dėstytų pamoką ir nieko neklaustų savo mokinių. Aš mėgdavau pasakyti derinius puolimo ir gynybos metu, po to duoti atskirus uždavinius ir liepti juos paaiškinti. Tuomet galiu matyti, ar krepšininkas išmoko tai, ką jam pasakiau, ar jis buvo išsiblaškęs. Taip suprantu, kada komandą esu paruošęs rungtynėms ir turime daugiau galimybių laimėti.
Kaip spaudos bei žmonių dėmesys pakeitė šiuolaikinį krepšinį?
Dabar itin madinga yra netinkamai žiūrėti į pralaimėjimą. Spaudoje labai mėgsta naudoti žodžius „sumindė“, „sutraiškė“, „atkeršijo“. Labiau tiktų „pasiekė revanšą“ – jūs laimėjote, mes pasiekėme revanšą. Tai yra kultūringas išsireiškimas. Arba frazė: „Laimėjo didele persvara“, – dabar jeigu „Žalgiris“ laimėjo prieš „Nevėžį“ 30 taškų skirtumu, tai parašo, jog „sumindė“. Manau, tai nėra kultūringa, reikia turėti normas. Dėl pralaimėjimo niekas taip nesinervina, kaip treneris. Tie, kurie kritikuoja, dažnai parašo taip nemandagiai ir sukelia chaosą. Štai aš kartais pasakau tokią „baisią“ frazę, kad kartais prilygina pralošimą karo pralaimėjimui. Na, juk nepralaimėjome karo, kitą kartą laimėsime. Kadaise mūsų šalį užkariavo mongolai, namai buvo deginami, moterys žaginamos – tokiems įvykiams šiandien prilyginami pralaimėjimai. Tačiau juk po kurio laiko visi viską užmiršta.
Aš kartais prisimenu, kiek įvykių ir čempionatų buvo. Nuo Nepriklausomybės laikų praėjo jau 7 olimpinės žaidynės. Ar pamenate, kaip ten viskas buvo? Ne! (Juokiasi). Aš tai prisimenu, nes teko jose dalyvauti. Jau ir tų žmonių, kurie rašė, neliko, viskas keičiasi ir eina tolyn, todėl reiktų į viską žiūrėti kiek ramiau.
Kad ir dabar, žaidžia mūsų jaunimas, užima 4 ar 5 vietą. Kiti ir sako: „Tai kur tas auksas, kur medaliai?“ Atsimenu, buvo devyniolikmečių rinktinė, kuri užėmė pirmą vietą, antri liko Malio atstovai, jų populiacija – 18 mln. gyventojų. Jie turi pasirinkimą rinktinės jaunuolių, kurie mokosi Amerikos universitetuose. O mes, ar turime?
Kadangi lankančių sporto mokyklas krepšininkų tėvai turi mokėti, ne itin turtingų tėvų vaikai šiais laikais pasiekia geresnius rezultatus, nes turtingų šeimų vaikai gyvena gerai, tai kam vargti – jie nesistengia.
Minėjote, kad dabar, kai trenerio pareigos liko užnugary, žiūrėdamas krepšinio rungtynes nesinervinate taip, kaip anksčiau. Kaip pavyko savyje išugdyti ramybę?
Jau nebegaliu taip nervintis, sveikata neleidžia. Palaipsniui pradedu ramiau į tai žiūrėti. Visgi, trenerio karjerą baigiau būdamas 65-erių metų. Dabar nėra trenerio su tokiu darbo stažu, arčiausiai turbūt tik Jonas Kazlauskas.
Kokių turite svajonių?
Dabar svajonių neturiu, tik bandau išlaikyti gerą sveikatą, išlikti darbingas ir rūpintis savo šeima – turiu 4 anūkus ir jau 3 proanūkes.
Ką norėtumėte palinkėti mūsų žurnalo skaitytojams?
Pirmiausia, norėčiau palinkėti, kad žurnalas būtų populiarus, kad senjorai iš jo pasisemtų patirties, turėtų naudos skaitydami, perimtų, kas gera, ir kad patys aktyviai dalyvautų, nes iš kiekvieno leidinio galima sužinoti vis ką nors naujo.
Dėkoju, Vladai, už nuoširdų, linksmą ir turiningą pokalbį!
Jonas ŠOLIŪNAS
