,

VLADAS VITKAUSKAS: „Prieš gamtą nepakovosi“

Vladas Vitkauskas

 

Būti pirmam – garbingiausia, bet ir sunkiausia. Keliautojas, alpinistas Vladas Vitkauskas yra pirmasis lietuvis, įkopęs į aukščiausias visų žemynų viršukalnes, ekspediciniais tikslais patyręs savąjį „Dakarą“, dreifuojančiais ledais su slidėmis ir pripučiamu plaustu mėginęs pereiti Beringo sąsiaurį ir išmaišęs pusę pasaulio. Visgi, tam, kad Lietuvos trispalvė iškiltų aukščiau paprasto žmogaus galimybių ribų, V. Vitkauskui reikėjo atrasti kūno, sielos ir išminties harmoniją. Interviu metu pašnekovas pasakoja ne tik apie aukščiausias kalnų viršūnes, ryšį su gamta, bet ir didžiausias gyvenimo pamokas.

 

Pirmiausia save mėgstate įvardyti kaip keliautoją. Kaip kelionės atsirado Jūsų gyvenime?

Viskas ateina iš vaikystės. Gyvenau Viduklės miestelyje, arti gamtos. Jos apsuptyje laisvu nuo darbų laiku vasarą su draugais daugiausiai laiko praleisdavome miškeliuose ir kloniuose. Žiemą taip pat lauke – slidės, rogutės, žygiai užšalusio upelio ledu. Tuo metu, aišku, nebuvo nei televizorių, nei kompiuterių, todėl vakarais knygos, knygos, knygos, net nuo mamos slėpdavausi naktimis skaitydamas po antklode. Būtent knygose atradau kelionių, pažinimo džiaugsmą bei nuotykių kvapą. Dar buvo jautrūs mamos pasakojimai apie jos vaikystę ir jaunystę prie Maironio Dubysos, apie mano senelį, carinės Rusijos armijoje gydytoju Kaukaze tarnavusį, nepriklausomą Lietuvą tarpukariu, karo metus, pokarį. Vaikystėje pirmą kartą perskaičiau ir Tensingo Norgėjaus knygą „Sniegynų tigras“ apie pirmąjį žmonių įkopimą į Everestą (8848 m) tais pačiais metais ir mėnesį, kai aš gimiau. Taip pat jaunystėje buvau itin nualinęs savo sveikatą. Sportai, darbai ne pagal amžių. Buvo užklupusi ir liga, kuri paliko pasekmių, todėl studijuojant kasdienių pastangų reikėjo ir mokytis, ir gyventi. Perskaičiau, jog studentų turizmo klubas organizuoja vakaronę apie keliones. Beveik iš nevilties nusprendžiau nueiti, galvojau, gal taip daugiau gamtoje pagyvensiu ir pradėsiu geriau jaustis. Vasarą su ten rastais bendraminčiais leidomės pirmąją kelionę į Tian Šanio kalnus. Viskas atrodė lyg kokioje „Tūkstantis ir viena naktis“ pasakoje – kelionė į Vidurio Aziją, kur neregėta egzotika, istorija, senovės legendų, šilko kelių dvelksmas. Kalnuose atsigavau, o prisitaikiau net lengviau nei kiti, jau patyrę žygio draugai.

Kuri iš visų kelionių, nekalbant apie kalnus, Jums įsimintiniausia?

NepalasViena prasmingiausių – 2002 m. kartu su bendraminčiais organizuota kultūrinė mokslinė ekspedicija į Čilę, Andų kalnynus ir Atakamos dykumą. Ji buvo skirta paminėti 200-ąsias pasaulinio garso Lietuvos ir Čilės geologo, minerologo, etnologo Ignoto Domeikos gimimo metines. Šio mokslininko vardu Pietų Amerikoje pavadintas ir 800 km ilgio kalnagūbris, į kurio viršūnę Donja Inesą (5075 m) mums pavyko įkopti, o man – ir į aukščiausią Žemės ugnikalnį Ochos del Salado (6880 m). Taip pat lankėmės Čilės ir La Serenos universitetuose, kur I. Domeika dirbo, susitikome su jo giminėmis, susipažinome su jo moksliniais ir švietiejiškais darbais. Po ekspedicijos surengėme fotoparodą, buvo sukurtas filmas, taip pat pristatėme ir mineralų parodą. Ekspedicijos darbai buvo pristatyti Lietuvos nacionaliniame muziejuje, UNESCO būstinėje Paryžiuje. Ir Lietuvai, ir pasauliui priminėme apie mūsų kilmės garsų mokslininką, kurio gyvenimo darbais galime didžiuotis.

Keliaukime į kalnus. Jūs aplankėte daug viršūnių, bet pakalbėkime apie aukščiausią ir svarbiausią – Everestą. Kodėl keliavote vienas ir su kokiais iššūkiais susidūrėte?

Britų enciklopediniame leidinyje apie Everesto istoriją („Everest History“) rašoma taip: „Ekspedicija – Lietuvos, vadovas – V. Vitkauskas, dalyvis – V. Vitkauskas, įkopė – V. Vitkauskas“. Net jei žinočiau, jog viskas taip pat vyks, tai nei pakartočiau, nei ryžčiausi kartoti. Šis žygis nebuvo vien alpinizmas – jį lėmė prasmė, tikėjimas ir, dažnai nežmoniškos, pastangos. Tik jų vedamas pasiekiau viršūnę ir gyvas sugrįžau. Į Everestą neplanavau kopti vienas, tai turėjome daryti kartu su bičiuliu gydytoju Aivaru Bojaru iš Latvijos. Būsimą žygį sumanėme pavadinti Baltų ekspedicija. Deja, likus mėnesiui iki išvykimo į Nepalą, Aivaras žuvo, kai treniruodamiesi žiemą kartu kopėme į apledėjusį Elbrusą – aukščiausią Kaukazo kalną. Jis žuvo mano akyse, po 9 parų pavyko pargabenti jo kūną ir stovėdamas prie kapo atsiminiau Everestą. Patikėjau, jog dabar svarbu pasistengti pabaigti tai, ko siekėme kartu. Po to jau man vienam teko ruošti visus kalnų reikmenis ir organizuoti sudėtingą kelionę į Himalajus. Beviltiškiausia buvo finansinė padėtis, nes likau tik su 700 JAV dolerių kišenėje. Du bičiuliai paskolino 1200 dolerių, tai nusipirkau bilietus pirmyn ir atgal. Tuo metu, kad galėčiau patekti prie Everesto ir kopti į jį, kaina Nepale su komercinėmis ekspedicijomis prasidėdavo nuo 40 tūkst. dolerių žmogui. Apie tiek pinigų net nesapnavau… Galiausiai su nepaliečiais pavyko susitarti dėl leidimo patekti prie Everesto už 7 tūkst. JAV dolerių, bet tik tam, jog galėčiau kopti be jokios lydimos komandos. Vedamas tikėjimo iškeliavau vienas, nes, apžvelgęs savo gyvenimo kelią, suvokiau, jog visi (ne)sveikatos iššūkiai, ir vadinamos gyvenimiškos „nelaimės“ man buvo skirti tam, kad kai būsiu pakankamai patyręs ir su mintimis susitvarkęs bei Lietuva bus nepriklausoma, galėčiau nuveikti daug daugiau, nei tik užimti Vilniaus keliautojų klubo direktoriaus kėdę. Joje galėjo sėdėti ne vienas kitas, o man svarbiausia ir prasmingiausia buvo neseniai Nepriklausomybę atkovojusios Lietuvos vardą ir vėliavą pirmą kartą užnešti į aukščiausią Žemės viršukalnę. Mintys apie viršūnę neslėgė, nes kasdien nuo ryto iki vakaro sprendžiau neprognozuojamus iššūkius, o vakare planuodavau kitą dieną. Su savimi turėjau visą įrangą ir reikmenis, reikalingus kopimui. Suklysti negalėjau, nes niekas nebūtų ieškojęs, o ir pasigedę tiktai po kokios savaitės ar dviejų…
Ar tai buvo prasminga? Nekalbu apie Lietuvą: susitikimų, paskaitų, renginių, mano leidinių, parodų net po 25-erių metų laukia žmonės. Pats nustebau, kai praėjus lygiai 20-mečiui po įkopimo Nepalo sostinėje Kathmandu buvau pakviestas pristatyti savo fotoparodą Everesto deimantinio jubiliejaus – pirmojo žmonių įkopimo 60-mečio pasaulinių iškilmių išvakarėse. Parodos atidarymui vadovavo Nepalo viceprezidentas, dalyvavo reziduojančių šalių ambasadoriai, o nepaliečiai ją paskyrė ne deimantiniam jubiliejui, bet būtent pirmojo lietuvio įkopimo į Everestą 20-mečiui. O Lietuvos vėliava, kurią iškėliau aukščiausiose visų žemynų viršukalnėse? Vienintelis toks pagrindinis valstybės simbolis pasaulyje, kokio neturi nei JAV, nei Kinija, Rusija, Izraelis ar bet kuri kita pasaulio valstybė!

Ką išgyvena kūnas tokiose viršūnėse kaip Everestas ar Antarktida, kur viskas yra aukščiau už paprasto žmogaus fiziologiją?

Ką išgyvena kūnas, priklauso nuo galvos. Taip, tau ten gali būti pragaras, bet arba prisitaikai, arba ne, o kūnui turi vadovauti pats. Daugeliui galvojančių apie kalnus, imponuoja šaltis, bet jei bijai prisitaikyti prie minus 30, 40 ar 50 laipsnių Celsijaus, tai nėra ten ko kišti nosies. 8000 metrų – tai žmogui „artimas kosmosas“, vadinamoji „mirties riba“, ir net stipriausi Žemės vyrai ten negali užsibūti ilgiau negu sąlygos ar organizmas leidžia. Na, o vėtros ir vėjai siautėja tokie, kurie net mano kopimo metu nuo Everesto keteros tikrąja to žodžio prasme nupūtė du korėjiečius.

Ką turi kalnai, kad patraukia visam gyvenimui, ir ko jie išmoko?

NepalasPriklauso nuo to, ką ten sugebi rasti. Ir svarbiausia ne tai, kad stovėjai viršūnėje ir pamojavai ranka ar vėliava. Jei pavyko prisitaikyti ir įveikti kliūtis, svarbiau, ką ten supratai, ko išmokai, ir kiek tie suvokimai gali pagražinti tavo paties, greta tavęs esančiųjų, kiek – bendruomenės, šalies, kurioje gyveni, gyvenimą.
Kalnuose grįžti į savo esmę, į savo pradžią. Mūsų prigimtis yra gamtoje, nes esame dalis mus supančios aplinkos – žemės, augalijos ir gyvūnijos, erdvės – iki visatos tolių. Kopdamas į viršūnę gali pajusti pasaulio vienovę. Ten savųjų šaknų bei ryšių su aplinka suvokimas ir padeda įveikti visus sunkumus. Su kalnais, prieš gamtą nepakovosi. Everesto viršūnėje dangus jau nebe mėlynas, o labiau juodas. Ten būdamas supranti, jog esi tik pasaulio dalelė, bet gali patirti begalybę ir amžinybę. Tik būdamas vienovėje su sniegais ir ledynais galėjau vienas net dešimt kartų laimingai perkopti pavojingąjį Khumbu ledokritį – devynių Niagarų aukštumo, dviejų kilometrų pločio, iš šešių kilometrų aukščio krintantį ledyną kelyje į aukščiausią pasaulio viršūnę. Jis beveik kasmet pražudo ne vieną nelaimėlį.

Iki pat dabar gyvenate itin aktyvų gyvenimą. Kas Jus įkvepia ir skatina nesustoti?

Svarbu, kaip pats gyvenime jaučiuosi ir kad esu reikalingas žmonėms. Paskaitos apie kalnus, susitikimai, renginiai, ir ne tik Lietuvoje, man suteikia energijos nesustoti. Net ir vykdamas į mokyklas pradžioje suabejodavau, ar mano pasakojimai ir patirtys įdomūs šiuolaikiniam jaunimui. Bet įsitikinau, kad kai su moksleiviais kalbame apie patriotizmą, nuotykius, kai rodau vėliavą – jų reakcijos man išduoda, jog jie taip pat myli savo šalį, turi savų tikslų. Mane patį sujaudino atgarsis, kai po vieno susitikimo, jau man išvykus, moksleiviai paklausė mokytojos: „O kodėl Lietuvos himno prieš pamokas negiedame mokyklose?“

Minėjote, jog šiuo metu gyvenate Anykščiuose. Norisi būti arčiau gamtos?

Noras ištrūkti iš didmiesčio gniaužtų. Ten gyvenimas nėra pilnai žmogiškas. Keturiasdešimt metų Vilniui atidaviau. Žinoma, daug gerų prisiminimų, pasiilgstu ir artimų bičiulių, nors mieste, įvairių veiklų vedamas, vis tiek lankausi, rečiausiai, bent kartą per dvi savaites. Visgi jame daug beprasmybės – tikro gyvenimo trumpinimo. Pasisekė, kad mane anykštėnai pakvietė, tinkamą namelį, žmoniškoje vietoje surado. Čia prailgėjo ir diena, ir naktis…

Jau ilgą laiką esate vegetaras. Kaip šį gyvenimo būdą atradote?

Svarbu ne kaip vadinasi tas ar kitas būdas, bet kaip juo gyvendamas jaučiuosi ir kaip jaučiasi greta esantys. Ši mityba man tikrai padeda. Artima vegetarizmui mityba palaikė pirmuose žygiuose po kalnus, o pasirinkta sąmoningai nuvedė į aukštąsias viršukalnes. Be šio patyrimo ir suvokimo į Everestą net užsimojęs nebūčiau. Šiuo metu yra daugybė įvairiausių mitų, madų, peršamų taisyklių ir dietų. Renkuosi vadovaudamasis savo gyvenime ir ekstremaliausiuose žygiuose patikrintais pagrindiniais principais: pirma – nekenk sau, antra – daryk viską, kuo gali sau padėti, ir – svarbiausia – rinkis tai, kas yra tikra, ar tai būtų maistas, ar gyvenimo būdas. Tai padėjo ir padeda ne vien mano sveikatai. Septynerius metus prie Baltijos Šventojoje rengdavau savaitinius sveikatingumo seminarus-stovyklas, ir niekada reklamuotis ar ieškoti dalyvių nereikėjo.

Kokie kasdieniai įpročiai Jus lydi šiandien? Kas padeda išlikti aktyviu ir sveiku žmogumi?

Rytą pradedu veidą šaltu vandeniu atgaivindamas. Tuomet išgeriu stiklinę lengvai pagal skonį citrina, geriau – natūraliomis spanguolėmis ar bruknėmis parūgštinto vandens. Kam rūgštis netinka, tai gerai ir paprastas vanduo. Užsiplikau natūralių nesmulkintų žolelių arbatos, pasitvarkau. Šviesesnį rytą „užsidirbu“ 40–50 min. gryname ore pajudėdamas, kai apie 20 min. pabėgioju, po to mankštinuosi. Priklausomai nuo metų laiko ir kitų sąlygų, rytą užbaigiu nusimaudęs upėje arba vandens kibire ant kiemo, o jeigu duše, tai visada užbaigiu šaltu vandeniu. Būtinai bent kas antrą dieną išeinu pažygiuoti su lazdomis. Iki valandos judėjimas neprivalo būti su specialiomis lazdomis, pakanka ir paprastų, man tiktų ir medinės. Svarbiausia – grynas oras ir ne šiaip pasivaikštinėjimas, o aktyvus žygiavimas, įdarbinant ir rankas, ir visą kūną. Kiekviena proga stengiuosi pajudėti specialiai tam neskirdamas laiko. Labai patogu į parduotuvę ir reikalų tvarkyti nubėgti, o toliau ar pavargus – dviračiu. Pradžioje anykštėnus stebinau, dabar ne vienas jau pats pasitaria.

Simona SUTKUTĖ

Taip pat skaitykite: