Susuktinis (wrapper)

Keliaujant į pajūrį ir atgal tenka stabtelėti degalinėse ir štai vienoje jų, vyrui bepilant kurą, pastebėjau krūvas lūkuriuojančių žmonių. Krūvas tikra ta žodžio prasme – ir prie kasų, ir palei palanges, jų buvo tiek tiršta, kad sumaniau pažiūrėti kas gi juos ten taip monyja.

O pažiūrėjus supratau, kad tai alkanų žmonių armija, belaukianti spėriai besisukančių maisto ruošėjų gaminamo greito maisto. Et, bala nematė, juk atostogos, susigundžiau ir aš vienu įdomiau nei dešrainis atrodančiu maistu, pavadintu „wrapper“. Ir nors esu įvaldžiusi anglų kalbą ir suprantu, kas tuo norėta pasakyti, eilinį kartą pagalvojau – o kodėl vis dar esame neįgalūs vadinti daiktus ar maistą lietuviškai? :/

Pirma pažintis su wrapper  buvo nei šiokia nei tokia: valgant tyško kečupas (kurio tiesiog nemėgstu), degino jelapenai ir svogūnai, salotų lapai buvo smarkiai perkaitinti, bet labai patiko kotleto ir skrudinto lavašo skonis, tad mintyse jau sukosi scenarijus. Grįžtant namolio prekybcentrio krepšin įmečiau lavašo ir tortilijų blynų bei jautienos faršo, o vakarop jau mėgavomės mūsų skoniui tinkančiu wrapper’iu. Ir neprilipo man tas pavadinimas, todėl susirašiau su draugais ir pažįstamais, dauguma vertė pavadinimą į „suktinis“, „įvyniotinis“, „įsuktinis“, bet man labiausiai patiko IG komentare pasisakiusios Zitos „susuktinis“. Liuks.

Eksperimento vardant susuktinius gaminau iš lavašo ir tortilijų bei kepiau ir elektriniame grilyje, ir grotelėse ant žarijų. Skoniu nenuvylė nei vienas, bet žymiai skalsesnis ir tvarkingiau rankose besilaikantis buvo tortilijų variantas.

Gamybą pradedu nuo įdaro pasiruošimo, dažniausiai tortilijų pakuotėse yra 6, tad aprašysiu proporcijas ir kiekius būtent tokiam skaičiui susuktinių:

  • 6 tortilijų lakštai (arba didelis lavašas)
  • 1 didesnis pomidoras
  • 1 didesnis marinuotas agurkas
  • 6 ledinių salotų (iceberg) lapai
  • 6 riekelės mėgstamo lydyto sūrio
  • 1 v.š. riebaus majonezo
  • 1 v.š. grūdėtų garstyčių
  • 500 g jautienos faršo
  • 0,5 a.š. druskos
  • žiupsnis džiovintų žolelių (raudonėlio, dašio ar tiesiog prieskonių mišinio)

,,Kūmutės virtuvės” nuotrauka

Vienas svarbiausių momentų, kurį atradau eksperimentuodama – kotletą įdarui geriausia kepti prieš pat dedant į grilį, dedant atvėsusį ar tuo labiau laikytą šaldytuve jis neperšyla iki galo.

Faršą sumaišau su druska ir prieskoniais ir padalinu į 6 lygias dalis. Pirmą kartą dėjau ir kiaušinio, ir rupinių standinimui, bet tuomet kotletai smarkiai pūtėsi ir gavosi storoki, kiek bebandžiau juos spausti mentele kepant.

Kiekvieną kotletą formuoju drėgnomis rankomis, ridenu į kamuoliuką, o tuomet išploju delne, storis turėtų būti apie 1 cm. Palyginu kraštus ir dedu ant vandeniu suvilgytos medinės lentelės.

Kotletus galima kepti grilyje, bet puikiai tinka ir keptuvė. Į ją šliūkšteliu tyro aliejaus ir, jam įkaitus, sudedu kotletus. Kol jie kepa, viena akim prižiūrėdama, kad nesviltų, griežinėliais supjaustau pomidorą ir marinuotą agurką, atplėšiu salotų lapus, paruošiu sūrį ir inde sumaišau majonezą su garstyčiomis.

Kotletams iškepus žarijos jau turi būti paruoštos, naudojant elektrinį grilį pasiruošimo nereikia.

Ant darbastalio dedu tortilijos lakštą, salotos lapą, sūrį, jį aptepu šeštadaliu paruošto padažo, tuomet pomidorą, kotletą ir agurkus. Pradedant nuo vieno krašto, užlenkiu tortiliją, formuodama kuo apvalesnį susuktinį ir iš karto dedu kepti į grilį. Kepu apie 6-8 minutes, bet jei norisi kuo karštesnio maisto, galima pratęsti kepimo laiką, stebint, kad išorė nesudegtų.

Valgome iš karto.

Įdarui galima rinktis kuo įvairiausius priedus ir padažus, taip kaskart gaunant kitokį skonį.

Renata ŠNIOLIENĖ

Daugiau Renatos receptų: www.kumutesvirtuve.lt

Taip pat skaitykite: