MILDA BLIUMENZONIENĖ: „Tiesiog būnu laiminga“

„Man svarbiausia – laikas su žmonėmis, nes tai yra didžiausia vertybė“, – pokalbio metu atskleidžia žurnalo herojė, Lietuvos kalinių globos draugijos steigėja, visuomenininkė Milda Bliumenzonienė. Moteris interviu metu daugiausiai apie laiką ir žmones kalba ne veltui, nes būtent savo gyvenimą ji paskyrė ne kam kitam, o žmonėms, kurie dažnai atsiduria socialiniuose paribiuose ir kurių kasdienybėje džiaugsmo akimirkų ne itin daug. Brandaus amžiaus sulaukusi Milda teigia nesijaučianti sunkiai dirbanti ar pavargusi, o laimės būseną išgyvenanti nuolat. Šv. Kristoforo statulėle už žmogiškumą ir kilnią širdį apdovanota herojė tiesiog spinduliuoja energija ir šiandien džiaugiasi turinti laiko mėgautis gyvenimu lėčiau, kai daugelis gyvenimo pamokų pagaliau išmoktos.

Esate viena iš dar 1991 metais atkurtos Lietuvos kalinių globos draugijos steigėjų, šios organizacijos pirmininko pavaduotoja. Kaip supratote, pajutote, jog pagalba kitiems yra Jūsų gyvenimo kelias?

Jausmas, kad einu savu keliu, atsirado tuomet, kai ėmiausi šios veiklos, kai pajutau, jog esu reikalinga. Noras padėti kitiems mane lydi nuo pat vaikystės. Gimiau Sibire, mano šeima nebuvo turtinga, o kartu reikėjo daug patirti, bet net ir sunkiomis akimirkomis jausdavau, kad galbūt kažkam yra dar blogiau. Pamenu, dar mokyklos laikais turėjau tokį draugą Vytuką, su kuriuo niekas nenorėdavo sėdėti – mes kartu nuo vieno iki kito suolo gainiodavome utėles. Galiausiai ir aš jomis apeidavau, mama pykdavo, bet vis tiek buvo noras dalintis nors ir vienu sumuštiniu. Taip iki pat dabar aš noriu padėti žmonėms – ir nebūtinai šioje srityje, bet ir kaimynams ar bičiuliams. O kartais įsiveliu ir į absurdiškas situacijas, kai vis kažką gaunu pavėžėti ar kitaip pagelbėti. Rodos, kitiems taip nenutinka – gal ir mano charakteris daug ką nulemia. Skleidžiu tokią energiją – kryptingai nesiekiu savęs realizuoti labdaringoje veikloje, tiesiog taip išeina savaime.

O kaip būtent atsirado ši veikla – darbas su žmonėmis, praradusiais teisę į laisvę?

Mano mama buvo partizanų ryšininkė, laisvės kovų dalyvė ir politinė tremtinė, septynerius metus atlikusi bausmę Vorkutoje, Rusijoje. Lagerio, kalėjimo sąvokos man tikrai nebuvo nei svetimos, nei naujos. Kai Lietuva 1990 metais atkūrė Nepriklausomybę, imta vis daugiau kalbėti apie kalinių globą ir jų integraciją. Tuo metu mane mama siuntė tam tikru reikalu pas mons. Kazimierą Vasiliauską, su kuriuo mes susidraugavome. Mane sudomino, kai jis su kitais kolegomis ir bičiuliais ėmėsi atkurti Lietuvos kalinių globos draugiją. Žinoma, iš arti buvau susipažinusi su politinių kalinių gyvenimu, bet nelaisvėje visus lydi vienoda kančia. Tuo metu Lietuvoje niekas nežinojo apie visuomenines organizacijas ir kaip jos veikia. Pamenu, išsikėlėme tikslus ir siekius bei pradėjome veikti. Tiesą sakant, daugelis jų tebeaktualūs ir šiandien, nes šios srities pokyčiai ir reformos įsigali itin lėtai. Net ir šiuo metu, vykstant reformoms, girdžiu, kaip Teisingumo ministras atsargiai bando pasakyti, kad yra įvairių kitokių prioritetinių sričių, pavyzdžiui, vaikų teisės, švietimo ir sveikatos sektoriai, bet aš džiaugiuosi ir mažais pokyčiais.

Kokios žmogiškosios būdo savybės yra svarbios Jūsų veikloje? Turbūt ir tikėjimas čia užima svarbią vietą?

Turi tikėti tuo, ką darai. Kas gali būti svarbiau už žmogų? Iš čia ir gimsta ta stiprybė ir viltis, jog reikia padėti suklupusiam, nors jis nuvilia gal ir ne kartą. Taip pat itin svarbi tarpusavio pagarba. Aš niekam negaliu pasakyti grubių ar piktų žodžių, nes nemanau turinti tam teisę. Visada stebėdama žmogų galvoju, kad jis yra ne mažiau vertesnis už mane. Taigi, kai sutinku žmogžudžio etikete pristatomą asmenį, visuomet pagalvoju: „Bet jis juk ne tik toks“. Po ta etikete slypi ir jo talentai bei gerosios savybės. Kad ir kokie išmanūs būtų mūsų kompiuteriai bei telefonai, man nieko išmanesnio už žmogų nėra, todėl ta pagarba lydi visuomet. Man svarbios visos socialinės ir amžiaus grupės, nepriklausomai, ar tai būtų seneliai, ar vaikai, ar jaunimas. Visų bendra komunikacija, manau, yra itin svarbi, kad galėtume gyventi šviesiau ir gražiau. Matyt, gebėjimas ir noras matyti bei gyventi geresniame pasaulyje ir yra tos savybės, kurios man padeda kasdien.

Jūsų mama – politinė tremtinė, laisvės kovų dalyvė, partizanė, tėtis – taip pat tremtinys, Jūs pati gimėte Sibire, padedate žmonėms, kurie neteko laisvės. Ką Jums pačiai reiškia laisvės samprata, kaip Jūs ją suvokiate?

Kai aš augau ir brendau, mano laisvės suvokimas buvo visai kitoks nei dabar. Tuomet aš ir mano šeima jautėme neteisybę, mūsų laisvė, kaip ir visa Lietuva, buvo uzurpuota. Kai Lietuva atkūrė Nepriklausomybę, iškart pajutau, jog laisvė yra didžiulė dovana ir dabar viskas bus kitaip. Išties, kai susiduriu su skirtingomis situacijomis, bendraudama su žmonėmis, praradusiais laisvę, visuomet akcentuoju, kad laisvėje yra daug geriau gyventi, nes tuomet turime tiek galimybių, galime priimti norimus sprendimus ir už visa tai turime atsakyti. Taip pat stengiuosi, kad jie suprastų ir gebėtų prisiimti atsakomybę už savo laisvę. Tai būtina daryti, nes kai žmonės gyvena pataisos namuose, jų poreikių ir vertybių lentynėlė būna itin maža, o kai jie išeina į laisvę, jie nežino, kaip elgtis ir, būna, vėl suklumpa dėl savo priklausomybių.

Jus taip pat retkarčiais galime išvysti reklamose. Kaip atradote šią sritį?

Labai paprastai: mano vieno bičiulio draugė dirba reklamos ir kino industrijoje. Ji manęs paklausė, kodėl dar nesu buvusi reklamos agentūros atrankoje, ir paskatino mane į ją nueiti. Dabar net juokas ima, nes pamenu, kaip jaudinausi ir viena nenorėjau eiti, tad ji mane net palydėjo. Ten, pasirodo, viskas paprasta – keli kadrai ir viskas, o svarbiausia – būti savimi. Man patinka tokios naujos patirtys, smalsu viską išbandyti. Aišku, jei reikėtų iš to išgyventi, tai tektų reklamuotis kasdien, nes atlygis už šiuos projektus nėra didelis. Mano atveju, kai jau turiu tam tikrą gyvenimo bagažą, galiu rinktis ir išbandyti save. Apskritai, mano amžiaus žmonėms viskas daug paprasčiau, palyginus su jaunu žmogumi, nes jam reikia daug patirti, daug planuoti bei nuolat galvoti, kaip geriau pasielgti. O kur dar šeima, būstas, automobilis, pasaulio pažinimas… O aš galvoju: „Dieve, kaip man gerai dabar gyventi: šeima, būstas, automobilis yra, o svarbiausia – turiu laiko daryti tai, ką noriu, ir eiti ten, kur norisi.“

Jūs esate itin žavinga ir stilinga moteris. Norisi paklausti, koks Jūsų gyvenimo būdo, išvaizdos stilius ir kaip Jūs jį suprantate?

Kalbant apie gyvenimo būdą, be jokios abejonės pagrindinį vaidmenį užima ta veikla, kuriai skiriu daugiausia laiko ir energijos – tai tampa mano kasdienybės stiliumi. Darbas Lietuvos kalinių globos draugijoje mane išmokė bendrauti su žmonėmis, kurie dažniausia neturi kur gyventi, neturi ką valgyti, neturi darbo – turiu stengtis būti tokia, kad tas žmogus gebėtų mane priimti. Tai reiškia, jog negalima per daug išsiskirti savo išvaizda vaizduojant savo galią, socialinę ar finansinę padėtį. Taip, aš turiu savitą aprangos stilių, mėgstu natūralumą. Vieną kartą tai net sukėlė labai juokingą situaciją. Žinoma, kad natūralus linas yra glamžus audinys, o vienas nuteistasis, itin stilingas vyras, vardu Pijus, net norėjo nupirkti man drabužių, nes, pasak jo, atrodžiau taip varganai. Man taip pat svarbios ir būdo savybės bei vertybės, apibrėžiančios stiliaus savitumą. Itin vertinu kuklumą ir paprastumą. Man patinka gerai jaustis, todėl mėgstu jaukius drabužius, kurie organiškai priglunda prie kūno. Linas man artimas ir žiemą, ir visais kitais sezonais. Labai žaviuosi lietuvių autoriais bei jų dizainu, darbais. Taip pat visuomet patiko išsiskirti: anksčiau daug mezgiau, nėriau, todėl puošiausi tokiais drabužiais, kurių niekas neturėjo. Tuo labai džiaugiausi, o ypač vertinau natūralią vilną, kurią gaudavau iš mamos kaimo.

O kam šiuo metu mėgstate skirti savo laiką po visų veiklų, kaip leidžiate laisvalaikį?

Šiaip to laisvo laiko aš ne taip ir seniai turiu. Kaip ir esu minėjusi, kad veikla, susijusi su asmenų integracija į visuomenę, nuolat yra lydima ir įvairių kultūrinių renginių, taip pat daugybė iniciatyvų, dalyvaujant visuomenininkams ir savanoriams, būdavo organizuojama ir pačiame socialinės adaptacijos centre. Gyvenimas tuomet virė ir nemanau, kad visu šimtu procentų buvau eliminuota iš kultūrinio gyvenimo. Skirtumas tik toks, kad tuo laiku buvau tarsi mokytoja, o dabar viskas šiek tiek kitaip. O pastaruoju metu vis noriu rašyti, ką matau, ką prisimenu, ką jaučiu. Patinka, kai viskas nugula žodžiais ant popieriaus… Taip pat labai patinka skaityti. Džiaugiuosi, kad Vilniuje yra tiek daug galerijų, tiek daug meno. Neseniai mane pakvietė ir į MO muziejų, kur gavau galimybę tapti moderniste – stebėti visą ten eksponuojamą modernų meną. Labai labai gera, kai ir dabar yra laiko nueiti pasižiūrėti įvairius kūrinius, susitikti su menininkais. Gera nueiti į koncertus ar renginius, kuriuose sutinki bendraminčių, bičiulių ar tiesiog žmonių, kurie jaučia bei mąsto panašiai, kaip ir tu. Tuomet atrodo, kad net pasidalini ta energija, apgaubia tokia vienybė. Dabar itin geras laikas gyventi.

Kaip tik norėjosi paklausti, ar Jums patinka Vilniaus ritmas? Bet, kaip suprantu, mėgaujatės šio miesto teikiamomis galimybėmis.

Džiaugiuosi, kad gyvenu strategiškai geroje vietoje, praktiškai Vilniaus senamiestyje, todėl viską galiu itin patogiai pasiekti. Gera, kad lengvas mobilumas suteikia daugiau energijos mėgautis miesto privalumais. Nors taip pat mėgstu ir gamtą. Trakų rajone turiu gimtąją sodybą, kurioje daug laiko praleidžiu vasarą. Daržo neturiu, bet yra veja, turiu namus, kurių buitimi tenka rūpintis. Kaime tikrai yra ką veikti, o ir Trakai netoli – nuvykstame pasivaikščioti, aplankome pilį. Vasarą ten nuostabūs rytai ir nepaprasti vakarai. Žydi obelys, sirpsta vyšnios ir visas tas gamtos grožis suteikia begalinį džiaugsmą. Kai esi jaunas ir turi daug darbų, dažnai net nespėji visko pamatyti, pabendrauti. Dabar atvažiuoju į sodybą ir galvoju: jau nebėra vienų ar kitų kaimynų, o juk žmonės – tikras lobis. Man labai patinka pavadinimas „Gyvoji biblioteka“ – juk toks ir yra žmogus: tarsi gyvenimo žinynas, kai bendrauji, vienas su kitu dalijiesi sukaupta informacija.

Aktyviai leidžiate laisvalaikį. Taip pat sportuojate?

Taip, man patinka, kai žmogus yra gražus visomis prasmėmis. Kalbant apie kultūrą, šalia jos man itin svarbi ir kūno kultūra, kurią palaikyti nėra itin sudėtinga. Žinoma, svarbiausias judėjimo tikslas – sveikata ir jos palaikymas. Tuo reikia pradėti rūpintis kuo anksčiau, kad kuo ilgiau galėtum būti savarankiškas ir nepriklausyti nei nuo gydytojų, nei nuo vaikų, nei nuo vyro – tai yra labai gerai. Sportas yra tapęs mano gyvenimo būdo dalimi. Nors kartais ir atrodo, kad nusibodo ir tingisi eiti, bet žinau, kad po aktyvaus judėjimo bus gerai, – tai motyvuoja. Kiekvieną rytą pusę septynių, kai būna ne itin daug žmonių, aš jau būnu sporto salėje. Pasportavus anksti, diena tarsi pailgėja ir tampa kokybiškesnė, o aš pati tampu energingesnė, nors miegas irgi yra gerai tiek sveikatai, tiek figūrai. Mano tėvelis sakydavo: „Miegas – geras dalykas, nuo jo dar niekas nemirė.“ Bet nuo vaikystės aš nelabai miegalė, o ypač kai būnu kaime ir norisi patirti tą ryto gaivą – jei atsikelčiau tik kokią dešimtą ryto, tai jau būtų galima apsiverkti.

Kokie dar kasdieniai ritualai šiandien Jums padeda pagerinti savo gyvenimo kokybę?

Jie labai paprasti – kad ir, pavyzdžiui, jau koks antras mėnuo pakeliu savo vyrą kartu išgerti kavos, mes ramiai pabendraujame. Net pastebėjau, jog rytinės mintys skaidresnės. Jis išsilavinęs, apsiskaitęs, teoretikas, su juo aš galiu pasikalbėti, pasidalyti, pasitarti. Tai mūsų bendras ritualas – toks atradimas mums abiem. Nors iki tol kavą gerdavau viena ir mėgaudavausi ramybe ir žaluma lauke, nes mano langai atsiveria į kalną: nėra jokių namų, pastatų. Mėgaujuosi tokiu laiku. Visgi man svarbiausia – laikas su žmonėmis, nes tai yra didžiausia vertybė, nors tai ir ne visada iš karto supranti. Kai netenki artimų žmonių, suvoki, jog viskas nėra amžina. Jokiu būdu nemanau, kad senatvė yra kažkokia pabaiga. Anaiptol, visai apie tai negalvoju, tik suvokiu gyvenimą su tam tikra pradžia ir pabaiga. Kai į amžinąjį atilsį išeina bičiuliai, aplanko keistas jausmas, jog ateina laikas, kai išeinama be galimybės sugrįžti. Tie jausmai verčia susimąstyti apie artimus žmones, apie vaikystę, kuri, rodos, verčia net iš lovos ir skatina eiti, patirti. Vaikystėje buvau itin laiminga bei turėjau puikų santykį su tėčiu, kurį laikiau draugu, o jis mane nuo visko saugojo. Bet po vaikystės buvo periodas, kai nebuvo laiko. O dabar vėl viskas kitaip, bet, matyt, taip gyvenimas sudėliotas: negali visko suprasti, kai tau yra dvidešimt metų. Kai bendrauju su jaunimu, tai juokiuosi, kad žinau, ką reiškia būti jų amžiaus, bet jie dar nesupranta, kokią patirtį ir žinių bagažą aš turiu.

Skaičiau vieną Jūsų mintį, sudariusią įspūdį, jog turite itin gerą santykį su savo amžiumi. Tai parodo Jūsų išmintį. Kaip manote, kas apibrėžia žmogaus amžių?

Matote, ne metuose slypi esmė. Žmogaus brandą nusako jo gyvenimo būdas bei patirtis. Kai esi jaunas, būna, jog kažko iki galo nepadarai, kažkur stengiesi pralysti, kažką lengviau pasiekti, bet bėgantys metai viską sustato į savas vietas ir parodo tavo gyvenimo kokybę. Kartais girdime, kad senyvi žmonės yra apibūdinami ne itin gražiai, bet jų elgesys irgi nesusiformuoja tik senatvėje, gali būti, kad jie tiesiog visada būdavo sunkaus būdo. Viskas priklauso nuo vaikystės, jaunystės ir santykių su žmonėmis. Vargu, ar, pavyzdžiui, nuolat kankinęs šunį čia pat gebėsi pasakyti gražų žodį ar išlikti gražus… Ateina laikas, kai tampi „savo veido žemėlapiu“, ir nei dažyti plaukai, nei priaugintos blakstienos nepaslėps būdo.

Milda, Jūs man atrodote itin savita bei moteriška. Koks Jūsų santykis su moteriškumu, kai jaučiate tuos bėgančius metus?

Apie tai specialiai nesusimąstau, bet man moteriškumas visuomet siejosi su kuklumu, mandagumu, elegancija, išmintimi, sugebėjimu prisitaikyti prie situacijos. Man labai nepatinka grubumas, išsišokimas, perdėta ir nepamatuota drąsa – visa tai dabar itin madinga, ypač kai norisi būti į kažką panašiai, pastebėtai, išgirstai. Moterys tapo kovotojos už savo būvį, o tai atsiliepia ir santykiams ir su vyrais. Gimsta tarsi stereotipais paremtas tarpusavio ryšys. Visgi nemanau, kad tikrai visi vyrai yra blogi. Anaiptol – man patinka vyriška erudicija ir kompanija. Asmeniškai labai žaviuosi ponia Alma Adamkiene, kuri spinduliuoja šilumą, eleganciją. Ji – tarsi meilės, taurumo ir atsakomybės simbolis, todėl labai žaviuosi jos diplomatija ir paprastumu bei sugebėjimu spinduliuoti tą vidinę ramybę ir kultūrą, nepriklausomai nuo jaunystės išgyvenimų ir ilgametės patirties. Moteriškumas gali būti ir įgimtas, ir įgytas, viskas priklauso nuo to, kaip jį puoselėji.

Kol esi jaunas, rodos, niekada nesustoji ieškoti laimės. Norisi paklausti, ar šiandien jaučiatės laiminga, ar dar ieškote jos?

Gal ir pasirodysiu nekukli ar nestandartiška, bet nepamenu, kad gyvenime būčiau kažko siekusi vien dėl to, jog pasijusčiau laiminga. Aš tiesiog būnu laiminga. Štai, šiuo metu mudvi kalbamės ir aš jaučiuosi laiminga. Atsikeliu ryte ir galvoju, kokia nuostabi diena, kiek šiandien visko nuveiksiu ir būsiu laiminga. Aš nesu didelė planuotoja ir dienos pabaigoje nemėgstu skaičiuoti nuveiktus darbus bei svarstyti apie dieną ar jos prasmę. Nereikia savęs bausti už tai, ko nespėjai nuveikti tądien. Man tiesiog gera gyventi – aš visada jaučiausi laiminga.

Simona SUTKUTĖ

Jurgitos Zigmantės, Doyou Photography nuotraukos