Seni sodybų kryžiai
Lietuva pilna kryžių: sodybose, laukuose, pakelėse, miškuose, kapinėse. Kiekvienoje apskrityje, parapijoje matomas skirtingas didumas, forma, ornamentai. Tačiau tenka pripažinti, kad kryžiai buvo ir vienas iš mūsų tautos išskirtinumų, lyginant su kitais katalikiškais kraštais.
Kodėl lietuviams kryžius tapo tokiu svarbiu simboliu?
Krikščionybė sunkiai atėjo į mūsų kraštą, išstumdama paskutinius pagonis, tačiau pamažu ji tapo neatsiejama mūsų tautos dalimis. Taip pat ir kryžius – krikščionybės simbolis ir atspindys. Pastatytas kryžius prie namų, kelio ar upės yra krikščioniškumo paliudijimas. Žmonės turėjo stiprų tikėjimą, o kryžiai simbolizavo prašymo, maldavimo, padėkos ir pagarbos išraišką.
Kodėl buvo statomi kryžiai?
Priežasčių, kodėl žmonės statė kryžius yra daug. Kai kurios jų buvo nulemtos papročių, tradicijų, o kitos tiesiog asmeninės, paties žmogaus turėtų situacijų, sunkumų, ligų, netekčių, vidinių išgyvenimų. Būtent nuo šių veiksnių priklauso kryžiaus vieta, forma, skulptūra. Tačiau dauguma kryžių statomi prašant Dievo pagalbos ir palaimos, taip išreiškiant padėką už patirtą malonę.
Tai buvo svarbus sodybos atributas, sakralinis paminklas, kuris saugojo ją ir šeimininkus nuo nelaimių. Kryžius – tarsi šeimos dvasinis centras, todėl neatsitiktinai dažnai jame buvo vaizduojami ir šeimininkų šventųjų globėjų atvaizdai. Pavyzdžiui, šv. Jurgis, kuris yra laikomas namų ūkio, gyvulių globėju.
Bėgant laikui atsirado ir daugiau priežasčių, dėl ko buvo statomi kryžiai. Tarkime, kryžius žymėjo kaimo ribas, be abejo saugojo ir paties kaimo gyventojus. Buvo net specialūs kryžiai, saugantys nuo maro ir kitų epidemijų. Kita atsiradusi tradicija – kryžius statyti išnykusiems kaimams atminti. Galime rasti ir įvairių medinių paminklų, žyminčių įvairius parapijos įvykius, jubiliejus ar misijoms atminti.
Kokia šiandieninė kryžių situacija?
Kryžių statymo tradicija yra giliai įaugusi į lietuvio sąmonę, tai jaučiame iš naujai pastatytų šimtų kryžių įvairiose šalies vietovėse, apie atstatytus kryžius, tačiau tuo pat metu galima teigti, kad kryždirbystės banga jau seniai atslūgo. Jaučiamas ir pakitęs santykis su pačiu kryžiumi kaip simboliu – gal žmonės nustojo taip stipriai tikėti?
Turime būti dėkingi savo senoliams už tai, kad jie padėjo tokius tvirtus pamatus ir sukūrė tikras tradicijas, diegė jas mūsų seneliams, tėvams, o pastarieji įdiegė ir mums. Juk tikėjimas – pats didžiausias pamatas kiekvieno žmogaus gyvenime. Be jo nei vienas nebūtų toks stiprus, tvirtas ir sąmoningas. Tikėjimas atneša laimę, dorovę ir teisingumą į kiekvieno namus, o bet koks tikėjimą žymintis simbolis tik dar labiau stiprina mūsų mintis.
Nepraeikime pro šalį, jei pamiškėse ar apleistose ir neprižiūrimose sodybose pamatysime seną, mūsų tautos dvasingumą simbolizuojantį kryžių. Juk kažkada mūsų senoliams kryžiai buvo tikri sargai, saugantys nuo bet kokių baisių nelaimių. Padėkime išlaikyti tikrąsias vertybes ir nepamirškime iš naujo išmokti tikėti. Juk tikėjimas – viso ko pradžia.
Eva URBANAVIČIŪTĖ
Nuotraukose – Lauros Balčiūtės senelių sodybos Šilalės rajone kryžius
