Dokumentinio filmo premjera
Istorija apie tai, kaip italas kino režisierius Sandro Bozzolo Lietuvoje atrado pasaulyje žinomą politiką, buvusį Bogotos miesto merą, matematiką ir filosofą Antaną Mockų ir kur režisierių nuvedė toji pažintis, taip pat verta filmo. „Lemtingi atsitiktinumai mus įsuko į dvidešimtį metų besisukantį ratą, iš kurio jau turbūt niekada nepavyks ištrūkti“, – sako Sandro. Kartu su Antanu Mockumi jis rengiasi kelionei į Lietuvą, kur drauge pristatys dokumentinį filmą „Nijolė“.
Daugiau nei prieš dešimtį metų studentas italas nubrėžė sau užduotį – pagal studijų programą atsidurti šalyje, kur nebūtų italų. Tokia šalimi tapo Lietuva, o namais joje – Kaunas.
„Norėjau patirti jausmą, ką reiškia gyventi toli nuo namų, nepažįstamoje šalyje. Tai buvo 2006-ieji, 2007-ieji metai, angliškai kalbėjau prastai, tačiau laikas buvo puikus. Prisimenu naktines forsų – taip kauniečiai vadindavo vaikinus su treningais ir skustomis galvomis – muštynes. Man pačiam niekada nieko blogo nenutiko – supratau, kaip buvo naudinga mokėti keletą lietuviškų frazių: „neturiu problemų“ ir „nieko tokio“, – pasakoja jis.
Lietuva Sandro tapo tarsi tiltu į kitus pasaulius, per tuos metus jis sako pajutęs, kas tai yra baltiška būtis ir šiose apylinkėse sklandančios nuotaikos: „Gyvenimas Lietuvoje labai skyrėsi nuo Italijos, kuri tuo metu išgyveno humanistinę krizę. Italai, rodos, apie nieką daugiau negalvojo – tik apie pinigus ir daiktus, o lietuviai tuo tarpu, domėjosi ir mylėjo savo literatūrą, muziką, filologiją ir lingvistiką.“
Kartą, Kauno Laisvės alėjoje sutikęs kolumbietę ir iš jos išgirdęs apie Antaną Mockų, Sandro nusprendė apie Kolumbijoje gyvenantį lietuvį sužinoti daugiau. Panašu, kad jam viskas pavyko, nes lygiai po dešimties metų, tik jau drauge su Antanu Mockumi, kolumbiete scenarijaus bendraautore Maria Secilia ir Antano Mockaus mama, menininke Nijole Šivickas, stovėjo toje pačioje Laisvės alėjoje ir filmavo kadrus savo dokumentiniam filmui „Nijolė“.
Rodos, į Kolumbiją Sandro tą pirmąjį kartą atvyko tam, kad čia susipažintų su būsimojo filmo scenarijaus bendraautore Maria Cecilia Reyes, o ši jį supažindintų su geru savo dėdės bičiuliu Antanu Mockumi. Ir kad pats Antanas vieną dieną ištartų: „Noriu, kad susipažintumei su mano mama.“
Šiandien Sandro sunku patikėti, kokie artimi ir gilūs ryšiai užsimezgė su jo būsimojo filmo herojais – Antanu ir jo mama Nijole. „Filmas tarsi tapo įrankiu, kuris padėjo mūsų draugystei augti“, – įsitikinęs kino režisierius.
Uždaru būdu garsėjanti ir retai su nepažįstamais bendraujanti Nijolė, kad ir pamažu, bet įsileido į savo ramų gyvenimą žmogų su kamera. „Sutarėme, jei aš dirbsiu jos studijoje, ji leis pasiimti filmavimo kamerą“, – pasakoja Sandro, ir priduria, kad filmavimo procesą Nijolė padarė giliu ir kūrybingu. Ji nuolat vertė režisierių klausti savęs – kodėl tu tai darai?
Atsakymo į šį klausimą dokumentinio filmo režisierius ieško iki šiol. „Šis filmas man buvo tarsi kalnas, į kurį privalėjau užkopti, – sako. – Filmavome filmą apie žmogų, kuris nenorėjo būti filmuojamas. Tarsi žaidėme: aš apsimesdavau, kad nefilmuoju, o ji apsimesdavo, jog nesupranta, kad aš filmuoju. Sakydavau jai: nefilmuoju, nefilmuoju… Ji man atitardavo: taip, taip, nematau tavęs. Tai, žinoma, buvo mūsų juokai, tačiau yra nutikę, kad ji tikrai pagavo mane filmuojant, kai buvau pažadėjęs nefilmuoti. Džiaugiuosi, kad galiausiai ji suprato, kad kamera yra toks pat mano žaidimas, kaip ir jai – jos studija.“
Šiandien Sandro visiškai aišku, kad filmas jam buvo geras pretekstas šalia Nijolės ir jos sūnaus Antano praleisti kuo daugiau laiko. Gal todėl, baigęs filmuoti, jis nedžiūgavo, o šiandien neabejoja, kad filmas ir yra Nijolė. Moteris, pakeitusi jo gyvenimą ir suteikusi jam daugiau prasmės.
Per visą tą laiką, sako režisierius, jo filmo herojė taip ir neįprato prie filmavimo kameros. Prieš pabaigą Nijolė atrodė labai pavargusi, tačiau iš gyvenimo ji iškeliavo tik tuomet, kai filmas buvo baigtas. Jai buvo 96-eri. „Ir ji paliko tai, kas svarbiausia ir didingiausia savo kūrinį – sūnų Antaną“, – kalbėjo režisierius Sandro Bozzolo prieš pat savo kelionę į Lietuvą. Vilniuje prasidedantį dokumentinių filmų festivalį atidarys iki šiol po festivalius keliavęs jo filmas „Nijolė“.
Dokumentinio filmo „Nijolė“ premjera – rugsėjo 19 dieną kino centre „Skalvija“. Nuo rugsėjo 20 dienos filmas bus rodomas visoje Lietuvoje.
